Pergalė

Visų pirmą dėkui Lietuvos rinktinei už atneštą savo šaliai nuostabią pergalę. Šios pergalės tikrai mažai kas tikėjosi, dėl ko ji yra dar labiau maloni. Kita vertus, kai medaliai buvo jau arti – daugelis pradėjo liūdėti, kad nebuvo paimti aukštesnės prabos medaliai. Manau, kad tai natūralu, nes kuo arčiau čempionato pabaigos, tuo geresnį krepšinį rodė Lietuvos rinktinė. Lietuviai truputi buksuodami pradėjo čempionatą, tačiau vėliau (tikriausiai po įspūdingos pergalės prieš  Ispaniją) atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, ir lemiamose rungtynėse buvo gan įtikinamos pergalės prieš tokias rinktinės kaip Argentina ir Serbija. Rezultate nori-nenori pradedi kaltinti amerikiečius, kad vėl ne laiku ir ne vietoje papuolė, sustabdė pergalingą žingsnį.

Čempionatas

Kas dėl pačio čempionato, tai iš vienos pusės jis buvo silpnokas – jei žiūrėti į tai, kiek visokių žvaigždžių atsisakė jame dalyvauti. Praktiškai visose komandose nebuvo po vieną ar net po kelis pagrindinių žaidėjų – visokie Gasoliai, Nowitzkiai, Kirilenkai, Yao Mingai, Šiškauskai, Parkeriai, LeBroniai, Genobiliai ir t.t. Daugelis komandų žaidė  gal ne antromis sudėtimis, bet pusantrinėmis – tarp pirmos ir antros komandos.

Kita vertus, visų tų lyderių nebuvimas daugeliui komandų net tikriausiai padėjo – leido susikaupti ties savo jėgų, susivienyti ir žygiuoti į priekį, nekabinant medalius ant saves anksčiau laiko. Vienas iš ryškiausių tuo pavyzdžių – bronzos medalių nugalėtojai, Lietuvos rinktinė. Ir kažin ar kas nors gali teisintis tuo, kad jie neturėjo pagrindinių žaidėjų – jų neturėjo ir Lietuvos rinktinė.

Viso to pasiekoje čempionatas gavosi net dar įdomesnis ir lygesnis – daugelyje maču viskas sprendėsi tik rungtynių pabaigoje. Išskyrus nebent rungtynes su JAV rinktine, kuriai iš esmės irgi padėjo, kad joje nebuvo ryškiausių žvaigždžių. Nors amerikiečiai vis vien buvo arogantiški ir pasitikintys savimi, neturėjo treniruočių, nenaudojo ypatingų žaidimo schemų, tačiau ši rinktinė tikrai kovojo užsivedus ir rimtai nusiteikus.

Lietuvos rinktinė

Kas patiko Lietuvos rinktinėje? Visų pirmą – grynas komandinis žaidimas. Tai buvo komanda, kurioje praktiškai nebuvo taip vadinamų “turistų”. Prie šito, žinoma, pagrinde prisidėjo treneriai – sudėties rotacija ir kiekvieno žaidėjo teigiamų savybių išnaudojimas, buvo tikrai aukštame lygyje. Kas dėl trenerių – tai aiškiai matėsi ne tik lankstus sudėties valdymas, bet ir kitokie taktiniai manevrai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – rungtynės su Argentina, kuri buvo nugalėta tikrai ne vien netikėtai užkritusiais tritaškiais. Žinoma, tokius manevrus nesigavo pritaikyti prieš visus varžovus, tačiau vis vien matėsi, kad aikštelėje vykstantys dalykai, yra kažkaip pagrįsti protu.

Kas dar patiko rinktinėje – tai kaip niekad užtikrintas žaidimas kas liečiasi kamuolio kontrolę ir visokias žioplas klaidas, ypatingai kai varžovas pradėdavo spausti. Daug buvo šnekėta apie gero įžaidėjo trukumą, buvo ir tokios kalbos, kad net nebus kam saugiai kamuolį persivaryti. Tačiau čempionato metu lietuviai su tuo gan tvirtai susidorojo – tikrai gan lengvai ir be problemų atlaikė visus įmanomus spaudimus (nebent tik amerikonų rankų buvo per daug ir jos buvo per ilgos). Paskutinėse rungtynėse šiuo atžvilgiu – žiūrėjai ir buvai ramus, kai kamuolis buvo kokiose nors Kalniečio ar Delininkaičio rankose.

Taip pat prie viso komandinio žaidėjo prisidėjo ir Linas Kleiza – aiškus rinktinės lyderis. Tai, kad jis buvo lyderis – iš jo nei atimsi, nei pridėsi, taip kalba faktai ir statistika. Pats iki čempionato irgi ypatingai nesižavėjau Lino žaidimu – taip, individualiai jis visada buvo stiprus, bet komandiškai – visiškai nulis. Kitaip tariant – gryno amerikietiško krepšinio pavyzdys.

Anksčiau, kai jam nekrisdavo, galėjo paskui save ir visą komandą į dugną patraukti. Tačiau ką mes turėjome per šį čempionatą – tai visiškai kitokį Kleizą. Dauguma sakydavo, kad patobulėjusį, bet aš pasakyčiau, kad tiesiog pasikeitusį – individualiai jis liko vis dar toks pats stiprus, bet pasikeitė jo žaidimo suvokimas.

Rezultate gavome tolygią komandą, su daug lygiaverčių žaidėjų ir vienu stabiliu lyderiu – tokiu, kokiu jau nežinau kada rinktinė turėjo prieš tai. Tokie žaidėjai, kaip pavyzdžiui Jasikevičius ar Šiškauskas – irgi būdavo lyderiais, bet kitokio tipo. Šiškauską “komandos klijais” vadindavo, Jasikevičius – šiaip kaip treneris aikštėje būdavo. Ir jiems abiems reikėdavo visos komandos pastangų. Taip, kartais ir jie iššaudavo individualiai, prieš kokius nors amerikonus keliais tritaškiais iš eilės, bet tokio stabilumo lemiamais momentais kaip pas Kleizą – neturėjo. Kleizai pagal šaltakraujišką taškų darymą būtų galima prilyginti nebent kokį Macijauską (ech, kaip jo karjeros gaila).

Ir aš neliaupsinu Kleizos – tiesiog jis yra tokio tipo žaidėjas, toks jo amplua (bent jau Lietuvos rinktineje). Manau, toks komandinio žaidimo ir stabilaus lyderio derinukas yra tik į naudą rinktinei. Yra kas gali patraukti komandą lemiamais momentais, o pati komanda – iš esmės ir be lyderio gali apsieiti, kol jis įsibegės, ar jei iš vis ne jo diena. Kitaip tariant – šitie dalykai vienas kitą tik papildo, ir čia tikrai yra ne tas atvejis, kai būna vieno žaidėjo komanda.

Šiaip dėl Kleizos dar klausimas – ar čia Kemzūros nuopelnas, ar visgi labiau Olimpiakoso ir praleisto europiniame krepšinyje laiko. Tikriausiai visgi abu faktoriai susidėjo. Kažin ką turėsime iš jo kitąmet, kai jis vėl grižo pas amerikonus. Ramina nebent tik tiek, kad žais jis Toronto komandoje, kuri pastaruoju metu laikoma europietiškiausia komanda NBA lygoje, žaidžianti komandinį krepšinį.

Reziumė ir lukesčiai

Kažkaip kuo toliau, tuo baisiau darosi už 2011-ųjų Europos čempionatą Lietuvoje. Pasaulio bronzos medaliai yra iš tikro didelis pasiekimas, bet ar nepersistengs žmonės sureikšminant šį pasiekimą ir ar nepradės žūtbūt reikalauti aukso. Visos viltys į rinktinės narių profesionalumą – reikia tikėtis, kad jie nesužvaigždėjo, o tik įgavo patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Viską ką turime padaryti mes – tai palaikyti savo šalies komandą nepaisant to, kaip jai seksis. Per šį čempionatą jau buvo pakankamai įrodymų – ir kad po beviltiškų čempionatų galima pasiekti aukštumų, ir kad buksuojant čempionato pradžioje galima laimėti medalius, ir kad rungtynes galima laimėti, net ir pralaimint jas 18 taškų skirtumu tokioms komandoms kaip Ispanija.

Viskam savo laikas – reikia tik turėti užsispyrimo, noro ir neprarasti pasitikėjimo. Taip kad iki susitikimo kitais metais Lietuvoje!

Panašių įrašų nėra.

Nors ir keikia jį dabar kaip trenerį, tačiau kaip žmogus, kaip ir sakiau anksčiau, jis vis dėlto yra pavyzdingas. Pavyzdžiui lyginant ir su tuo pačiu A. Sireika, kuris iki paskutinio nenorėjo pats atsistatydinti, kai rinktinei žūtbūt reikėjo permainų. Net kažkaip ir pagailo Butauto, kaip žmogaus. Nepavyko prasimušti jam, o gal paprasčiausiai panašaus lygio patirties pritrūko. Gražiai laikosi atsakinėjant į agresyvius klausimus ir prisipažįstant savo klaidas. Belieka palinkėti jam nepalūžti ir sėkmės (o jos jam reikės labai daug) tolimesniuose darbuose.

Panašių įrašų nėra.