Žyma: apžvalga
Filmas “Pradžia” (“Inception”) – nukrito ar nenukrito? štai kur klausimas
Visų pirma pastaba dėl spoilerių – pasistengsiu labai nieko neatskleist, bet kita vertus, tai jei ir visą siužetą perpasakočiau, tai vargu ar ką nors suprastumėte nepamatę filmą. Šį filmą reikia ne tik pamatyti, bet ir suinterpretuoti, nes siužetas jame – yra ne viskas. Ir tam, kad tai padaryti, reikės pažiūrėti filmą ne vieną kartą.
Laukimas ir lūkėsčiai
Šį filmą laukiau jau seniai, nuo to laiko, kai dar prieš kokius metus ar pusmetį pirmą kartą pamačiau treilerį, ir kai sužinojau, kad tai Christophero Nolano filmas. Plius dar pridėkime, kad šiais metais, kaip jau rašiau anksčiau, nebuvo praktiškai nei vieno ypatingai verto dėmesio filmo – tai pamatyti ką nors šviežesnio ir įspūdingo norėjosi vis labiau ir labiau.
Cobb: Dreams feel real while we’re in them. It’s only when we wake up that we realize something was actually strange.
Pažiūrėjęs filmą, tai kažkokių siurprizų visgi nenutiko – nei gerų, nei blogų, gavau daugmaž tai, ko ir tikėjausi. Nei nuvylė, nei nustebino. Tačiau čia su ta sąlyga, kad iš filmo tikėjausi tikrai daug. Todėl, kad filmas nenuvylė, kai tai būna po didelių lūkesčių, galima sakyti yra gan nemažas pliusas.
Trumpai – kas tai per filmas?
Apibendrinant, “Inception” – yra mišinys “Matricos” (pagal sci-fi dedamąja, tik kad ne cyberpunk stiliaus), tokių filmų kaip “Italian Job” arba “Ocean ElevenThreeliktukas” (dėl “nusikaltimo” organizavimo, komandos subūrimo ir bendradarbiavimo), ir žinoma šiek tiek “Titaniko” (dėl to čiuvako su skysta barzdele). Žinoma DiKaprio jau subrendęs – vyras-kaip-pipiras, bet jo tipažas ir fizionomija vis vien kažkaip asocijuojasi su berniuku iš Titaniko, kuriam labiau tiktų vaidinti visokiuose Twillight’uose, nors tu ką.
Dėl to mišinio, tai čia šiek tiek juokais, šiek tiek rimtai. Dėl visokio veiksmo, gaudynių ir panašiai – Ch. Nolanas nieko naujo neišrado. Tačiau prie viso šito, kažin ar būtų galima apkaltinti režisierių dėl plagiato, nes filmas tikrai originalus ir vingiuotas. Vingiuotas iki tiek, kad norint suprasti visus niuansus, filmą reikės pažiūrėti mažiausiai kokius tris kartus. Kalbu ne apie tai, kad filmas tiesiog įdomus ir jį būtų galima žiūrėti ir peržiūrinėti. Kalbu apie tai, kad filme realiai viskas gražiai užpainiota ir prikimšta neįprastos informacijos. Žiūrint filmą pirmą kartą, vietomis tiesiog nelabai buvo laiko viską suvokti, nes filmas nestovėjo vietoje ir ištisai judėjo į priekį, sukant vis naujus vingius. … (toliau)
Filmas “Aušros kariai” (“Daybreakers”) – yra filmai apie zombius, ir yra apie vampyrus
Pradžiai maža pastabėlė, kad nelikčiau neteisingai suprastas – nieko bendro aš su vampyrais neturiu (su zombiais irgi), Drakulos klanui nepriklausau. Tiesiog aprašomas filmas, jei žiūrėti objektyviai, turi šiokių tokių novatoriškų idėjų, į kurias aš visada žiūriu su tam tikra doze romantikos ir fantazijos. Nesvarbu – ar tai yra apie vampyrus, ar apie Matricas, ar apie kitus abrikosus.
Yra du konkuruojantys panašaus tipo filmai – apie zombius, ir apie vampyrus. Šios žanrus sieja žmogaus-kraujui neatsparus padarai, taškomi į visas septynias puses smegenys ir visokie kitokie dalykai, kurie susyja su mariomis kraujo. Nepasakyčiau, kad šie du žanrai man yra artimi, bet kaip ten bebūtų, filmai apie vampyrus yra labiau rafinuoti – vis gi vampyrams yra ne svetimas intelektas, o kartais jie aplamai yra pranašesni už žmones.
Filmas “Aušros kariai” – yra apie vampyrus, bet ištaškytų smegenų kiekis ir kitokie bjauriems-nebaisiems-siaubo filmams būdingi bruožai – atitinka filmus apie zombius. Skaityk, intelektualūs vampyrai – virsta bukiais galvijais-zombiais. Ir tai filmą, su gan įdomia idėja – tik pagadino, šie elementai, mano akimis – tik trukdė. Nei ten baisu buvo, nei ten ypatingai bjauru (šiais laikais niekuo nenustebinsi) – tiesiog truputi “ne į temą”. Taip pat, kad jei į teletabius įdėtų erotines scenas. … (toliau)
Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
Filmas “Basomis per grindinį” (angl. “Barefoot“, vok. “Barfuss”) – yra neholivudinis, vokiškas filmas, kurį būtų galima priskirti prie nekomercinio kino – tokio, kuris neseka tiesioginio pelno, kuriame nėra krūvos reklamos, ir kurie aplamai nėra skirti “masiniam vartojimui”. Tokie filmai dažnai būna skirti snobams arba šiaip iš kategorijos “kinas ne visiems”. Aš ir pats nesu didelis tokio tipo kino mėgėjas, bet “Basomis per grindinį” nėra labai sunkus filmas – kaip tik lengvas, smagus, bet turintis ir gilesnę “emocinę mintį”. Todėl gali patikti ir lengvo-pramoginio (nors ir nelabai apsiverčia šį filmą taip vadinti) kino mėgėjams.
Kam patiko tokie filmai, kaip “Besibeldžiant į dangaus vartus” (“Knockin’ on Heaven’s Door“, 1997) ar “Ameli” (“Amelie“, 2001) – patiks ir šis. “Basomis per grindinį” yra šviesus ir geraširdiškas – jame nėra pošlų juokelių, žudynių, kraujo. Dar man patiko toks bruožas, kad filme nėra nieko perdėto, toks jausmas, kad viskas su saiku – dėl ko žiūrint šį filmą niekas įkyriai nelenda į akis, nenukreipia dėmesio, viskas vyksta lengvai ir natūraliai. Žinoma, reikia ir pačiam įsitaisyti į reikiamą dažnį, nes kitaip galite arba užmigti, arba šiaip gali likti įspūdis, kad filmas yra apie nieką.
Aplamai dėl panašumo į “Besibeldžiant į dangaus vartus” verta pašnekėti daugiau – iš tikro šie filmai labai panašūs, nors kartu ir saviti. Visų pirmą šiuos filmus jungia Til Schweiger, kuris ne tik puikiai suvaidino “Basomis per grindinį”, bet yra ir šio filmo režisierius. Panašūs šie du filmai ir savo atmosfera, juos abu galima priskirti prie tipo – filmas-kelionė, avantiūra, bėgimas nuo tikrovės. Ir ta kelionė ne paprasta, o kupina įspūdžiais iki tiek, kad gali pakeisti visą iki tol išgyventą filmo herojais gyvenimą.
Taip pat čia nėra protoganistų ir antagonistų – yra tik žmonės, su savo geromis ir blogomis pusėmis. Ant galo nori, nenori prisimeni “įtakingiausio pikto boso” žodžius iš “Besibeldžiant į dangaus vartus”, kuris rezultate yra tik žmogus:
- Girdėjau pas jūs mano pinigai, tiesa? Neturite? Taip ir galvojau. Tai kokie jūsų dabar planai? Jūs niekada nematėt jūros?.. Tai paskubėkite! Danguje tik apie jūrą ir šnekama. Ir apie saulėledį. Ten šneka kaip be galo įspūdinga jūra, kaip gera stebėti didžiulį ugnies ratą, tirpstantį jūroje. Ir vos matoma šviesa, tarsi žvakė, dega kažkur gilumoje.” ["Knockin' on Heaven's Door"]
Panašus likimas laukia herojus ir filme “Basomis per grindinį”, piktojo boso vaidmenyje – psichiatrinės ligoninės vyr. gydytoja.
- Niki, dėl ko jūs čia?
- Jūs gi gydytoja.
- Jūs simuliuojate. Tiesa, jūs esate idiotas. Tačiau visiškai sveikas.
- …Aš girdžiu balsus.
- Tikrai? Ir ką jie jums sako? ["Barefoot"]
Kuo man dar patinka vokiški filmai? O patinka man jie tuo, kad jie turi grupę Reamonn su Rea Garvey. Pirmą kartą man tai krito į akį, kai netikėtai per teliką pamačiau vokišką filmą “Mėnesienos tarifas” (?) (angl. “Moonlight Tariff”, vok. “Mondscheintarif“, 2001). Iš esmės tai yra filmo “Ameli” vokiška versija, tik veiksmas labiau “nuleistas ant žemės”. Reamonn šiame filme pasirodė su daina “Weep”. Aplamai filmą “Moonlight Tariff” galima pažiūrėti vien dėl to, kad pamatyti Reamonn ir kaip gražiai daina yra įterpta į filmą ir susilieja su jo atmosfera:
- Kora myli Reamonn’ą.. Aš dabar pravirksiu, Jūs neišsigaskit. ["Moonlight Tariff"]
Nors filme “Basomis per grindinį” Reamonn ir nesudalyvavo taip efektingai, bet šiame filme galima išgirsti gražiai Reamonn perdainuotą ne mažai žinomą dainą “Hallelujah“:
Apibendrinant mintis apie filmą, viskas paprasta:
- Mes šokome, pirkome bilietus, valgėme vanilinius ledus ir laistėme gėles, grožėjomės mėnuliu. ["Barefoot"]
Įvertinimai:
- IMDB: 7.2 (3,104 balsų).
- Rotten Tomatoes: -.
- Obuolys.lt: -.
- Mano (callia.lt): 85%.
Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės
Į filmą ėjau daugmaž suvokiant kas laukia, ir kažko per daug nesitikėjau – ir, tikriausiai, pavyko tinkamai nusistatyti, nes filmas tikrai patiko.
Tačiau įspūdžiai po filmo vis gi buvo dvejopi. Iš vienos pusės – kažkas originalaus, įtraukiančio ir verto dėmesio, bet iš kitos pusės – filmas sausokas, ir ne grynai pramogai. Kažkokių tai kontraversiškų idėjų jame ypatingai nėra, todėl aš pasakyčiau, kad filmas skatina ne protinį, o labiau emocinį suvokimą – gebėjimą pergyventi, užjausti. Iš fantastinių veiksmo (sci-fi action) filmų, kaip jį poziocionoja IMDB (plius dar drama ir trileris), dauguma pripratę laukti arba gryną veiksmą, arba būtent intelektualinius vingius, o ne spaudimą ant sąžines – “kokie žmonės žiaurus”. Gal dėl to šiek tiek ir yra tas nusivylimas.
Kitaip tariant, nors šį filmą ir pradėjo vadinti, kad jis taps būtent sci-fi klasika, bet aš išskirčiau labiau ne sci-fi dedamąją, bet dramos ar bent jau trilerio. Sci-fi dalykėliai – ateiviai, energetiniai ginklai, erdvėlaiviai ir kita – tai tik naujoviškos priemonės papasakoti apie tokius dalykus, kaip žmonių netolerancija, eilinio žmogaus nereikšmingumas, meilė galu gale ir panašiai. Nieko nesakau – tos priemonės puikiai tiko ir padėjo perduoti tinkamą atmosferą, tačiau tai nekeičia filmo esmės – “apie seną naujai ir kitu kampu”.
Filmą pagal tematiką būtų galima lyginti su Diena, kai sustojo Žemė. Tačiau filmo originalumas yra ne pačioje idėjoje ar siužete, bet pateikimo technikoje. Nelabai įprasta yra sėdėti kino teatre ir žiūrėti naujienų reportažą (iš kokio nors karšto taško Irake), kuris remtas realiais-fantastiniais įvykiais, kurių dar negalėjo būti, tačiau jie pateikiami kaip faktai. Tas pateikimas atrodo tikrai įtikinamai, ir rezultate tarsi įsilieji į tų įvykių atmosferą. Būtent tai ir yra stiprioji filmo dalis.
Filmo aktoriai taip pat nėra “žvaigždėti” – daugmaž Lūšnynų Milijonieriaus lygio, pririnkti vos ne iš identiškų lūšnynų. Toks filmo kūrėjų žingsnis dėl aktorių yra pagerbtinas. Gal tai ir nesuteiks filmui papildomo reitingo ir “žiūromumo”, tačiau tai dar kartą pabrėžia, kad filmo esmė yra gilesnė, nei įprasta, kai tenka išpūtus akis žiūrėti į Brad’o Pitt’o fizionomiją, ar į Angelina Jolie formas. Mažai žinomi aktoriai suteikia filmui daugiau realistiškumo, “dokumentalisticizmo” – kas ir yra režisieriaus Neill Blomkamp pagrindinis arkliukas.
Ir vis gi aš nepatarčiau prieš einant į filmą tikėtis kažko labai įspūdingo – filmas tikrai vertas dėmesio, bet gali nuvilti, jei tikėsitės per daug. Jis tiesiog šiek tiek kitoks, iš serijos “filmai ne visiems”. Tačiau ko ko, o veiksmo mano akimis buvo tikrai pakankama – antra filmo dalį pagal veiksmo kiekį galima nors ir su Transformeriais lyginti. Pradėjus žiūrėti šį filmą, geriau atmesti kažkokias pašalines mintis, atsipalaiduoti ir bandyti įsilieti į filmo įvykių atmosferą – ką padaryti, filmo pateikimo technikos dėka, turėtų būti nesunku. Tuomet filmas pasibaigs nespėjus ir įkvėpti.
Įvertinimai:
- IMDB: 8,3.
- Rotten Tomatoes: kritikai 88%, vartotojai 89%.
- Obuolys.lt: kritikai 87%, vartotojai 82%.
- Mano (callia.lt): 8,5.
(Beje, įdomu kodėl ateivių veidai “užcenzuruoti”) ;)
Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)
Filmas tikrai paliko įspūdį ir šiaip tikrai yra vertas dėmesio veiksmo filmas, bent jau vieną kartą pažiūrėti, tai tikrai verta. Pavadinčiau šį filmą geriausiu 2008 metų veiksmo (gryno veiksmo) filmu. Aišku, ir be kabliukų neapsiėjo. Ko šitam filmui iš tikro trūksta, tai idėjos ir siužeto. Pats siužetas iš esmės nėra nei naujas, nei kažkuo aplamai ypatingas. Pavogė dukrą – tėtis puola gelbėti – happyendas. Štai ir visas siužetas. Kas vaikystėje matė, pavyzdžiui, kokį nors “Commandos” su terminatoriumi-Švarcu, statyta prieš ~20 metų – tai tikrai pamatys analogijas.
Rezultate filmas iš siužeto pusės net šiek tiek prailgo – kelis kartus jau beveik buvo pasiektas tikslas, bet vis truputi pavėluojama ar šiaip nepasiseka – ir vėl veiksmas persikelia į kitą vietą toliau, pagal gan linijinę ir numatomą grandinę. Susidaro šioks toks įspūdis, kad filmas vietomis nenatūraliai prailgintas, nors ir taip yra palyginus ne ilgas (kas net su jo linijiniu siužetu yra greičiau pliusas). Ant galo susidarė įspūdis, kad filmo “įdomumo/įtampos kreivė” vystosi ne iš apačios į viršų, o atvirkščiai – pradžioje sudomina tas kietas bičas savo kietais veiksmais, o kuo toliau į mišką, tuo labiau partizanai valgyt nori.
Yra žmonių kam siužetas net patiko – … (toliau)
Filmas “Terminator 4″, arba Čeburginatoriaus Sugrįžimas Keturi
Pažiūrėjom Terminatorių 4, arba liaudiškai – Čeburginatorių. Ypatingai neužkabino, kaip iš visagalio Batman’o (Christian’o Bale’o) tikėjausi kažko daugiau. Dar kažkaip iš pradžių galvojau, kad ir režisierius tas pats – Chris Nolan, kuris režisavo abi naujojo Batman’o dalis ir The Prestige‘a (kurį ypatingai vertinu), bet pasirodo prie Čeburginatoriaus C. Nolan’as vis dėl to neprisidėjo, kaip ir Terminatoriaus papakarlas – James Cameron. C. Bale’as man jau pradėjo patikti gan seniai – dar nuo Equlibrium‘o. Ir patinka ne vien dėl to, kad tiesiog gerai pavaro, kad bėgu į visus jo filmus. Patinka dėl objektyvių priežasčių – nes patiko keli iš eilės matyti filmai su juo.
Grįžtant prie pačio Čeburginatoriaus, tai nesu šios epopėjos didelis fanas. Pirmieji du Terminatoriai gal ir yra savo laiku kultiniai filmai, bet dabar man juos žiūrint – nelabai kokių nostalgijų kyla. Atrodo kaip eiliniai lakstyk-žudyk-nugalėk filmai. Tik tiek, kad net ir dabar gan šiuolaikiškai tos dvi dalys žiūrisi (pavyzdžiui lyginant su trečiuoju Terminatoriumi). Trečia dalį aplamai vis dar nepabaigiau žiūrėti. Buvau pradėjęs žiūrėti, paskui kažkaip nutruko žiūrėjimas, o daugiau vis neprisiruošiu pabaigti vien tam, kad varnelė pažymėti.
Tačiau iš ketvirtos dalies tikėjausi, kaip jau sakiau, kažko daugiau ir, kas svarbiau, kažko naujo šioje epopėjoje. Nes pasikeitė ir režisierius, ir aktoriai, ir.. nepatikėsit, bet šiame Terminatoriuje nėra net gerbiamo Kalifornijos gubernatoriaus, aka Švarco. Nors vienoje vietoje žiūrovus beveik privertė patikėti, kad Švarcas vis dėlto sudalyvavo ir šioje Čeburatoriaus dalyje – o kaip gi T-800 kitu veidu nei Švarcas. Pasirodo tai buvo tik pigi “poddelka”.
Eilinį kartą grįžtant prie pačio filmo, tai … (toliau)
-
Mane galima rasti:
