callia – Понемножку about viską

Iš paskos praeitam įrašui…

Pasirodo ne visus įkalčius buvo surinkome. Pasitarėm mes čia ir radom dar. Šį kartą nagrinėjome šio piliečio darbą, kitaip žinomo kaip Fri-fri-fristailo:

Taigi, pasitinkame – In-in-inCulto! Bzhjzbhz abuldurgen! Turi-turi dam, dari-dari tam!

Lolz.lt tikino, kad atrado iš ko InCulto “pasisavino” savo eurovizinės dainos idėją, tačiau aš manau, kad tai ne tiesa. Iš tikro InCulto “pavogė” ideją iš šito piliečio:

Sledstvenno eksperimento būdu mums pavyko surinkti įkalčius ir nustatyti tiesą. Štai va kaip turėtų atrodyti originalios dainos atlikimas. Prašome sutikite – Mod(east)ern (Eurovision) Talking! Ir įvertinkite tikrųjų gitarų garsą. :)

“Kaip viskas blogai, aplink karas, mirtis, kvailumas… o mes čia geriam…”

© mult.ru

Šiais laikais populiarūs visokie žaliųjų ir kitokie gėjų anti-diskriminaciniai judėjimai. Visur tiek apie tai šnekama, kad po truputi jau pradeda atsirasti anti-anti-judėjimai – tie, kurie prieš tos, kurie prieš kitus. Iš serijos:

“Так как те, кто против тех, кто против нас, не справляются с ними без нас”
(“Nes tie, kurie prieš tuos, kurie prieš mus, nesusitvarko su jais be mūsų” – ar kažkas tokio)

© Viktoras Coj

Pastarieji pradeda tvirtinti, kad visi tie žalieji gerokai perlenkia lazdą ir kad vos ne tiek pat žalos padaro, patys įsikišdami į įvairaus plauko natūraliąsias atrankas. Panašiai šneka ir žinomas amerikiečių komikas-ir-socialinis-kritikas George Carlin. Žinoma jo kalbose yra nemaža dozė ironijos ir viską imti už gryną pinigą neverta, bet požiūris tikrai yra įdomus, ir kaip bet kokiame kitame juoke yra dalis tiesos.

Video yra nelabai trumpas (nors ir ne ilgas), bet tikrai patariu nepatingėti ir paklausyti, tikrai įdomiai ir smagiai šneka. Pats irgi iš pradžių tingėjau, bet paskui prisikaupiau pažiūrėti ir rezultate nepasigailėjau. :)

Kas dėl manęs, tai manau, kad planetai mes gal iš tikro esam menkas pavojus – reikalui esant Žemei užteks paleisti keletą žemės drebėjimų, uraganų, potvynių, ir nebeliks Žemei jokio pavojaus iš mūsų pusės. Tačiau, kad kenkiam patys sau, arba bent jau ateinančioms kartoms – tai visai gali būti. Planeta juk gali išgyventi ir ledynmetį, ir globalinį potvynį, ir apsieiti be visokios naftos – bet ar galės tai išgyventi žmonija, tai jau kitas klausimas.

“The planet is fine. The people are fucked.”

© George Carlin

Atnaujinta: įdėjau video-anonsą iš youtube.com (dėkui djdeivis15), nes iš vimeo.com kažkodėl nebekrovė.

1992-tųjų metų olimpiadoje Barselonoje svajonių komandą (angl. Dream Team) turėjo ne tik JAV, bet ir tik nepriklausomybę įgavusios Lietuvos pirmoji olimpinė komanda. Šioje komandoje dalyvavo – A. Sabonis, Š. Marčiulionis, R. Kurtinaitis, V. Chomičius, S. Jovaiša, A. Karnišovas, G. Krapikas, G. Einikis, A. Visockas, R. Brazdauskis, A. Pazdrazdis, D. Dimavičius.

Būtent apie šią komandą ir yra filmuojamas dokumentinis filmas – “Kita svajonių komanda” (angl. “The Other Dream Team”). Šio filmo anonsas:

Nežinau kas dar bus tame filme ir kokie būtent įvykiai į jį įeis, bet šis anonsas tai tikrai patiko. Lyg ir viskas aišku, nieko naujo, bet žiūrint širdelė tikrai suvirpėjo. Čia net nereikia būti lietuvių ir patriotų, užtenka šiaip daugmaž žinoti tų metų įvykius, kad susigraudinti. Net amerikonas (Jimo Lampley) prisimena tais metais iškeltą Lietuvos vėliavą su ašaromis akyse.

Mažas pranešimas spaudai: net nežinau, kaip čia korektiškiau pateikti šį įrašą, kad (ne)būčiau (ne)teisingai suprastas ar apkaltintas kokios nors ten nesantaikos kurstyme. Pabandykit nepriimti viską už gryną pinigą – čia yra gera dozė ironijos, nieko įžeist nenoriu. :)

Lietuviškos dainos apie karą – taip taip, pasirodo yra ir tokių. Netyčia ėjau pro šalį (kartais užsuku į tuos kraštus) ir užmačiau per televizorių vienos lietuviškos dainos klipą – apie karius ir apie jų nelengvą kasdienybę. Pamatęs ir išgirdęs tokį krikaziablį, man kilo tokia logiška mintis – “nejuokinga? užtat apie karą!” Vėliau šiaip ne taip atradom, kad tai yra Rojaus Tuzų daina (kažkaip iškart apie juos ir pagalvojau, bet nebuvau tikras). Daina vadinasi – “Aš norėčiau žinot”, kurią šiaip drąsiai būtų galima pavadinti – “Visoms skylutėms – dedikuoju” (ypač neužlopytoms, ir linkiu joms užsilopyti).

Kažkaip Lietuvos kontekste keistokai skamba tokios dainos, ypač po karinės tematikos visokių rusiškų grupių (kaip ДДТ) – į kurių pusę, įtariu, Meškėla tikrai žiūrėjo neužsimerkęs. Gal dar ir kokios Metallic’os kažkiek įtakos yra. O gal ir nėra, o gal ir nusišneku, na bet nesvarbu. Tikriausiai Meškėla pagalvojo ir nutarė – “O ką mes? Mes irgi su kiaušiniai su plaukais!” Paėmė švarų lapą, tušinuką – ir atsisėdo prie Word’o viena ranka rašyti, o kita – braukyti per akordus, gimdant šedevrą.

Daina nėra tokia, kad būtų grynai patriotinė, kaip liaudiškos dainos kokių nors Thundertale’ų. Daina, apie kurią rašau – tiesiog baladė apie karius, ir net pasakyčiau, kad internacionalinė. Tad nacijų kontekste nieko neturėčiau įžeisti ir išjuokti. Bet vis vien lietuviškai dainos apie karą skamba tiesiog neįprastai – ke ke ke. Panašiai skambėtų japoniškos dainos apie neapsakomo grožio Afrikos džiungles begalinės Amazonės pakrantėse. Bet kas ten žino, gal Meškėla pramuš ledus ir daugiau tokių dainų atsiras.

Nors Meškėla po savo dalyvavimų visokiuose Valinsko žvaigždžių fabrikėlių – liko ne be minusų mano akyse, tačiau prieš Rojaus Tuzus nieko blogo neturiu. Kaip tik priešingai – stilius jų yra visai neblogas, galima sakyti, kad net mano skonio – nesigilinant į detales, dainų žodžius ir panašiai. Tiesiog ne tiek daug iš jų kažką girdėjęs esu, kad vienareikšmiškai vertinti, bet aplamai – tai vos ne aukso grynuolis šalia visokių Blondzvonkų ir kitokių Šemdevintų paDangų.

Šiaip neklausykit manęs, jei nesigilinti į tiesiogines asociacijas ir į kalambūrą apie “lietuviškos dainos apie karą” – tai daina yra nebloga, vokalas energingas, muzika su “draivu” ..ir apie skylutę šalme. :)

Pradžiai maža pastabėlė, kad nelikčiau neteisingai suprastas – nieko bendro aš su vampyrais neturiu (su zombiais irgi), Drakulos klanui nepriklausau. Tiesiog aprašomas filmas, jei žiūrėti objektyviai, turi šiokių tokių novatoriškų idėjų, į kurias aš visada žiūriu su tam tikra doze romantikos ir fantazijos. Nesvarbu – ar tai yra apie vampyrus, ar apie Matricas, ar apie kitus abrikosus.

Yra du konkuruojantys panašaus tipo filmai – apie zombius, ir apie vampyrus. Šios žanrus sieja žmogaus-kraujui neatsparus padarai, taškomi į visas septynias puses smegenys ir visokie kitokie dalykai, kurie susyja su mariomis kraujo. Nepasakyčiau, kad šie du žanrai man yra artimi, bet kaip ten bebūtų, filmai apie vampyrus yra labiau rafinuoti – vis gi vampyrams yra ne svetimas intelektas, o kartais jie aplamai yra pranašesni už žmones.

Filmas “Aušros kariai” – yra apie vampyrus, bet ištaškytų smegenų kiekis ir kitokie bjauriems-nebaisiems-siaubo filmams būdingi bruožai – atitinka filmus apie zombius. Skaityk, intelektualūs vampyrai – virsta bukiais galvijais-zombiais. Ir tai filmą, su gan įdomia idėja – tik pagadino, šie elementai, mano akimis – jie tik trukdė. Nei ten baisu buvo, nei ten ypatingai bjauru (šiais laikais niekuo nenustebinsi) – tiesiog truputi “ne į temą”. Taip pat, kad jei į teletabius įdėtų erotines scenas. … (toliau)

Tuo tarpu, kai Lietuvoje priimami įstatymai, saugojantis nepilnamečius nuo visokių peredastiškumų, užsienio žaidimai šlovina tautų, lytinių pakraipų ir kitų abrikosų visokeriopą toleranciją. Šiaip įdomu, klausimas lygiagrečia tema – ar pas mus kažkas prižiūri žaidimų rinką? Ar ten galima ir alkoholį reklamuoti iki 22 valandos, ir narkotikus vartoti, ir per žmones važinėti. Aišku, kalbant apie visokius GTA ir šiaip apie bėgiok-žudyk-grožėkis-kroviaką-ir-kitais-skraidančiais-smegenų-likučiais žaidimus – tai “Dragon Age: Origins” tik gero mokina, o ir scenos labiau grožinės (neįvertinant pakraipų).

Eilinį kartą truputi nukrypau, įrašas ne apie tai – žodžių žiūrim toliau. :) … (toliau)

Praėjo mano (ir ne tik mano) vieno laukiamiausio filmo Avatar premjera. Toliau liko The Road – tikriausiai bus gan sunkus ir rimtas filmas. Taip pat gal reikės dar naujovišką Sherlock’ą pažiūrėti, nors iš jo labai daug nesitikiu – kažkaip labai jau spidermenus visokius priminė savo treileriais.

Tačiau radau dar vieną neblogą variantą, kurį galima įrašyti į intensyviai laukiamųjų sąrašą. Nors priežastis yra šiek tiek subjektyvi ir suprantama turbūt tik tiems, kas yra žaidęs žaidimą Fallout ir ypač trečia šio žaidimo dalį. Visumoje dar neaišku kas gausis iš to filmo – gal tai bus eilinis holivudiškas lakstyk-žudyk šlamštelis, gal iš tikrųjų bus galima lyginti su Fallout’u, o gal filmas net ir Fallout’o akyse nemačiusiems žiūrovams patiks.

Hm, aš vis dar neįvardinau apie ką aš čia šneku?  Nieko keisto – gi senas intrigantas aš. Dar pora trūūūmpų pastraipų mano stiliuje – ir prasitarsiu. :)

Na gerai, šneku aš apie naują filmą su gan gerai žinomu šiltuose kraštuose afro-negru – Denzel Washingtonu. Filmo pavadinimas – “The Book of Eli“. Filmas yra post-apokaliptinis veiksmo vesternas, ar kažkoks panašus kokteilis. Galima sakyti post-2012. Vieniems patinka žiūrėti/filmuoti pačias apokalipses, kitiems – kas būna po tų visokių spec-efektų ir pasaulio-pabaigų. Filmą “The Book of Eli” būtų galima priskirti prie antro tipo, ir jis yra ne šiaip sau post-apokaliptinis, bet iš tikrųjų primena Fallout’ą. Pažiūrėkit patys:

Paveiksliukas paimtas iš Kotaku.com

Gan įspūdingas panašumas, tiesa?

Šiaip ar taip, iš filmo vis dar nieko ypatingo nesitikiu – gal geriau tikėtis per mažai ir paskui būti maloniai nustebintam, nei nusivilti. Režisieriai – The Hughes Brothers – savo vardais ir portfolio irgi nieko įspūdingo nežada, bet nespręskim iš anksto. Fallout’o mėgėjams šiaip ar taip teks pasižiūrėti.

Laukti filmo liko ne daug, ir, bent jau Amerikoje, premjera įvyks iškart po Naujųjų – sausio 15d. Tikiuosi ir pas mus labai neužvėluos.

Treileriai:

Štai ir sudalyvavau taip laukiamojo filmo premjeroje – Avatar (liet. Įsikūnijimas). Koks bendras įspūdis? Žiūralas iš tikrųjų yra istorinis, efektingas, didingas ir visaip kitaip-ingas. Bet aš nebūčiau aš, jei nepažvelgčiau į tai iš objektyvesnio kampo su tam tikros kritikos doze. Pasistengsiu parašyti be ypatingo turinio atskleidimo (be “spoilerių“).

Labai priekabiauti nesinorėtų, nes filmas iš tikrųjų yra išskirtinis ir turi savo nepakartojamą atmosferą, kurį perduodama fantastinio ir begalinio grožio pasaulio (vardu Pandora) dėka. Būtent tas pasaulis ir įtraukia į filmą. Vietomis žiūrint filmą ir matant neapsakomo grožio vaizdus susidaro įspūdis, kad žiūri ne veiksmo filmą, o kokią nors laidą “В мире животных” arba “Aplink pasaulį”. Arba dar pagal rodomus vaizdus filmą galima lyginti su OceanWorld 3D – grožėtis iš tikrųjų yra kuo, pliusas tai ar minusas fantastiniam veiksmo filmui – kiekvienam pagal skonį. Tačiau vieną galima pasakyti tvirtai – žiūrint filmą subtitrus skaityti nebus kada, visas dėmesys bus sutelktas kitur.

Svarbus faktorius yra ir tas, kad Pandoros pasaulis yra ne tik gražus, bet ir nuodugniai išdirbtas, apgalvotas. Visi filme rodomi vaizdai – tai nėra kažkokia tai maža pastatyta, gražiai nupiešta dekoracija. Žiūrint į gražias panoramas ir peizažus susidaro įspūdis, kad visas pasaulis nuo pat visų egzotinių augalų šaknų ir iki pat dangaus yra kruopščiai kurtas po kiekvieną atskirą gabaliuką. Kitas dalykas, kuris prideda Pandoros pasauliui žavesio ir didingumo – tai specialiai filmui sukurta vietinių gyventojų kalba. Kitaip tariant – filme yra ir tokių smulkių, bet svarbių detalių, kurios buvo kurtos krapštaus darbo dėka, tačiau kurias ne visi pamatys ir ne visi susimastys. Vien už tokį pasaulio detalumą galima lenkti galvą prieš James’ą Cameron’ą. … (toliau)

Vakar įvyko rusiško roko grupės DDT koncertas Vilniuje. Tai buvo trečias grupės koncertas Lietuvoje. Pirmasis įvyko dar prieš 12 metų, o paskutinieji du -- 2007 ir šiais metais. Ši maža pertrauka tarp paskutinių koncertų negali nedžiuginti, net kažkaip nesitikėjau, kad taip greit vėl atvažiuos.

Reikia tikėtis, kad Lietuva ir ateityje bus įtraukta į grupės turus. Kaip minėjo Ševčiukas, tai jis šiuo atžvilgiu problemos nemato -- jis yra visai patenkintas Lietuvos publika, ir po paskutinių koncertų suprato, kad grupė čia yra laukiama. Galima pabrėžti tai, kad buvo iš ties daug jaunimo. Kas byloja, kad grupė yra gan šiuolaikinė, ir potencialas rengti čia koncertus ateityje tikrai yra. Taip pat aplamai, srautas rimtesnių grupių iš Rusijos pasidarė gan intensyvus (visokie Akvarium, Splin ir kiti atvažiuoja vos ne kasmet) -- matomai tokiems koncertams yra poreikis ir jie neblogai atsiperka.

Kas dėl manęs, tai jau buvo mano antras DDT koncertas. Galiu pasakyti, kad DDT visada išlieka ant lygio ir nusivilti būtų sunku -- tiek garso kokybės atžvilgiu, tiek atlikimo kokybės atžvilgiu, tiek dėl originalumo. Grupė niekada nekartoja tos pačios programos -- atvažiuoja visada su nauja. Šį kartą tai buvo eksperimentinė programa, kuri dar nėra susiformavusi iki galo ir kuri dar net neturi pavadinimo, tačiau braižas jautėsi.

Programa iš tikro įspūdinga -- instrumentaliniai-lyriniai nukrypimai su video ir šviesos efektais, šiek tiek eilėraščių ir, žinoma, naujos dainos,  kurių buvo tikrai ne viena ir kuriuos dar nėra pasirodžiusios kuriam nors albume. Naujos dainos nebuvo lengvos, net pats Ševčiukas pagrojo elektrinė gitara, ką jis daro ne taip dažnai. Taip pat į programą įtrauktą ir viena sunkiausių (tikras heavy rock’as) grupės dainų ”В бой” iš jau išleisto albumo, kuri kiek galima suprasti, tikrai veža patį Ševčiuką.

Koncertas ir vėl buvo įvairiapusiškas (čia nešnekant apie naują programą -- jį neužėmė visą koncerto laiką) -- šiek tiek sunkaus roko (ir net truputi “repo” :D), šiek tiek džiazo, eilėraščiai, senos gerai pažįstamos lengvesnės dainos. Vietomis atrodė, kad žiūri kažkokį spektaklį -- eilėraščių deklamavimas, truputi vaidinimo, video-šviesos efektai, ir žinoma nepakartojami Ševčiuko šokiai.

Koncertą galima būtų suskirstyti į tris dalis plius bisas. Pirmoje dalyje, kaip sakė Ševčiukas, visų kietų grupių koncertų pradžioje publiką apšildo kokie nors atlikėjai. Tačiau prisipažino, kad jie nėra kieta grupė (“крутые бывают лишь яйца”), todėl pasakė, kad publiką apšildys jie patys -- atliekant senas, gerai žinomas dainas. Antra dalis prasidėjo instrumentaliniu gabaliuku su visokiais efektais -- tikrai užvėžė.. ir prasidėjo ta naujoji grupės programa. Trečioje dalyje grupė atliko senas, gerai pažįstamas dainas.

Bisas eilinį kartą neapsiėjo be dainų “Родина” ir tradiciškai paskutinės -- “Это всё”. Taip pat Ševčiukas net sutiko sugroti “Что такое осень” -- daina, kuri tapo šlageriu (net ir tarp tų, kurie nežino kas yra DDT), ir kuri, kaip juokavo pats Ševčiukas, grupei jau seniausiai nusibodo, dėl ko jie privengia ją dainuoti.

Šį kartą ir vėl grupė neskubėjo nulipti nuo scenos -- koncertas truko net 2.5 valandos. Turint omenyje atlikėjų amžių ir tai, kad tai jau buvo 28-tas koncertas ture -- tai tikrai didelė pagarba grupei, kad neatrodė pavargę, buvo linksmi ir atgrojo išties netrumpą koncertą. Ševčiukas tikrai buvo geros nuotaikos -- pokštavo, šypsojosi ir visai kitaip “draugavo” su publika. Man šis koncertas pasirodė šviesesnis nei praeitas, su daugiau pozityvo. Aišku ir praeitas, ir šis koncertai buvo tiesiog nuostabūs, bet jie tikrai buvo skirtingi.

Atsisveikindamas Ševčiukas kaip visada palinkėjo daugintis (“Размножайтесь, дорогие, размножайтесь!”), mylėti Tėvynę (“Любите Родину, мать вашу!”) ir pasisakė už.. už Lietuvos ir Rusijos liaudžių draugystę, nepaisant visų tų pykčių tarp politikų. Taip pat pažadėjo, kad sugrįš pas mus dar po kokių dviejų metų -- jau su išbaigtą programą.

Lauksim grįžtant. :)