callia – Понемножку about viską

Kitos dalys:

• Kinas nuo nebyliojo iki 4D (I dalis) – kino industrijos raida
• Kinas nuo nebyliojo iki 4D (III dalis) – 3D vasara ir kiti ateities planai

Tęsiant I-ą dalį ir grįžtant prie dabar aktualaus kino industrijos raidos etapo, tai sekmadienį buvom Ledinmečio 3D naktiniame seanse. Vėliau truputi pasigailėjau, kad buvome naktiniame seanse – nes link filmo vidurio pradėjo traukti prie miego – sunki, ilga diena buvo, ir visą kitą. ;)

Pats multikas buvo kaip multikas – smagus, lengvas, bet iš esmės nieko ypatingai naujo, kaip ir viskas aišku. Ėjau žiūrėti praktiškai vien dėl 3D, kurį pagaliau pradėjo rodyti ir Kaune. Iki šiol buvau U2 3D koncerte Vilniuje. Ypatingo įspūdžio irgi nepaliko. Iš 3D pagrindinis efektas buvo toks, kad kildavo visokios fanų rankos, ir tu buvai tarsi tarp tų fanų. Taip pat žiūrint koncertą kinoteatre, tai garso kaip koncertui, tai šiek tiek truko, arba šiaip jis buvo nelabai tinkamas (vis gi kino teatrai ne tam pritaikyti). Ir šiaip pats nesu didelis U2 gerbėjas.

Į Ledinmetį ėjau kaip į pirmą savo matytą 3D filmą/multiką – t.y. norėjau įvertint 3D technologiją pažiūrėjus pilnavertį filmą (nors ir animacinį) su siužetu ir visais kitais abrikosais. Tiesa pasakius ir vėl tas 3D labai jau didelio įspūdžio nepaliko. Vietomis iš tikrųjų vaizdas buvo gilus ir visokios snaigės įskrisdavo iš ekrano į salę. Tačiau pagrindinį laiką jokio ypatingo efekto nesijautė, arba tiesiog užmiršdavai, kad matai 3D vaizdą – ir žiūrėjai tiesiog kaip paprasta filmą. O gal dar ir kiekvienas savaip mato tą 3D – vienam vienaip atrodo, kitam kitaip?

Galbūt įspūdžiai buvo ne tokie dideli, nes sėdėjome gan aukštai, o žiūrint iš arčiau įmanoma, kad 3D efektas jaustųsi labiau, nei sėdint tolimoje eilėje. Tačiau labai arti pirkti bilietų nesurizikavom – bijojome, kad labai kirs per akis ir bus sunku žiūrėti, pradės skaudėt akis ir galvą. Kas ypač pasireikšdavo su senesne 3D technologija, tačiau, kaip tvirtinama, dabartinės 3D technologijos jau labiau ergonomiškos.

Kitas aspektas, dėl ko 3D kol kas gali palikti ne tokius didelius įspūdžius – dėl to, kad gal kūrėjai dar tiesiog neišnaudoja pilnojo 3D potencialo – arba šiaip dar neperkando visų fintų, arba dar ir dėl to, kad dar stengiasi palaikyti ir įprastas (ne 3D) versijas, dėl ko gal tenka kažką aukoti dėl suderinamumo. Aišku, jei įkyriai išnaudotų 3D efektus – pastoviai mėtydami į tave daiktus ar šokdami ant tavęs (kaip, pavyzdžiui, My Bloody Valentine) – tarsi demonstruojant 3D galimybes, tai irgi būtų ne išeitis. Reikėtų suderinti ir filmų eigą, ir 3D galimybes.

Kiek žinau, tai  Forum Cinemas kino teatruose naudojama XpanD 3D technologiją. Nežinau ar tai pažangiausia, ar kaip tik kokia nors pigiausia technologija, bet lygtais viena iš paskutiniųjų ir einamiausių. XpanD technologija ypatinga tuo, kad naudojami aktyvus akiniai (maitinimas eina iš paslėptų akiniuose elementų). Dar įdomu, kad akinių priekyje (ant nosies) yra kažkoks optinis daviklis, kurį uždengus akiniai nebefunkcionuoja – matomas toks pat vaizdas kaip ir be akinių.

Kas įdomu, kad Karolis minėjo, jog Anglijoje Ledinmetį žiūrėjo kino teatre, kuriame naudojama RealD technologiją. Įdomu ar labai skiriasi šių technologijų galutinis produktas. Tiesa, man kažkaip pasirodė keista, kad tas pats filmas gali būti rodomas  naudojant skirtingas technologijas. Nes, kiek žinau, tai nusprendžiama dar ankstyvose kūrimo stadijose – kokiai technologijai pritaikyti. Tačiau gal animaciniams filmams tai nėra labai aktualu ir juos galima nesunkiai “surenderinti” skirtingoms technologijoms be ypatingų išlaidų. Bet dėl vaidybinių filmų – tai tikrai abejočiau, nebent jie iškart būtų filmuojami su penkiasdešimt skirtingų technologijų kameromis.

..Kadangi truputi vėl išsiplėčiau, tai apie 3D ir kitokius kino abrikosus paliksiu papasakoti dar ir III daliai. ;)

Įvertinimai:

• IMDB: 7,3.
• Rotten Tomatoes: kritikai 36%, vartotojai 67%.
• Obuolys.lt: kritikai 90%, vartotojai 92%.
• Mano (callia.lt): 6.

Kitos dalys:

• Kinas nuo nebyliojo iki 4D (II dalis) – Ledinmetys 3D
• Kinas nuo nebyliojo iki 4D (III dalis) – 3D vasara ir kiti ateities planai

(Nuotrauka iš www.geeksaresexy.net)
Ižanga: iš pradžių norėjau parašyti apie Ledinmetį 3D, kurį teko pažiūrėti, tačiau truputi išsiplėčiau, ir nutariau padalinti įrašą į tris dalis. 3D-4D kino-technologijos sudomino mane jau gan seniai ir norėjau parašyti apie tai ir anksčiau, todėl minčių dėl to tikrai prisikaupė, o dabar išeinantys 3D filmai paskatino atsirasti dar daugiau minčių.

Nebylusis – bylusis – spalvotas – 3D – 4D – kas toliau? Kino raida iki 3D jau kaip ir aiški, iš dalies ir įgyvendinta. Tiesa, trimatis vaizdas nėra tokia jau naujovė ir nieko ypatingai revoliucinio 3D technologijose nėra – pirmieji filmai atsirado dar 20-tojo amžiaus viduryje, o populiariausias visų laikų trimatis filmas yra 1969-ų metų The Stewardesses. Kodėl gi 3D mirė tais metais, taip ir nespėjęs plačiai paplisti? Tiesiog tuometinė 3D realizacija nebuvo tobula – filmai buvo gana sunkiai žiūrimi ir stipriai pavargdavo akis. Dabar šie dalykai daugiau-mažiau išspręsti ir panašu, kad ateina naujasis 3D kino amžius.

Kas dėl 4D – tai šiokia tokia koncepcija jau taip pat yra. Kas galėtų būti ta ketvirtoji dimensija? Tarkim – pojūčiai. Vibruojančios-judančios kėdės, kvapo jausmas, vandens teškenimas kai veiksmas vyksta vandenyje, susilietimas su objektais iš ekrano ir panašiai. Tiesa pasakius, didesniam “dalyvavimo įspūdžiui” aš dar pridėčiau kokias nors erdvinio garso ausines – nes kino teatruose dėl jų didžio ir žmonių sėdinčių įvairiausiuose taškuose šiuo metu gan sunkiai jaučiamas būtent erdvinis garsas, sklindantis iš įvairių pusių, priklausomai nuo veiksmo scenos. Ar daug būtų norinčių lįsti į kažkokį tai skafandrą su akiniais, ausinėmis ir kitais gyvybę palaikančiomis funkcijomis vien dėl to, kad pamatyti filmą – čia kita kalba. Gal iš tikro reikia žinoti ir ribą.

Sekančiam kino industrijos raidos etapui galima dar būtų pasiūlyti pilną vaizdo valdymą žmogui – žmogus sėdi, sukioja galvą ir visas veiksmas vyksta aplink jį. Norint pažiūrėti sceną iš kito šono ar ilgiau pasigrožėti peizažais – užtenka tik pasukti galvą. Šiokia tokia virtuali realybė. Aišku, ar reikia dar didesnio interaktyvumo žiūrint filmus? Vis gi einam žiūrėti filmus, o ne vaidinti juose. Video žaidimai – čia jau kitas reikalas. Kaip ten bebūtų – tolimesniems raidos etapams jau minčių nebelabai yra, bent jau šiame laiko taške.

Užbėgus už akių – galiu pasakyti, kad šiam momentui geriausią įspūdi man paliko būtent 4D kinas, kurį žiūrėjau prieš metus Palangoje – nedidelėje juodoje konservų dėžutėje su skambiu pavadinimu 4D Kinoteatras (Palangoje, kiek supratau, kol kas dar stovi senesnė šios atrakcijos versija). Aišku, kinu tai nelabai būtų galima vadinti – greičiau kokiu nors atrakcionu (kaip pavyzdžiui kreivųjų veidrodžių kambarys ar tai ten, kur važiuoji tamsiu tuneliu ir ant tavęs lenda visokios pabaisos ). Tiesiog paliko įspūdi ta ketvirtoji dimensija – pojūčiai. Taip pat ir pats 3D buvo neblogas, jei šnekėti apie “objektų išlindimą iš ekrano” – šiam kino teatre yra naudojamas cilindrinis, išpustas ekranas. Tačiau pati filmukų grafika (kalbant kompiuteriniais terminais) nebuvo labai kokybiška, jei lyginti su tikraisiais filmais ar multikais. Tas mini 4D kino teatras skirtas patirti įspūdžius tiesiog iš pačios technologijos, o ne iš konkretaus filmo. Filmai ten buvo specialūs – tarsi kažkokios tai demo-versijos, skirtos susipažinti su technologija.

Tiek šiam kartui, o ryt-poryt-šiom-dienom parašysiu antrą dalį apie trimatį Ledinmetį ir kitokius abrikosus. ;)