Visų pirma pastaba dėl spoilerių – pasistengsiu labai nieko neatskleist, bet kita vertus, tai jei ir visą siužetą perpasakočiau, tai vargu ar ką nors suprastumėte nepamatę filmą. Šį filmą reikia ne tik pamatyti, bet ir suinterpretuoti, nes siužetas jame – yra ne viskas. Ir tam, kad tai padaryti, reikės pažiūrėti filmą ne vieną kartą.

Laukimas ir lūkėsčiai

Šį filmą laukiau jau seniai, nuo to laiko, kai dar prieš kokius metus ar pusmetį pirmą kartą pamačiau treilerį, ir kai sužinojau, kad tai Christophero Nolano filmas. Plius dar pridėkime, kad šiais metais, kaip jau rašiau anksčiau, nebuvo praktiškai nei vieno ypatingai verto dėmesio filmo – tai pamatyti ką nors šviežesnio ir įspūdingo norėjosi vis labiau ir labiau.

Cobb: Dreams feel real while we’re in them. It’s only when we wake up that we realize something was actually strange.

Pažiūrėjęs filmą, tai kažkokių siurprizų visgi nenutiko – nei gerų, nei blogų, gavau daugmaž tai, ko ir tikėjausi. Nei nuvylė, nei nustebino. Tačiau čia su ta sąlyga, kad iš filmo tikėjausi tikrai daug. Todėl, kad filmas nenuvylė, kai tai būna po didelių lūkesčių, galima sakyti yra gan nemažas pliusas.

Trumpai – kas tai per filmas?

Apibendrinant, “Inception” – yra mišinys “Matricos” (pagal sci-fi dedamąja, tik kad ne cyberpunk stiliaus), tokių filmų kaip “Italian Job” arba “Ocean ElevenThreeliktukas” (dėl “nusikaltimo” organizavimo, komandos subūrimo ir bendradarbiavimo), ir žinoma šiek tiek “Titaniko” (dėl to čiuvako su skysta barzdele). Žinoma DiKaprio jau subrendęs – vyras-kaip-pipiras, bet jo tipažas ir fizionomija vis vien kažkaip asocijuojasi su berniuku iš Titaniko, kuriam labiau tiktų vaidinti visokiuose Twillight’uose, nors tu ką.

Dėl to mišinio, tai čia šiek tiek juokais, šiek tiek rimtai. Dėl visokio veiksmo, gaudynių ir panašiai – Ch. Nolanas nieko naujo neišrado. Tačiau prie viso šito, kažin ar būtų galima apkaltinti režisierių dėl plagiato, nes filmas tikrai originalus ir vingiuotas. Vingiuotas iki tiek, kad norint suprasti visus niuansus, filmą reikės pažiūrėti mažiausiai kokius tris kartus. Kalbu ne apie tai, kad filmas tiesiog įdomus ir jį būtų galima žiūrėti ir peržiūrinėti. Kalbu apie tai, kad filme realiai viskas gražiai užpainiota ir prikimšta neįprastos informacijos. Žiūrint filmą pirmą kartą, vietomis tiesiog nelabai buvo laiko viską suvokti, nes filmas nestovėjo vietoje ir ištisai judėjo į priekį, sukant vis naujus vingius.

Filmo koncepcija ir idėja yra iš ties painios (neblogąja šio žodžio prasme). Įsivaizduokite save kokioje nors aukštosios matematikos paskaitoje viduryje semestro, kur jums ne iš to, ne iš šio bando sukišti visą šūsnį naujos ir neaiškios informacijos. Žiūrint šį filmą kartais susidarydavo panašus jausmas. Tačiau Ch. Nolanas yra tikrai neblogas dėstytojas, jam pavyko viską gan sklandžiai ir aiškiai sudėlioti, kad be visų sudėtingų niuansų ir vingių rezultate gavosi ir gan paviršutiniškų, aiškių dalykų.

Cobb: What’s the most resilient parasite? An Idea. A single idea from the human mind can build cities. An idea can transform the world and rewrite all the rules. Which is why I have to steal it.

Turiu omeny, kad filmas nebuvo vien grynas smegenų prievartavimas. Ch. Nolanas sugebėjo viską paaiškinti ir padaryti iš to daugiau-mažiau suprantamą filmą, o ne kažkokį pasąmonės srautą, kurį suprastu tik tikri snobai. Tačiau vis vien ta riba – tarp užpainiotų vingių ir visiems aiškaus reginio yra gana plona.

Apie Ch. Nolaną, ir kitus abrikosus

Pastebėjau vieną Ch. Nolano filmų bruožą – jis dažniausiai eina nuo realybės, nuo realių, paaiškinamų dalykų, o ne nuo fantastikos. Užtenka prisiminti ir tą patį Batmaną, kuris iki Ch. Nolano buvo eilinis superherojus iš komiksų (nors ir nežinau kaip tiksliai pagal komiksus buvo), tačiau režisierius įrodė, kad Batmanas – tai eilinis žmogus, praėjęs tam tikrus išgyvenimo kursus, ir kuris dėka Morgano Freemano ir savo finansinės imperijos yra apsiginklavęs naujausiomis technologijomis.

Tačiau prie visų tų realių dalykų, Ch. Nolano filmai visgi lieka fantastiniais, ir maža tuo, būna vienas-kitas dalykas, kuris yra grynai iš fantastikos srities, ir kurį režisierius tarsi nesugeba paaiškinti ir pagrįsti realiais dalykais. Ar tai Ch. Nolanas daro specialiai, ar jam iš tikro jam pritrūksta argumentų? Kas ten žino.

Pavyzdžiui, klonavimo mašina filme “Prestige” – viskas iki jos buvo paaiškinta ir jokių anomalijų filme nebuvo. Buvo tik broliai-dvyniai, kruopščiai suplanuoti ir sukurti iliuzionistų mechanizmai, rankų vikrumas ir jokios apgaulės.

Su filmų “Inception” tai gal tokio konkretaus fantastinio daikto ir nebuvo, nes visi tie sapnai, visą tą koncepciją lyg ir buvo mums paaiškinta ir pagrįsta. Tačiau kiek ten iš tikrųjų yra tiesos ir ar tikrai mūsų sapnuose laikas skaičiuojamas remiantis gryna matematika, kad kuo giliau žmogus miega, tuo greičiau dirba jo smegenys. O dar tas kelių žmonių sapnų sujungimo aparatas, kaip ten vienas atsiranda kito sapnuose, visokios projekcijos ir kiti dalykai…

Bet viskas tai ne esmė – gilintis į tai, kas yra realu, o kas visiškas absurdas Ch. Nolano filmuose – tikrai neverta. Nors tai ir yra šio režisieriaus stilius, tačiau jo filmus visgi reiktų žiūrėti per fantastikos prizmė, pasitelkus ir savo fantaziją, o ne vien fizikos dėsnius.

Susišaudymai “piuj-piuj – tu nušautas!”, arba “nemeluok, aš tanke!” ir kiti degutai meduje

Kas filme nelabai patiko (nors ypatingai ir netrukdė) – tai susišaudymai ir kitokios gaudynės. Pasakykit, kam ten jie buvo? Būtų tiek to, jei tie susišaudymai būtų gražūs ir efektingi, bet tokie, tai net nežinau.. Mane asmeniškai jie sugražino prie eilinio seno holivudiško blockbasterio, kur visi blogiukai šaudo ne tikromis kulkomis, o gėriečiai – visi iki vieno (išskyrus vieno samurajaus) nemirtingi snaiperiai. Stengiausi ypatingai į tai nesigilinti, filme yra į ką ir taip žiūrėti ir apie ką galvoti, tačiau šiek tiek kliuvo.

Tadashi: I bought the airline. It seemed neat.

Taip pat nesužavėjo ir pagrindinis filmo siužeto tikslas – praplauti smegenys kažkokiam vienam berniukui-mažorui, kad kitas turtingas dėdė atsikratytų pagrindinių konkurentų ir padarytų iš to dafiga babkių. Ar ne banalu? Taip, šį kart jokio pasaulio jokie Batmanai negelbės, viskas kur kas paprasčiau. Nors pagrindinis herojus turi ir kitą kilnų, emocinį tikslą, bet vis dėl to visas “zamesas” yra grynai dėl milijonų. Bet filmo pagrindinis tikslas – tai nėra tas dalykas, dėl kurio filmas žiūrisi. Šio filmo esmė yra tai – KAIP tas tikslas yra pasiekiamas. Visas filmas ir yra apie tą “KAIP”, kuris supainios jūsų smegenis.

Išvados

Pažiūrėjęs filmą, šiek tiek bandžiau pasigilinti, paskaitynėti forumus, surasti atsakymus į praleistus niuansus ir panašiai. Rezultate supratau, kad skaitau vos ne spoilerius, ir kad juos paskaičius, antrą kartą filmą bus žiūrėti nebe taip įdomu. Ta prasmė, kad po kelių peržiūrų filme galima surasti tikrai daug visokių įdomių per pirmą peržiūrą neatrastų niuansų. Jeigu šį filmą vertinti pagal “peržiūramumą” (tai – kaip filmas žiūrisi per antrą ir sekančius kartus), tai jam galima drąsiai rašyti labai aukštus balus.

Taip pat po filmo supratau, ką reiškia “gilus miegas” ir kad jis matuojamas lygiais. :)

Treileris

Įvertinimai

• IMDB: 9,3.
• Rotten Tomatoes: kritikai 78%, vartotojai 93%.
• Obuolys.lt: kritikai 89%, vartotojai 97%.
• Mano (callia.lt): 95.

Panašūs įrašai:

1. Filmas “The Book Eli” – pagaliau pažiūrėjau
2. Filmas “Aušros kariai” (“Daybreakers”) – yra filmai apie zombius, ir yra apie vampyrus
3. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
4. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės
5. Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)

Rezultate net taip ir nebuvau prisiruošęs nueiti į kino teatrą pažiūrėti šį žiūralą, o nutariau palaukti DVD ir vėliau ramiai pasižiūrėti namie. Štai tik dabar ir pažiūrėjau, nors ir DVD išėjo ne per seniausiai. Ir galiu pasakyti, kad filmas man visai patiko. Gal nemaža dalimi vien dėl to, kad daugmaž įsivaizdavau ko laukti ir per daug nesitikėjau. Dėl ko pamačiau geresnį daiktą nei tikėjausi. Taip pat šie metai aplamai yra labai skurdus gerų filmų atžvilgiu – per visą pusmetį mačiau turbūt tik vieną-kitą nors kiek vertą dėmesio filmą.

Ką aš tokio pamačiau “Elijaus Knygoje”, kuri iš tikrųjų nesulaukė ypatingo visuomenės pripažinimo – nei kaip veiksmo filmas, nei kaip Fallouto palikuonis, nei savo pretenzijomis į filmą su mintimi, nei kažkaip kitaip. O aš galiu pasakyti, kad būtent dėl šitos visumos man ir patiko “Elijaus Knyga”. Būtent dėl visumos – nes atskiri komponentai nebuvo per daug įspūdingi, bet jie vienas kitą papildė, dėl ko aš filme radau daugiau man svarbių pliusų, nei minusų.

Filme yra ir kietas percas mosikuojantis kardu (tiksliau didžiuliu kišeniniu peiliu) neblogiau už Blade’ą. Taip, veiksmas tikrai ne stipriausioji filmo dalis, bent jau vien dėl to, kad daugumą kovų chareografijos vyksta tamsoje, šešėliuose. Tačiau vieną varnelę aš pažymiu – veiksmas yra.

Hijack Leader: What are you standing around for? Kiss him!
Hijacker: What’d he say?
Eli: He’s in shock. I think he meant “Kill Him”.

Filme yra ir idėja su gan nemažai filosofijos – yra apie ką pamastyti, o ne tik pasižiūrėti į pusėtino grožio veiksmą. Žinoma, nėra tos filosofijos labai jau aukštų materijų, bet filme viskas sukasi tikrai ne vien apie “sukapok kuo daugiau vampyrų” – viskas daugiau mažiau pagrįsta tikslais, tikėjimu, skirtingais požiūriais į Dievo žodį ir panašiai. Pažymime sekančią varnelę.

Carnegie: IT’S NOT A FUCKIN’ BOOK! IT’S A WEAPON. A weapon aimed right at the hearts and minds of the weak and the desperate. It will give us control of them. If we want to rule more than one small, fuckin’ town, we have to have it. People will come from all over, they’ll do exactly what I tell ‘em if the words are from the book. It’s happened before and it’ll happen again. All we need is that book.

Filme yra ir netikėtų, nebanalių siužeto atomazgų, kurios pabaigoje sugeba kažko nustebinti – už ką aš asmeniškai tikrai diedu riebius pliusus filmams. Gal ne taip, kad nustebinti, bet tiesiog kažką perjungia tavo mintyse su garsu “sčšiolk!” ir priverčia peržvelgti visą filmą nuo pradžios iki galo ir sušukti – “o gi rimtai taip ir buvo, net nepagalvojau iš pradžių! Įdomiai čia susuko.” Man tokios smulkmenos yra tarsi druska ir pipirai maiste. Dar viena varnelė.

Ir žinoma dar vienas “Elijus Knygos” bruožas, kuris avansu sudomino ir mane, ir tikriausiai daugelį kitų – tai yra apokaliptinis pasaulis ir bendra atmosfera, primenanti Falloutą. Iš pradžių filmą žiūrėjau kaip gryną Falloutą, kad net buvo kilęs noras eilinį kartą eiti siųstis Falloutą ir jį vėl pereiti.

Eli: They said that the war, tore a hole in the sky, sun came down, and burned everything. Everything and everybody. You were lucky, to hole up and hide in a place like this, or underground. Most people weren’t lucky. So, a year later we started coming out, wandering around, didn’t know what to do, just trying to find a place to survive.

Nors kai kuriems tai nepatiko, kad filmas tarsi nuplagijavo Falloutą, bet tikriems šio žanro mėgėjams – tai vien dėl Falloutiškos atmosferos verta pažiūrėti šį filmą. Pradedant nuo vaizdingų peizažų ir netikėtai pasirodysiančių raider’ių iki prekybos barteriu – tais daiktais, kuriuos žmonės, pasak Elijaus, prieš karą tiesiog išmesdavo be jokio sąžinės graužimo.

Tačiau, kaip ten bebūtų, žiūrint filmą toliau, pradėjau pamiršti apie Falloutą, nes filmas tikrai turi ir savitų bruožų. Falloutiška atmosfera yra tik viena sudedamoji dalis, vienas iš prieskonių – negadinantis, o tik pagardinantis skonį.

Hijacker was critically hit in the groin for 99 hit points and without protection, he falls over, groaning in agony.

Kalbant apie filmo eigą (ne apie filmo idėją), tai “Elijaus Knyga” dar šiek tiek priminė savo laikais gerai žinomą “Vandens Pasaulį” (angl. Waterworld).  Ten viskas vyko panašiai, tik kad vandenyje - žudikų bandos, geriamojo vandens trukumas, neviltis, žmonijos degradacija ir taip toliau, o pabaiga buvo panaši – “žaliojo kampelio” atradimas. Tačiau “Vandens Pasaulis” labiau orientavosi į veiksmą, o “Elijaus Knygoje” buvo ir kita esminė idėja – pagrindinis herojus “žalią kampelį” ieškojo ne dėl to, kad ten gražu ir kad ten grįžta viltys į šviesų rytojų, bet jis taip pat turėjo ir kitą kilnų tikslą.

Sumuojant rezultatus, tai pliusų filmas tikrai turi. Bet… nemaža dalis šių pliusų reikia tiesiog norėti suprasti, kitaip tariant – grynas skonio reikalas.

Treileris

Įvertinimai:

• IMDB: 6,9.
• Rotten Tomatoes: kritikai 47%, vartotojai 74%.
• Obuolys.lt: kritikai 66%, vartotojai 85%.
• Mano (callia.lt): 8,5.

Panašūs įrašai:

1. Filmas “Pradžia” (“Inception”) – nukrito ar nenukrito? štai kur klausimas
2. Filmas “Aušros kariai” (“Daybreakers”) – yra filmai apie zombius, ir yra apie vampyrus
3. Filmas “The Book of Eli”, arba Fallout’o mėgėjams посвящается
4. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
5. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės

Kas gi yra tas BolgenOSis? Tai yra pačių paprasčiausias, vienas iš daugelių Linux distributyvų, o tiksliau – tiesiog apkarpytas Ubuntu. Ir maža to, gan įžūliai ir nesąžiningai apkarpytas, su bandymu pasisavinti kitų autorių nuopelnus. Beje šis “autorius” pasižymėjo ne tik šio žygdarbiu, bet taip pat jis yra neapsakomas virtuozas ir gitaros meistras. Sugrojo gražiai, beveik net šaltinį ir autorių nurodydamas, bet paanalizavus įrašus, pasirodė, kad grojo visai ne jis – video vaizdas jo, o garso takelis paimtas iš kito video. Genialu, tiesa? ;)

Realus naujienų reportažas apie BoglenOS sistemą (rusų kalba, bet galima bandyti žiūrėti ir į anglų išverstą variantą):

Išvadas galima padaryti lengvai: jei pabodo standartiniai Windows’ų darbastaliai – kuo skubiau installiuokite BolgenOS ir laukite ne už ilgo pasirodysiantį PopovOffice. Su šia sistema jūs tikrai neprapulsite, nes sistemoje veikia puikusis jokių analogų ir vartotojų sąsajos neturintis – PopovAntivirus. Bėja, minėtas antivirusas gali būti paleistas tik(!) BolgenOS – taip kad vien dėl jo verta pereiti prie BolgenOS. Operacinės sistemos privalumus gali patvirtinti ir puikusis Deniso Popovo informatikos mokytojas – antrojo pasaulinio karo veteranas su medaliu: “Deniso programa šiai dienai praktiškai neturi trukumų” – tvirtina Deniso mokytojas.

Žodžiu, po šito reportažo pasipylė – žmonės pradėjo linksmintis, kurti įvairų taip vadinamą “kreativą”. Kitaip tariant – tema buvo pagauta ir nuėjo į mases.

Paveksliukai paimti iš Луркоморье ir BolgenOS.net:

Galiausiai vienas veikėjas nutarė visus visai iki galo primušti – priėmė iššukį ir paskelbė karą prieš BolgenOS’ą, išleisdamas kitą operacinę sistemą-konkurentą – Miminus. Miminuso prezentaciją galite pažiūrėti žemiau (deja čia jau tik rusų kalba, vertimo nėra):

[Papildyta - 2010-06-08 ]

Po kelių dienų per žinias parodė dar vieną reportažą, kuriame televizionšikai atsiprašė už skubotas išvadas apie BolgenOSio revoliuciškumą. Šį kartą reportaže buvo aiškiai paaiškinta, kas per stebuklas yra minėta operacinė sistema ir atskiros programos, kurių autorystę bandė pasisavinti genijus Deniska Popovas.

Panašių įrašų nėra.

Informacijos apie filmą dar nėra daug, žinoma tik tiek, kad filmas turės pasirodyti 2014 metais – t.y. net po 4-5 metų po pirmtako. Nors iš tikrųjų Kameronui tai yra normalus laiko tarpas. Palyginimui Terminator-1 ir Terminator-2 išėjo 1984-ais ir 1991-ais metais – laiko tarpas net dar didesnis, nors, žinoma, ir laikai kitokie buvo.

Tarp Terminator’ių buvo sukurtas filmas Aliens (1984). Tarp Avatar’ų Kameronas taip pat žada išleisti dar vieną savo filmą – Battle Angel, kuris turėtų pasirodyti 2011 metais. Informacijos apie šį filmą irgi nėra daug, ir nieko ypatingai negirdėjau (nors atskirai nesidomėjau), tai ypatingai nieko gero apie jį nepareklamuosiu.

Grįžtant prie Avatar 2 – apie ką bus šis filmas, tai kol kas yra kelios versijos, bet tai yra tik spėlionės:

* veiksmas vėl vyks aplink Jack’ą Sully’į, kuris “gilinsis” toliau į Pandoros džiungles;

* veiksmas bus praktiškai visai nesusijęs su pirma dalimi ir viskas vyks kitoje planetoje ar net kosmose;

* pats Kameronas paminėjo, kad įmanomas dalykas, jog veiksmas išsišakos (t.y. filmas realiai bus kažkiek susijęs su pirma dalimi) ir persikels į gretimus mėnulius ir viskas vyks ten.

O kokio tęsinio norėtumėte Jūs? Kas dėl manęs, tai visgi norėčiau tęsinio arba bent jau tos pačios planetos (Pandoros), o ne visiškai kažko nesusijusio. Nors praeituose įrašuose ir rašiau, kad pirmame Avatare viskas lyg ir logiškai pasibaigė ir daryti tęsinį lygtais nėra reikalo, tačiau norėtųsi kažkokios tai didesnės epopėjos, nes užmojai tam tikrai yra.

Vėl lyginant su Terminator’iais – tai kažin ar būtų galima antrą Terminator’ių pavadinti tiesioginiu pirmos dalies tęsinių. Taip, bendra idėja yra, bet visus Terminator’ius galima žiūrėti ir atskirai. Jie tikrai nėra susiję taip, kaip kokie nors Žiedų Valdovai ar Žvaigždių Karai. Taip kad, pažįstant Kamerono bruožus, manau ir su Avatar 2 bus panašiai – bus bendra idėja ir stilius, bet pats filmas bus savarankiškas.

Ant galo keli smagūs fanų sukurti neoficialūs treileriai, kad truputi pasijuokti. :)

“James Cameron presents a totally completely original screenplay”:

“We spent all our budget in the first movie, so we have got to do it with this stuff. But it’s good quality too, so don’t worry”:

Ir dar vienas toks rimčiau kurtas:

Panašūs įrašai:

1. Filmas “The Book Eli” – pagaliau pažiūrėjau
2. Keli įdomūs faktai apie filmą “Avatar”
3. Filmas “Avatar” (“Įsikūnijimas”) – subtitrus skaityti nebuvo kada
4. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
5. Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)

Čia labiau praplėsta versija, su daugiau konteksto:

P.S. kadrai iš filmo “Baltosios naktys” (“White Nights”, 1985).
Šoka Rygoje gimęs rusų (gal tiksliau – sovietinis, nes vėliau jis liko gyventi Amerikoje) baleto artistas Michailas Baryšnikovas.

Panašių įrašų nėra.

Pasirodo ne visus įkalčius buvo surinkome. Pasitarėm mes čia ir radom dar. Šį kartą nagrinėjome šio piliečio darbą, kitaip žinomo kaip Fri-fri-fristailo:

Taigi, pasitinkame – In-in-inCulto! Bzhjzbhz abuldurgen! Turi-turi dam, dari-dari tam!

Panašūs įrašai:

1. Euroviziniai InCulto kitaip, arba Mod(east)ern (Eurovision) Talking

Sledstvenno eksperimento būdu mums pavyko surinkti įkalčius ir nustatyti tiesą. Štai va kaip turėtų atrodyti originalios dainos atlikimas. Prašome sutikite – Mod(east)ern (Eurovision) Talking! Ir įvertinkite tikrųjų gitarų garsą. :)

Panašūs įrašai:

1. Dar viena Eurovizinė versija – Turi-turi dam, Dari-dari tam
2. Užlopyk skylutę skyletam šalme – arba lietuviškos dainos apie karą (Rojaus Tuzai – “Aš norėčiau žinot”)

“Kaip viskas blogai, aplink karas, mirtis, kvailumas… o mes čia geriam…”

© mult.ru

Šiais laikais populiarūs visokie žaliųjų ir kitokie gėjų anti-diskriminaciniai judėjimai. Visur tiek apie tai šnekama, kad po truputi jau pradeda atsirasti anti-anti-judėjimai – tie, kurie prieš tos, kurie prieš kitus. Iš serijos:

“Так как те, кто против тех, кто против нас, не справляются с ними без нас”
(“Nes tie, kurie prieš tuos, kurie prieš mus, nesusitvarko su jais be mūsų” – ar kažkas tokio)

© Viktoras Coj

Pastarieji pradeda tvirtinti, kad visi tie žalieji gerokai perlenkia lazdą ir kad vos ne tiek pat žalos padaro, patys įsikišdami į įvairaus plauko natūraliąsias atrankas. Panašiai šneka ir žinomas amerikiečių komikas-ir-socialinis-kritikas George Carlin. Žinoma jo kalbose yra nemaža dozė ironijos ir viską imti už gryną pinigą neverta, bet požiūris tikrai yra įdomus, ir kaip bet kokiame kitame juoke yra dalis tiesos.

Video yra nelabai trumpas (nors ir ne ilgas), bet tikrai patariu nepatingėti ir paklausyti, tikrai įdomiai ir smagiai šneka. Pats irgi iš pradžių tingėjau, bet paskui prisikaupiau pažiūrėti ir rezultate nepasigailėjau. :)

Kas dėl manęs, tai manau, kad planetai mes gal iš tikro esam menkas pavojus – reikalui esant Žemei užteks paleisti keletą žemės drebėjimų, uraganų, potvynių, ir nebeliks Žemei jokio pavojaus iš mūsų pusės. Tačiau, kad kenkiam patys sau, arba bent jau ateinančioms kartoms – tai visai gali būti. Planeta juk gali išgyventi ir ledynmetį, ir globalinį potvynį, ir apsieiti be visokios naftos – bet ar galės tai išgyventi žmonija, tai jau kitas klausimas.

“The planet is fine. The people are fucked.”

© George Carlin

Panašių įrašų nėra.

1992-tųjų metų olimpiadoje Barselonoje svajonių komandą (angl. Dream Team) turėjo ne tik JAV, bet ir tik nepriklausomybę įgavusios Lietuvos pirmoji olimpinė komanda. Šioje komandoje dalyvavo – A. Sabonis, Š. Marčiulionis, R. Kurtinaitis, V. Chomičius, S. Jovaiša, A. Karnišovas, G. Krapikas, G. Einikis, A. Visockas, R. Brazdauskis, A. Pazdrazdis, D. Dimavičius.

Būtent apie šią komandą ir yra filmuojamas dokumentinis filmas – “Kita svajonių komanda” (angl. “The Other Dream Team”). Šio filmo anonsas:

Nežinau kas dar bus tame filme ir kokie būtent įvykiai į jį įeis, bet šis anonsas tai tikrai patiko. Lyg ir viskas aišku, nieko naujo, bet žiūrint širdelė tikrai suvirpėjo. Čia net nereikia būti lietuvių ir patriotų, užtenka šiaip daugmaž žinoti tų metų įvykius, kad susigraudinti. Net amerikonas (Jimo Lampley) prisimena tais metais iškeltą Lietuvos vėliavą su ašaromis akyse.

Panašių įrašų nėra.

Lietuviškos dainos apie karą – taip taip, pasirodo yra ir tokių. Netyčia ėjau pro šalį (kartais užsuku į tuos kraštus) ir užmačiau per televizorių vienos lietuviškos dainos klipą – apie karius ir apie jų nelengvą kasdienybę. Pamatęs ir išgirdęs tokį krikaziablį, man kilo tokia logiška mintis – “nejuokinga? užtat apie karą!” Vėliau šiaip ne taip atradom, kad tai yra Rojaus Tuzų daina (kažkaip iškart apie juos ir pagalvojau, bet nebuvau tikras). Daina vadinasi – “Aš norėčiau žinot”, kurią šiaip drąsiai būtų galima pavadinti – “Visoms skylutėms – dedikuoju” (ypač neužlopytoms, ir linkiu joms užsilopyti).

Kažkaip Lietuvos kontekste keistokai skamba tokios dainos, ypač po karinės tematikos visokių rusiškų grupių (kaip ДДТ) – į kurių pusę, įtariu, Meškėla tikrai žiūrėjo neužsimerkęs. Gal dar ir kokios Metallic’os kažkiek įtakos yra. O gal ir nėra, o gal ir nusišneku, na bet nesvarbu. Tikriausiai Meškėla pagalvojo ir nutarė – “O ką mes? Mes irgi su kiaušiniai su plaukais!” Paėmė švarų lapą, tušinuką – ir atsisėdo prie Word’o viena ranka rašyti, o kita – braukyti per akordus, gimdant šedevrą.

Daina nėra tokia, kad būtų grynai patriotinė, kaip liaudiškos dainos kokių nors Thundertale’ų. Daina, apie kurią rašau – tiesiog baladė apie karius, ir net pasakyčiau, kad internacionalinė. Tad nacijų kontekste nieko neturėčiau įžeisti ir išjuokti. Bet vis vien lietuviškai dainos apie karą skamba tiesiog neįprastai – ke ke ke. Panašiai skambėtų japoniškos dainos apie neapsakomo grožio Afrikos džiungles begalinės Amazonės pakrantėse. Bet kas ten žino, gal Meškėla pramuš ledus ir daugiau tokių dainų atsiras.

Nors Meškėla po savo dalyvavimų visokiuose Valinsko žvaigždžių fabrikėlių – liko ne be minusų mano akyse, tačiau prieš Rojaus Tuzus nieko blogo neturiu. Kaip tik priešingai – stilius jų yra visai neblogas, galima sakyti, kad net mano skonio – nesigilinant į detales, dainų žodžius ir panašiai. Tiesiog ne tiek daug iš jų kažką girdėjęs esu, kad vienareikšmiškai vertinti, bet aplamai – tai vos ne aukso grynuolis šalia visokių Blondzvonkų ir kitokių Šemdevintų paDangų.

Šiaip neklausykit manęs, jei nesigilinti į tiesiogines asociacijas ir į kalambūrą apie “lietuviškos dainos apie karą” – tai daina yra nebloga, vokalas energingas, muzika su “draivu” ..ir apie skylutę šalme. :)

Panašūs įrašai:

1. Euroviziniai InCulto kitaip, arba Mod(east)ern (Eurovision) Talking

Yra du konkuruojantys panašaus tipo filmai – apie zombius, ir apie vampyrus. Šios žanrus sieja žmogaus-kraujui neatsparus padarai, taškomi į visas septynias puses smegenys ir visokie kitokie dalykai, kurie susyja su mariomis kraujo. Nepasakyčiau, kad šie du žanrai man yra artimi, bet kaip ten bebūtų, filmai apie vampyrus yra labiau rafinuoti – vis gi vampyrams yra ne svetimas intelektas, o kartais jie aplamai yra pranašesni už žmones.

Filmas “Aušros kariai” – yra apie vampyrus, bet ištaškytų smegenų kiekis ir kitokie bjauriems-nebaisiems-siaubo filmams būdingi bruožai – atitinka filmus apie zombius. Skaityk, intelektualūs vampyrai – virsta bukiais galvijais-zombiais. Ir tai filmą, su gan įdomia idėja – tik pagadino, šie elementai, mano akimis – tik trukdė. Nei ten baisu buvo, nei ten ypatingai bjauru (šiais laikais niekuo nenustebinsi) – tiesiog truputi “ne į temą”. Taip pat, kad jei į teletabius įdėtų erotines scenas.

Kas dėl kūrinių apie vampyrus, tai apie vampyrus nėra vienos vieningos nuomonės – dauguma autorių sumasto kažką naujo, savo, o kartais su dideliu malonumu griauna kitais sugalvotus “mitus apie vampyrus”. Vienur vampyrai atsispindi veidrodyje, kitur – gali būti saulėje, tretur – jie apatiškai bijo česnako kvapo, ketvertur – vampyrus galima išbaidyti kryžiumi, Dievo žodžiu ir šventų vandeniu, penketur – vampyrai nemirtingi, jų žaizdos užgyja akimirksniu. Ir taip toliau. Sidabrinės kulkos, mediniai kuolai, odos blyškumas – gryna mitologija, vos ne atskiras mokslas.

Praktiškai bet kokiam kūrinyje apie vampyrus yra šie komponentai, bet taip pat kiekvieno save gerbiančio vampyrologo tikslas – ką nors iš šių komponentų paneigti arba šiaip neįvertinti. Pavyzdžiui, visokie česnakai dažnokai įvardijami kaip pirmokų pasakos. Žinoma, bandoma ir savų naujoviškų idėjų prakišti.

- Is this place safe?
- Living in a world where vampires are the dominate species is about as safe as bare backing a 5 dollar whore.

Šiame filme netrūksta tokių naujų idėjų – keletas yra absurdiškos, keletas yra įdomios. Tiksliau visas požiūris į vampyrus yra gan naujoviškas, globalus – vampyrai čia nėra kažkokie tai piktybiniai parazitai kenkiantys žmonijai, su kuriais kovoja koks nors Blade’as. Filme rodomame pasaulyje vampyrai seniai pakeitė žmones – juk vampyrai yra visais atvejais pranašesni už žmones, ir evoliucija buvo neišvengiama. Vampyrai gyvena šiame civilizuotame vampyrų pasaulyje kaip adekvatūs individai – vaikšto į darbus, žiūri per televizorius žinias, kurias skaito personažai su pailgais dantimis ir keistai blizgančiomis akimis, geria kavą (su krauju), važinėja mašinomis, daro biznį, ir.. ir “vartoja” žmones.

Žmonės vampyrams yra tiesiog žaliava, tokia – kaip mums dabar nafta, dujos ir kitokie ištekliai. Kaip žinia, ištekliai turi savybė baiginėtis. Todėl ir filme vampyrams gresia “ekologinė” (vampyrišku supratimu) katastrofa – žmonės, kaip ir kiti ištekliai, baiginėjasi. Gresia pavojus vienai pagrindinių vampyrų savybei – nemirtingumui.

Idėja apie civilizuotą vampyrų pasaulį tikrai patiko – savo globalumu ir detalumu. Šis pasaulis tikrai gan detaliai pavaizduotas – kasdieninė rytinė kava su 20% kraujo, mašinos pritaikytos dieniniam vairavimui, kraujinės-kavos “kebabinės”, video-veidrodžiai (įprasti juk neveikia), na ir visa ta “ekologinė” katastrofa. Žiūrint į tai, pradedi linksėti galva ir norisi sutikti – “jei aš gyvenčiau vampyrų pasaulyje, tai jis tikriausiai toks ir būtų”. Tokios detalės visada maloniai džiugina – matosi, kad viskas pragalvota.

-  There will always be those who are willing to pay extra for the real thing.

Pereinant nuo idėjų prie jų pateikimo ir prie filmo eigos – prasideda nusivylimai. Filmas pozicionuojamas kaip veiksmo, bet veiksmas ten lėkštokas ir apsiriboja jau aukščiau paminėtais – “kieno galva efektingiau susprogs” ir “kas išpils daugiau kraujo ant kamerų”. Žodžiu, aušros kariams iki vampyrų-žudyko Blade’o piruetų toli – kaip 50 gigabaitų per modemą persisiųsti.

Antras dalykas, dėl kurių nesigavo veiksmas – tai personažai. Filmo personažai yra paprasto plauko iki pat savo kaulų – eiliniai vampyrai-žmonės, ir jokie ne blade’ai, ne atsistatydinę slapti agentai, ir net ne Bruceleewillisai. Vienas iš personažų (antro plano) – pirmą kartą jį pamatęs, iš vis pagalvojau: “kas čia per distrofikas su skysta barzduke, ką tik persirgęs kiaulių gripų, ir vos išlaikantis dvivamzdį-arbaletą? Čia jis tas Robin Hudas, kuris išgelbės žmoniją?”

Toliau vystantis siužetui – šiokių tokių įdomių vingių yra, bet iki galo tų vingių nei kiek neužtenka. Filmas aplamai yra ne ilgas – 1 val. 28 min., o pabaigos galūnės tarsi kirviu nukapotos. Toks jausmas, kad kūrėjai žadėjo pabaigti didingai, bet ryškiai išsisėmė ir filmas  baigėsi vos tik įpusėjęs. Daugmaž – sugalvokite patys, kas ten toliau buvo, mes jums paliekam vietos fantazijai.

Ne, idėjos išbaigtumas lyg ir yra, tačiau jei jau užsimojo sukurti visą civilizuotą vampyrų pasaulį, tai galėtų ir siužetas panašaus masto būti – vietos ir laiko tam dar tikrai buvo. Čia taip pat, jei visos House’o serijos baigtųsi ties to, kad būtų surasti paciento lygos simptomai, bet pacientą iki serijos pabaigos išgydyti nesuspėtų. Gal jis ten nudvėstų, o gal Hausas eilinį kartą suklydo ir diagnozė buvo neteisinga – fantazuokite patys. Ir aš nekalbu apie tyčia paliktą potencialą filmo tęsiniui – tam reikalui potencialas šiuo atveju liko toli gražu ne įspūdingas.

Išvada:

Reziumuojant apie visas filmo dedamąsias pagal žanrus:

• Sci-fi: visai nieko, įdomu, stipriausia filmo dalis. Nors šiek tiek ir jaučiasi alegorija su mus laukiančiomis banaliomis ekologinėmis katastrofomis (nafta ir kitokie ištekliai).
• Veiksmas: vienu žodžiu – gaidys. Tikrasis vampyrų galvų-kapotojas yra Blade’as (bent jau iš pirmos dalies) – veiksmo atžvilgiu jis valdo labiau. Tik tiek, kad jis pats bukas.
• Siaubekas: ne vietoje ir must-die.

Kitaip tariant – Iš Matricos ir Blade’o paimtos ne geriausios dalys. :)

Įvertinimai:

• IMDB: 6.6 – gan stipriai nukrito po pirmos savaitės. Iš pradžių buvo net 8.5.
• Rotten Tomatoes: kritikai 44%, vartotojai 69%.
• Obuolys.lt: kritikai 70%, vartotojai 72%.
• Mano (callia.lt): 75%.

Treileris:

Pasismaginimui:

Iš šmaikštaus Top 21-100 nuomonių apie filmą:

• Jeigu jūs esate kompiuterinis skeneris, kuris skenuoja žmones (vampyrus) įeinančius į ypatingai saugomas zonas – visada didingai ir garsiai kartokite žmogaus vardą ir pareigas prieš atidarant duris.
• Signalizacijos aliarmai technologiškai išvystytame vampyrų pasaulyje yra skelbiami gražiu, raminančiu balsu.
• Tai, kad jūs peršovėte su arbaletu praeiviui ranką, nereiškia kad jūs galite pasitikėti šiam praeiviui ir prašyti jo pagalbos.
• Visada kruopščiai apsivyniokite, kai duosite eksperimentinius vaistus vampyrui – jis gali sprogti ir išpurvinti jus nuo kojų iki galvos.
• Nesvarbu ar žmonija bus užkariauta vampyrais ar robotais – mes baigsime tuo, kad busime auginami energijai.
• Netgi gyvūnai tampa vampyrais.
• Pabūti vampyru jūs turite tik vieną šansą. Jeigu jus busite paversti atgal į žmogų – į vampyrą antrą kartą pasiversti nepavyks. Kruopščiai apgalvokite šias perspektyvas!
• Naujas būdas nužudyti save – saulės šviesa.
• Naujas būdas išgydyti save – saulės šviesa.

Panašūs įrašai:

1. Filmas “Pradžia” (“Inception”) – nukrito ar nenukrito? štai kur klausimas
2. Filmas “The Book Eli” – pagaliau pažiūrėjau
3. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
4. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės
5. Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)

Eilinį kartą truputi nukrypau, įrašas ne apie tai – žodžių žiūrim toliau. :)

Pradžia tokia visai  nieko, graži Lelianos dainelė, gražiai įdėta į kontekstą. Atliekama na narodnom русско-абиссинском языке ушельцев (suprask, žodžių ir akordų perrašyti duoti negalėsiu):

O čia tokia eilinė scena iš žaidimo – tokių ten yra ne viena (dainuoja mums ir toliau už kadro liūdinti Leliana):

Toliau skubu jums pranešti, kad kalbos apie elfų peredastiškumą – yra grynas melas. Jie ne peredastai, jie – “dvigubi”:

http://www.youtube.com/watch?v=J8EIb2WtiYk

Žaidžiant už moteriškus personažus, jie irgi nebus diskriminuoti ar nuskriausti  dėl savo pakraipų – “Dragon Age: Origins” kūrėjai už pasirinkimo laisvę:

http://www.youtube.com/watch?v=8h3dOukRX4Y

Šitų orgijų iki galo deja neparodė, tik suintrigavo, kad aukščiau paminėtos scenos tai dar ne viskas:

Žodžiu rezultate gavome universalų žaidimą, tinkantį visoms pakraipoms. Ar tai yra nauji vėjai žaidimo industrijoje? O gal tik RGP srityje.. na, kad labiau į žaidimą įsilieti. :))

P.S. šiaip žaidimas iš tikrųjų yra geras. RPG mėgėjams – must see & must play. Sakydamas, kad Risen bus metų RPG žaidimas – klydau. :)

Panašių įrašų nėra.

Tačiau radau dar vieną neblogą variantą, kurį galima įrašyti į intensyviai laukiamųjų sąrašą. Nors priežastis yra šiek tiek subjektyvi ir suprantama turbūt tik tiems, kas yra žaidęs žaidimą Fallout ir ypač trečia šio žaidimo dalį. Visumoje dar neaišku kas gausis iš to filmo – gal tai bus eilinis holivudiškas lakstyk-žudyk šlamštelis, gal iš tikrųjų bus galima lyginti su Fallout’u, o gal filmas net ir Fallout’o akyse nemačiusiems žiūrovams patiks.

Hm, aš vis dar neįvardinau apie ką aš čia šneku?  Nieko keisto – gi senas intrigantas aš. Dar pora trūūūmpų pastraipų mano stiliuje – ir prasitarsiu. :)

Na gerai, šneku aš apie naują filmą su gan gerai žinomu šiltuose kraštuose afro-negru – Denzel Washingtonu. Filmo pavadinimas – “The Book of Eli“. Filmas yra post-apokaliptinis veiksmo vesternas, ar kažkoks panašus kokteilis. Galima sakyti post-2012. Vieniems patinka žiūrėti/filmuoti pačias apokalipses, kitiems – kas būna po tų visokių spec-efektų ir pasaulio-pabaigų. Filmą “The Book of Eli” būtų galima priskirti prie antro tipo, ir jis yra ne šiaip sau post-apokaliptinis, bet iš tikrųjų primena Fallout’ą. Pažiūrėkit patys:

Paveiksliukas paimtas iš Kotaku.com

Gan įspūdingas panašumas, tiesa?

Šiaip ar taip, iš filmo vis dar nieko ypatingo nesitikiu – gal geriau tikėtis per mažai ir paskui būti maloniai nustebintam, nei nusivilti. Režisieriai – The Hughes Brothers – savo vardais ir portfolio irgi nieko įspūdingo nežada, bet nespręskim iš anksto. Fallout’o mėgėjams šiaip ar taip teks pasižiūrėti.

Laukti filmo liko ne daug, ir, bent jau Amerikoje, premjera įvyks iškart po Naujųjų – sausio 15d. Tikiuosi ir pas mus labai neužvėluos.

Treileriai:

Panašūs įrašai:

1. Filmas “The Book Eli” – pagaliau pažiūrėjau
2. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
3. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės
4. Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)
5. Filmas “Terminator 4″, arba Čeburginatoriaus Sugrįžimas Keturi

Labai priekabiauti nesinorėtų, nes filmas iš tikrųjų yra išskirtinis ir turi savo nepakartojamą atmosferą, kurį perduodama fantastinio ir begalinio grožio pasaulio (vardu Pandora) dėka. Būtent tas pasaulis ir įtraukia į filmą. Vietomis žiūrint filmą ir matant neapsakomo grožio vaizdus susidaro įspūdis, kad žiūri ne veiksmo filmą, o kokią nors laidą “В мире животных” arba “Aplink pasaulį”. Arba dar pagal rodomus vaizdus filmą galima lyginti su OceanWorld 3D – grožėtis iš tikrųjų yra kuo, pliusas tai ar minusas fantastiniam veiksmo filmui – kiekvienam pagal skonį. Tačiau vieną galima pasakyti tvirtai – žiūrint filmą subtitrus skaityti nebus kada, visas dėmesys bus sutelktas kitur.

Svarbus faktorius yra ir tas, kad Pandoros pasaulis yra ne tik gražus, bet ir nuodugniai išdirbtas, apgalvotas. Visi filme rodomi vaizdai – tai nėra kažkokia tai maža pastatyta, gražiai nupiešta dekoracija. Žiūrint į gražias panoramas ir peizažus susidaro įspūdis, kad visas pasaulis nuo pat visų egzotinių augalų šaknų ir iki pat dangaus yra kruopščiai kurtas po kiekvieną atskirą gabaliuką. Kitas dalykas, kuris prideda Pandoros pasauliui žavesio ir didingumo – tai specialiai filmui sukurta vietinių gyventojų kalba. Kitaip tariant – filme yra ir tokių smulkių, bet svarbių detalių, kurios buvo kurtos krapštaus darbo dėka, tačiau kurias ne visi pamatys ir ne visi susimastys. Vien už tokį pasaulio detalumą galima lenkti galvą prieš James’ą Cameron’ą.

Kas dėl manęs, tai iš filmo norėtųsi truputi daugiau – truko didesnio nenuspėjamumo, didingesnių veiksmo scenų. Ne ne, veiksmo ir fantastikos filme tikrai yra sočiai. Visokie sprogimai, gaudynės, susišaudymai, garso efektai – viskas savo vietoje. Tačiau galiausiai eilinį kartą viskas susiveda į grožį ir į visą tą nepakartojamą atmosferą, o netikėtų siužeto vingių ar kokio nors panašaus cinkelio – Avatare trūksta. Filmą pagal tūrinį būtų galima palyginti su patriotiniu Braveheart arba su daugybe kitų panašios tematikos filmų (kai kas net Pakahontą prisiminė). Tik tiek, kad veiksmas ne Žemėje, bet įspūdingoje Pandoroje, ir kad škotai ne su sijonėliais, o su stringais. Vietiniai gyventojai taip pat ne veltui primina naktinius elfus (angl. night elf) iš Wolrd Of Warcraft, nes jie taip pat gyvena miške ir turi stiprų ryšį su gamta. Kitaip tariant – keletas filmo idėjų nėra visiškai naujos.

Pačios kovų scenos irgi kažkaip ypatingai neįtraukė. Ten kur vyksta vienetinės kovos – pavyzdžiui, su Matrica, Equilibrium’u ar 300 nelabai palyginsi (ne į Avataro naudą). Tokios neypatingai kuo išsiskiriančios kovos, be ypatingos kovų choreografijos, be jokių ten bullet-time ar savų naujų efektų – nieko tokio čia vėl gi nėra, ir šiuo atžvilgiu tikriausiai viskas tiesiog jau yra išrasta.

Masinėse kovose (kur visi turėtų sušukti “U-u-u-ra, už Tėvynę!!!” ir, iškėlus vėliavą, bėgti  į priekį su ištiesta pro šalį švilpiančioms kulkoms krūtine – taip sakant, “грудью на амбразуру”) – nieko tokio neradau, ir kovos ypatingai nesukrėtė, kažkokių tai šiurpuliukų per kūną neprabėgo ir dvasinio pasikėlimo nepasijautė iki tiek, kad kiltų noras sušukti – “Hehe, tuoj mes čia jums parodysim! Rūkykit granatą, suknisti fašistai!” Tokios scenos susižiūrėjo daugmaž ramybės būsenoje, vis dar grožintis tuo pačių įspūdingu pasauliu. Prisiminus nors ir į Žiedų Valdovą – tai ten masinių kovų patosas tikrai jautėsi labiau.

Buvo ir dar vieną problemą, bet šitoje vietoje James’o Cameron’o ir pačio filmo tikrai nekaltinsiu. Filmą žiūrėjome 3D formatu, bet po peržiūros kilo gan rimtas noras pamatyti Avatarą įprastoje salėje, ne 3D formatu (Forum Cinemas rodo ir paprastą versiją), be tų tamsinančių akinių. Nors iš pradžių visiškai nebuvau supratęs – kam išvis rodyti paprastą versiją, jei rodo 3D versiją, kuri daug kartų įspūdingiau atrodo.

Dėl ko gi mano nuomonė apie paprastą versiją pasikeitė jos naudai? Filmo trimatiškumas buvo tikrai geras ir efektingas. Taip pat tai buvo mano pirmas matytas ne animacinis 3D filmas, kur vaikščiojo gyvi trimačiai žmones, o ne animuoti personažai. Taip, daug kas Avatare vis dėl to yra kompiuterinė grafika, tačiau ir gyvų žmonių irgi yra. O nepatiko tai, kad nuo 3D žiauriai nukentėjo šviesumas ir spalvų sodrumas. Lyginant su filmo treileriu FullHD formatu – tai žiūrint pro 3D akinius, visas vaizdas vos ne lygus juodai-baltam. Tuo tarpu kai Pandoros pasaulis turėtų būti labai sodrus savo spalvomis, kurios, galima sakyti, šio filmo atveju yra net svarbiau nei 3D efektas.

Nežinau, ar čia kalta XpanD technologija (nors kiek žinau tai yra pažangiausia 3D technologija, ypač kas liečiasi šviesumą), arba kažkas tiesiog ne iki galo sureguliuota buvo, arba toks jau yra šalutinis 3D efektas. Anksčiau teko žiūrėti animacinius 3D filmus, tai ten šis šalutinis efektas taip akivaizdžiai neužkliūdavo. Gal dėl to, kad nebuvau matęs tų filmukų FullHD treilerių.

Įvertinimai:

• IMDB: 8.9 (dar gali labai keistis).
• Rotten Tomatoes: kritikai 96%, vartotojai 80%.
• Obuolys.lt: kritikai 72%, vartotojai 87%.
• Mano (callia.lt): 87.5% (silpnas devintukas).

Media:

• treileris youtube.com;
• aukščiausių kokybių treileriai persisiuntimui;
• oficiali kadrų iš filmo galerija.

Panašūs įrašai:

1. Anonsuotas Džeimso Kamerono “Avatar 2″ filmas
2. Filmas “The Book of Eli”, arba Fallout’o mėgėjams посвящается
3. Keli įdomūs faktai apie filmą “Avatar”
4. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
5. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės

Reikia tikėtis, kad Lietuva ir ateityje bus įtraukta į grupės turus. Kaip minėjo Ševčiukas, tai jis šiuo atžvilgiu problemos nemato -- jis yra visai patenkintas Lietuvos publika, ir po paskutinių koncertų suprato, kad grupė čia yra laukiama. Galima pabrėžti tai, kad buvo iš ties daug jaunimo. Kas byloja, kad grupė yra gan šiuolaikinė, ir potencialas rengti čia koncertus ateityje tikrai yra. Taip pat aplamai, srautas rimtesnių grupių iš Rusijos pasidarė gan intensyvus (visokie Akvarium, Splin ir kiti atvažiuoja vos ne kasmet) -- matomai tokiems koncertams yra poreikis ir jie neblogai atsiperka.

Kas dėl manęs, tai jau buvo mano antras DDT koncertas. Galiu pasakyti, kad DDT visada išlieka ant lygio ir nusivilti būtų sunku -- tiek garso kokybės atžvilgiu, tiek atlikimo kokybės atžvilgiu, tiek dėl originalumo. Grupė niekada nekartoja tos pačios programos -- atvažiuoja visada su nauja. Šį kartą tai buvo eksperimentinė programa, kuri dar nėra susiformavusi iki galo ir kuri dar net neturi pavadinimo, tačiau braižas jautėsi.

Programa iš tikro įspūdinga -- instrumentaliniai-lyriniai nukrypimai su video ir šviesos efektais, šiek tiek eilėraščių ir, žinoma, naujos dainos,  kurių buvo tikrai ne viena ir kuriuos dar nėra pasirodžiusios kuriam nors albume. Naujos dainos nebuvo lengvos, net pats Ševčiukas pagrojo elektrinė gitara, ką jis daro ne taip dažnai. Taip pat į programą įtrauktą ir viena sunkiausių (tikras heavy rock’as) grupės dainų ”В бой” iš jau išleisto albumo, kuri kiek galima suprasti, tikrai veža patį Ševčiuką.

Koncertas ir vėl buvo įvairiapusiškas (čia nešnekant apie naują programą -- jį neužėmė visą koncerto laiką) -- šiek tiek sunkaus roko (ir net truputi “repo” :D), šiek tiek džiazo, eilėraščiai, senos gerai pažįstamos lengvesnės dainos. Vietomis atrodė, kad žiūri kažkokį spektaklį -- eilėraščių deklamavimas, truputi vaidinimo, video-šviesos efektai, ir žinoma nepakartojami Ševčiuko šokiai.

www.youtube.com/watch?v=SJK-j0yH-mY

Koncertą galima būtų suskirstyti į tris dalis plius bisas. Pirmoje dalyje, kaip sakė Ševčiukas, visų kietų grupių koncertų pradžioje publiką apšildo kokie nors atlikėjai. Tačiau prisipažino, kad jie nėra kieta grupė (“крутые бывают лишь яйца”), todėl pasakė, kad publiką apšildys jie patys -- atliekant senas, gerai žinomas dainas. Antra dalis prasidėjo instrumentaliniu gabaliuku su visokiais efektais -- tikrai užvėžė.. ir prasidėjo ta naujoji grupės programa. Trečioje dalyje grupė atliko senas, gerai pažįstamas dainas.

Bisas eilinį kartą neapsiėjo be dainų “Родина” ir tradiciškai paskutinės -- “Это всё”. Taip pat Ševčiukas net sutiko sugroti “Что такое осень” -- daina, kuri tapo šlageriu (net ir tarp tų, kurie nežino kas yra DDT), ir kuri, kaip juokavo pats Ševčiukas, grupei jau seniausiai nusibodo, dėl ko jie privengia ją dainuoti.

Šį kartą ir vėl grupė neskubėjo nulipti nuo scenos -- koncertas truko net 2.5 valandos. Turint omenyje atlikėjų amžių ir tai, kad tai jau buvo 28-tas koncertas ture -- tai tikrai didelė pagarba grupei, kad neatrodė pavargę, buvo linksmi ir atgrojo išties netrumpą koncertą. Ševčiukas tikrai buvo geros nuotaikos -- pokštavo, šypsojosi ir visai kitaip “draugavo” su publika. Man šis koncertas pasirodė šviesesnis nei praeitas, su daugiau pozityvo. Aišku ir praeitas, ir šis koncertai buvo tiesiog nuostabūs, bet jie tikrai buvo skirtingi.

Atsisveikindamas Ševčiukas kaip visada palinkėjo daugintis (“Размножайтесь, дорогие, размножайтесь!”), mylėti Tėvynę (“Любите Родину, мать вашу!”) ir pasisakė už.. už Lietuvos ir Rusijos liaudžių draugystę, nepaisant visų tų pykčių tarp politikų. Taip pat pažadėjo, kad sugrįš pas mus dar po kokių dviejų metų -- jau su išbaigtą programą.

Lauksim grįžtant. :)

Panašūs įrašai:

1. Nepakartojamas duetas: Bono (Bono) su J. Ševčiuku (DDT) – “Knockin’ on Heaven’s Door”