The Google Feedburner APIs have been officially deprecated as of May 26, 2011 will be shut down on October 20, 2012.

Ryšium su tuo keičiasi tinklaraščio RSS adresai. Nauji adresai (a vdrug dar kada nors ką nors parašysiu):

• Pagrindinis RSS srautas – http://www.callia.lt/feed
• Filmų RSS srautas – http://www.callia.lt/?feed=moviefeed

Radau užkulisiuose vieną tokią įdomią “kavos skarbonkę”, pilną kapeikų. Ir pati skarbonkė, ir jos turinys – manyčiau, dabar jau galima vertinti kaip visai neblogą eksponatą:

Monetų skarbonkė

Pagrindinis turinys yra tarybinių metų kapeikos, tačiau yra keletas ir įdomesnių vienetų. Žinoma, su jokiais numizmatais matuotis nenoriu, niekad ypatingai nieko nekolekcionavome – tiesiog šiaip užsiliko ir išsisaugojo.

Futbolas

Įdomiausi ir vaizdžiausi prisiminimai apie šitą kapeikų skarbonkę – yra šiek tiek keistoki, ir nesusyja su jokiomis nostalgijomis apie senus laikus, kai kažką galima buvo nusipirkti vos už tris ar ten penkiolika kapeikų. O susyja tie prisiminimai su vaikystės pramogomis – ši pilna monetu skarbonkė buvo mano su broliais vienas einamiausių žaislu, kurį naudodavome stalo žaidimams. Tai jau buvo, kai tos kapeikos nebegaliojo. Nors gal ir anksčiau prasidėjo.

1 руб., Leninas ir 10 kapeikų

Iš pradžių tai buvo stalo futbolas (o gal ir ritulys), kurį žaisti mus išmokė tėvas. Kiekvienai komandai buvo duodamos po vienuolika kapeikų. Tiksliai nepamenu, bet gynėjai ir vartininkai – lygtais buvo 5 kapeikos (vienos stambiausių), saugai ir puolėjai – 3 kapeikos ir 20 kapeikų (panašaus dydžio). Kamuoliu buvo – 1 kapeikos moneta (mažiausia). Lazdų vaidmenį atliko – liniuotės, su kuriomis paeiliui reikėjo “spardyti” kapeikas į “kamuolį”. Viena komanda žaisdavo už kapeikas apverstomis herbu į viršų, kita – už kapeikas herbu į apačią. Na ir šiaip ten visokių tokių panašių taisyklių daugiau buvo, net penalčiai būdavo. Kitaip tariant – visi savaip anksčiau be kompų ištvirkaudavo. :)

Kitą žaidimą sugalvojome patys, kai futbolas jau buvo pabodęs, bet norėjosi daugiau veiksmo. Tai buvo kažkas panašaus į “čepajevą” su šaškėm, kuris savo ruožtu buvo biliardo ir šaškių mišinys. Pas mus gavosi – velnias žino kas, bet su monetomis, ant didelio stalo, ant kurio iškraudavome visą krūvą monetų ir kapodavomės pagal last-man-standing scenarijų. Ir čia jau praktiškai nebebuvo jokių taisyklių, bet buvo daug galimų žaidimo variacijų. Pavyzdžiui:

• įprasta kova “lygus prieš lygų” – kiekvienai pusei po daugmaž vienodą kiekį panašaus svorio kapeikų;
• “tankai prieš pechotą” (“tankai” – 1 rublio monetos ir kitokios stambesnės, kurių buvo labai ne daug, “pechota” – 1 kapeikos ir 2 kapeikų monetos, kurių buvo dafiga);
• “3 kapeikos vs 5 kapeikos” (5 kapeikos daug didesni už 3 kapeikas, bet jų buvo mažiau, ir šiaip – 3 kapeikos irgi buvo gan pajėgios).

Elitiniai kariai

Dar būdavo tokios neeilinės kapeikos – savotiški Rembai iš spec-būrių. Tai buvo 1 rublio “tankai” (turėjom tik dvi monetas), 20 zlotų (didelė moneta, sunkiausias “tankas” žaidime), ir šiaip – monetos su kamufliažu (dažytos, išpaišytos), kurios turėjo neeilinių gebėjimų. Pavyzdžiui, 2 kapeikos 1961 metų buvo sutrinta ir dėl to labai plona moneta, kad kartais tiesiog palįsdavo po “tankais”. O tos žalios 3 kapeikos, paskutinis likęs gyvas “žaliasis berėtas” – buvo truputi lenkta moneta, dėl ko skraidydavo visoms monetoms virš galvų tarsi koks kamikadze. Taip, šis kamikadze ilgai negyvendavo, užtat atrodė gražiai. :)

Per mūšius visas kambarys buvo apmėtytas kapeikomis, ir dar neaišku kiek kapeikų gyvybių nusinešė tos kruvinos kovos, tačiau visada stengėmės rūpestingai sudėti viską gražiai atgal.

Rock’n'ro.. t.y. įdomesni eksponatai

Turbūt įdomiausias eksponatas – 1925 metų lietuviški centai:

20 lietuviškų centų, 1925 metų leidimo

3 kapeikos 1955 metų leidimo. Šios kapeikos dar atrodė šiek tiek kitaip, nei leistos vėliau:

3 kapeikos, 1955 metų leidimo

Sekančios seniausios kapeikos, kurias radau – 1961 metų leidimo. Pagalvojus, tai jau 50 metų joms suėjo. Šių metų leidimo buvo gan nemažai, ir skirtingų nominalo:

20 kapeikų, 1961 metų leidimo

Jubiliejinės 1967 metų leidimo 20 kapeikų:

20 kapeikų, jubiliejinio leidimo - "50 лет советской власти"

…Tokie vat pomidorai su monetomis. Visgi yra dar ką prisiminti ir be kompų. :)

Optimistiška įžanga

Visų pirmą, prieš pradedant apie blogus dalykus, reiktų pažymėti, kad “The Witcher 2″ yra iš ties kokybiškas, gerai apgalvotas ir kruopščiai padarytas žaidimas – kalbant globaliai ir vertinant visų kitų RPG (ir ne tik RPG) žaidimų visumoje. Šis žaidimas turi stiprų literatūrinį pagrindą, su savo unikaliu pasauliu, žaidimo RPG dedamosios ir personažo vystymas – taip pat nėra grynos kopijos krūvos kitų RPG žaidimų. Atmosfera, personažai ir jų įgyvendinimas – taip pat aukštos kokybės. Atrodytų, ko daugiau reikia?

Techninė specifikacija

“The Witcher 2″ žaidimo varikliukas tikrai neliko nepastebėtas. Kai kur jis net buvo įvardintas, kaip vienas pažangiausių ir gražiausių šiuo metu, tokiu – kokiu prieš kurį laiką buvo laikomas Crysis varikliukas. Toks, pagal kurį būtų galima spręsti ar jūsų kompiuteris dar yra pakankamai naujas. Ypatingai galingiems kompiuteriams (su penkiomis vaizdo plokštėmis ir kilograminiais procesorių branduoliais) papildomai net buvo pasiūlyta atskira speciali opcija – “Uber sampling“.

Prigąsdintas visais šitais dalykais, aš irgi pradėjau bijoti dėl savo aparato. Ir ne veltui, nes iš pradžių man pavyko išgauti tik 10-15 fps’ų su minimaliais nustatymais (tiesa pasakius ir su aukštesniais panašiai buvo). Tačiau paskui truputi pamachinavus su draiveriais, išjungus 3D Vision’ą (tiksliau apskritai išinstaliavus) – situacija pagerėjo iki visai pakenčiamos. Išgavau 30-50 fps’ų prie vidutinių-aukštų nustatymų. Vaizdo plokštė praktiškai nekaito – tai, matyt, dar ir rezervo pasilikau.

Medžiagų atsparumas.. tfiu tu! T.y. žaidimo mechanika

Gerai, gal ir iš tikrųjų gražus tas varikliukas, tik tiek, kad labai jau statinis visas tas grožis. Ta prasme, kas liečiasi žaidimo mechanikos – tai gryna tragedija, nusikaltimas ir bausmė lenkiškame variante. Pasaulis ir visi mūsų baltaplaukio herojaus judesiai yra ant tiek kampuoti, kad nori-nenori prisimeni apie lanksčią TombRaiderę, kad ir iš pačių pirmiausių versijų (kai dar papų tarp pikselių nesimatė).

Žaidimo eiga yra nepaklusni ir nejautri. Pavyzdžiui, ne duokdiev kur nors reikės užlipti kopėčiomis – gausit pažiūrėti gan ne trumpa lipimo animacinį filmuką, kurio nei sustabdysi, nei pagreitinsi. Gal ir keistai skamba, bet pabandžius – suprastumėt. Mane tokios smulkmenos nervuoja dar nuo Darkwing Duck laiku.

Gulintys daiktai sunkiai pataiko po kursoriumi – dažnai reikia kokius penkis kartus apsisukti (o mūsų raganius nėra labai apsukrus, ypač mažame plote), kad pagaliau užtaikyti besivoliojantį daiktų maišą ar didelę-bet-kažkodėl-nepastebimą dėžę. Į duris pataikyti sunku, o kai kuriuose duryse-praėjimuose išvis įsijungia kažkokia neaiški animacija (panašiai kaip lipant kopėčiomis), kurią ir vėl nei išjungsi, nei pagreitinsi.

Per kovas mūsų herojus išdarinėja įvairius salto ir piruetus tarsi cirko akrobatas, tačiau lygioje vietoje pašokti ar ką nors peršokti – nesugeba, tarsi senas karo veteranas. Aišku, neįskaitant kokių dviejų vietų, kur pagal siužetą numatyta, kad paspaudus pelės mygtuką raganius nušoka ar užlipa ant gan aukštos pakylos. Bet čia retas atvejis, tad nesidžiaukit, nes nepermatomų sienų ar šiaip nedidelių kliūčių – tikrai daugiau pasitaikys. Nebent pasiseks ir šalia bus kopėtėlės – oo, ne.. vėl laukti kol įlips!

Suarkadėjimas

Žaidimo išsisaugojimas – taip pat kreivas, ala – “Labas, pristafkės! Aš jau čia.” Jau pačioje pradžioje teko kelis kartus nuobodžiai kartoti vieną atkarpą su nubėk-nulipk-gaukmalkųnuokrūvosblogiečių-mirk-nubėk-nulipk-gaukdarkartą-irt.t. Kokio velnio man neduoda saugotis kada ir kur aš noriu? Ne strelialkę gi kažkokią žaidžiu, kad maitinti mane visais šitais checkpoint’ais. Suprantu, kad taip sudėtingiau suderinti skriptus, bet kad jie ir taip kreivi ir nuobodus.

Visi tokie nuobodžiai įkyrūs dalykai tikrai neskatina žaisti šį žaidimą sunkesniame režime – nes kovos yra tikrai ne lengvos, o herojus – tikrai ne tankas, ir gauna malkų gan greitai. Žinoma, išmokus daugiau kung-fu veiksmų, prisigėrus visokių eleksirų ir naudojant magiškus fokusus-pokusus – viskas tampa daug logiškiau.. nabettačiau vis vien.

Viskas tai, gal ir nebūtų taip baisu, bet suarkadėjimas jaučiasi ant kiekvieno kampo. Ši Witcher dalis yra dar vienas žingsnis link pasaulio užvaldymo konsolėmis. Iš pradžių kažkoks tai interaktyvus filmas “Mass Effect 2″ – nei šaudyklė, nei RPG, nei išvis suprasi kas su vienu vieninteliu klavišu, kuris daro viską. Paskui “Neverwinter Nig..” t.y. “Dragon Age 2″ – gal ir geresnis variantas vertinant aplamai, bet kaip RPG – tai, sakyčiau, irgi žingsnis atgal. Labiau realtime-strategy su gudresniu siužetu, o ne RPG. Dar būtų galima pridėti ir metų (jei ne pastarojo penkmečio) nusivylimą – “Gothic IV”. Nors apie šį žaidimą, kaip apie RPG, tai gal reikėtų išvis patylėti. Blemba, aš noriu žaisti RPG, o ne filmus žiūrėti, kur man parodoma kada, kur ir KĄ reikia skubiai paspausti, jau nekalbant apie tai – kur man galima eiti, o kur kelią užtvėrė netikėti forsmažorai. Absurdų absurdas.

Kad būtų aiškiau ką turiu omeny, tai “The Witcher 2″ atsirado tokie amazingly-unbelievable mini-žaidimai, kaip – “paspausk laiku tokį ir tokį mygtuką, lygiai tokių ir tokių laikų, nes kitaip tau bus kranty”. Iš pradžių bėgiojimas nuo drakono (ne spoileris, nes tai pamatysit pačioje žaidimo pradžioje) – kur užtenka net vieną kartą praleisti reikiamą kombinaciją ir turėsit kartoti atkarpą iš naujo. Nėra ten sunku, tiksliau net lengviau nei lengva, bet šitame ir yra pagrindinis blogis – nenoriu aš tokiu interaktyvių filmukų. Geriau jau parodytų paprastą intro-video, kur aš galėčiau gurkštelėt arbatos, kol mūsų herojai pabėgs nuo visų tų drakonų, vietoj to, kad kvailai spoksot į ekraną ir gaudyti momentą, kada kažką reikės paspausti.

Toliau žaidime mus laukia afigienai įdomios kumštynės kovos. Pamenat pirmoje dalyje net turnyrai traktiruose buvo. Tai vat, tokie turnyrai bus ir antroje dalyje – kas dar yra pusė velnio, bet kas daug baisiau, tai vietomis tokios kovos yra įterptos ir kaip siužeto dalis, kai reikia ką nors vaizdingai primušti. Viskas ką jums reikės padaryti per šias kovas – tai vėl tam tikru laiku paspausti kelis kartus reikiamą mygtuką, ir būtent tokį, kokį jums parodys ant ekrano. Iš ties žiauriai įdomios ir permainingos kovos gaunasi.. Ech, laukiu nesulaukiu kada visas toks pat interaktyvus Mortal Combat’as pasirodys. Mortal-Guitar Hero kažkoks tai. Aš dar suprantu, kai reikia vieną kartą nuo drakono pabėgti, bet kai lygiai pat tokias nesąmones įdeda ir vietoj muštynių – tai nu nafig, kas čia per žarptica tundroje.

Optimistiška reziumė

Stiprioji pirmos “The Witcher” dalies vieta buvo – siužetas ir atmosfera. Gal siužetas iš literatūrinės pusės ir nebuvo itin vingiuotas ir išmanus, bet iš žaidimo pusės – siužeto pateikimas tikrai įtraukė, jis nebuvo nuobodus ir išlaikė ilgą laiką prie žaidimo nepaisant visų tų baisių ilgų krovimosi. Ir išlaikė taip, kad artėjant pabaigai, nepradėdavai galvoti – “Šiaip jau galėtų ir greičiau baigtis..”

Nors “The Witcher 2″ daugmaž dar tik įtrečdalėjau žaisti, bet panašu, kad siužeto vystymas, atmosfera, personažai – vėl gi bus vos ne vienintelis dalykas, kuris patrauks žaidimą ir privers susitaikyti su neapsukriu raganiumi ir tais bukais arkadiškais pričindalais.

Įspūdžiui susidaryti

Tikiu, kad iš video įspūdis susidarys labai teigiamas, priešingai nei aš gąsdinau:

Dar įvertinkit superinteraktyvias duris ant 5:33 minutės. Jei teisingai supratau, tai filmuke sako, kad žaidimas toje vietoje sulėtėja, nes lygtais papildomai pakrauna lokaciją. Tačiau realiai žaidime, kai kelis kartus reikia pirmyn-atgal pro tokias duris praeiti – tai nunafig, atsiprašau. Kai kopėčiomis laipioja – tipo irgi antrą aukštą krauna, ar kaip ten?

Nirvana vs Europe – The Final Teen Spirit (by Wax Audio)

AC/DC vs Ghostbusters – Thunder Busters (by Wax Audio)

Pink Floyd vs Bee Gees – Stayin’ Alive In The Wall (by Wax Audio)

Nirvana vs Rick Astley – Never Gonna Give Your Teen Spirit up

Aleksandr Pushnoy vs Dibilan (Dima Bilan) – Never Let you go

Kartais melodijos tyčia atkartojamos arba tik šiek tiek pakeičiamos, norint sugroti su žmogaus pasąmonėje įsitvirtintais muzikiniais atvaizdais. O kartais atkartojamos beveik netyčia, nes patys kompozitoriai irgi turi pasąmonę, kurioje būna įsitvirtinusios įsimintinos melodijos.

Nesu koks nors didelis muzikologas, ir Eurovizija žiūrėjau patogiai įsitaisęs ant sofos – o kas daroma po ilgos dienos nuo 22-23 valandų vakaro ant sofos, turbūt minėti nereikia, ypač kai tiek lopšinių dainuoja. Retkarčiais atsimerkiant, kai vietoj lopšinių pradėdavo bumbsėti kokią nors Gruziją, vis gi išgirdau keletą “trijų akordų melodijų”, kurios pasirodė tarsi kažkokios pažįstamos. Nežinau, gal čia tik man vienam taip?

Žinoma, dažnai atlikėjai specialiai pasirenka visokių ABBA’ų stiliuką, tuo net neslėpdami – na, toks jau muzikinius stilius pasirenkamas, kad bent kažkiek daugiau balsų pritraukt. Pavyzdžiui Azerbaidžanas, nors ir nepavyko tiksliai nustatyti ką jis man priminė, bet kažką priminė – ir panašu, kad Kelly Family. Kažkaip kertasi man Azerbaidžano daina su dainomis – “Every Baby“, “An Angel” ir “Fell in Love with an Alien“.

Tiek to, paliekam nugalėtojus, panašu, kad jie tikrai tik netyčia į pasąmonę sulindo, ieškodami žinomų motyvų. Tačiau toliau įdomiau – trečią vietą užėmę Švedai. Aš beveik tikras, net su savo nemuzikinė klausa, kad Švedijos dainos melodija (bent jau jos dalis) yra vienas prie vieno su kita, sena ir gan žinoma daina – “Marie Laforet – Manchester & Liverpool“. Be to būgnų riff’as – irgi yra sėkmingai nutyrintas, vienas žinomiausių būgnininkų riff’ų.

Kad aiškiau nurodyti panašumus, pabandžiau tai sudėti į video:

Beje, “Mančester-Liverpool” melodija jums taip pat gali būti žinoma dėl to, kad ši melodija ilgą laiką grodavo žiniose (в программе “Время”, tsakant), prieš orų prognozes. Kai kurie ją taip ir atsimena – “orų prognozės melodija”.

Daugiau neypatingai ką įsiminiau, bet ir klausiau tik viena ausimi (gal net tik puse jos), bet panagrinėjus detaliau, tai gal ir prie kitų eurovizinių dainų būtų galima prikibti.

Pilnos dainų versijos:

• Eric Saade – Popular (Sweden @ Eurovision 2011)
• Marie Laforet – Manchester & Liverpool
• nu ir, žinoma – Orų Prognozė, hehe

P.S. Šiaip iš šitos Eurovizijos labiausiai patiko dekoracijos – tikrai buvo gražūs wallpaper’iai už atlikėjų nugarų, ant didelio panoraminio ekrano.

Kita priežastis – “internetinis gyvenimas” pasiskirstė per visokius socialinius tinklus: Facebook’as, Google Reader ir kitokie Twitter’iai. Visi tie tinklai padeda rašyti ir dalintis trumpomis mintimis bei radiniais – “greitai ir produktyviai” (nors dėl “produktyviai” – dar klausimas). Aišku, tai ne tas pats, kaip tikras tinklaraštis, bet “saviraiškai” kartais užtenka ir pomikrobloginti.

Rezultate jau ir pats baigiu pasiklysti kur, kas ir kaip, o tinklaraštyje kaupiasi tik juodraščiai, kuriuos sutvarkymui ir “pagimdymui” -  sunku surasti laiko, arba tiesiog jo pagailo.

Tą progą, autoriaus teisėmis truputi “papiarinsiu”, kur galima mane dar rasti, jei kažkas norėtų bendrauti ir sekti (arba “followinti”, kalbant šiuolaikine kalba):

Google+ – šiuo metu tikriausiai pagrindinis tinklas, kur būnu.

callia.lt puslapis Facebook’e – čia dubliuojasi visi įrašai iš tinklaraščio, tačiau kartais įdomius, juokingus ir kitokius absurdus parašau tiesiai šiame puslapyje, ir tai nepatenka į tinklaraštį.

callia.lt filmai ir filmų RSS – kad neteršti tinklaraštį, čia bandau fiksuoti visus žiūrėtus filmus, ir stengiuosi juos  trumpai ir lakoniškai aprašyti. Jei kam įdomios tokios filmų subjektyvios mini apžvalgėlės su nuorodomis į visokius imdb.com’us – welcome.

Twitter – Šiuo metu labiau stebiu (followin’u), pats kažką parašau tik retkarčiais. Ir vis dar nesuvokiu kaip neišprotėja tie, kurie “followina” kokius 400-500 twitterintuojų. Ar gyvenimui tada dar lieka laiko? :)

Shared from Google Reader – čia dalinosi tuo, ką randu įdomaus savo RSS srautuose. Panašu, kad šis daiktas jau persikraustė į Google+.

Vakar, šiandien, rytoj…

Prisiruošiau pagaliau peržiūrėti seną gerą vaikystės trilogiją – Back to the Future (1985-1990). Gan smagiai susižiūrėjo, ir neatrodė, kad toks jau senas tas filmas (aišku, ypatingai nesižvelgiant į retro-specefektus).

Pirmą kartą visą tą reikalą žiūrėjau, kaip ir Žvaigžių Wars’us, gilioje jaunystės vaikystėje per mažiuką juoda-baltą Šilelį, per tuometinę “linkomaniją” – Videokauką. Praėjo kažkiek laiko, ir dabar jau galiu tai matyti FullHD kokybėje, 1920 ant 1080 rezoliucijos. Štai jums ir kelionės laiku.

Pirmam trilogijos filmui, kuris pasirodė 1985 metais, ne už ilgo gresia jubiliejus – 30 metų. Iš vienos pusės lyg ir nieko tokio, ne pirmas ir nepaskutinis kultinis filmas perkopęs tokį barjerą. Tačiau iš kitos pusės filmas yra apie keliones laiku, ir čia prasideda įdomesnioji dalis, nes būtent į 2015-uosius metus (t.y. praktiškai į mūsų laiką) ir buvo kuriam laikui papuolę trilogijos herojai.

Tikrai buvo smagu pažiūrėti į mūsų dabartį žmonių akimis, kurie gyveno prieš 25-30 metų, ir kuriems tai buvo tolimoji ateitis. Iš vienos pusės, kai kur jie persistengė su skraidančiais dalykais, robotais ir nanotechnologiškais rūbais, tačiau iš kitos pusės – nei kontuperių ant kiekvieno kampo, nei mobiliųjų telefonų (nekalbant apie išmanosius). O vat su plokščiaekraniais telikais ant sienų – tai tikrai pataikė. Nors kaip namams gal kiek ir didoki vietomis buvo.

2015-tieji, Back to the Future versija

2019-tieji, Blade Runner versija

Dar po kelių metų bus dar kita panaši data – filmo Blade Runner (1982) veiksmas vyko 2019-taisiais metais. Kiek pamenu, tai ten viskas dar daug technologiškiau atrodė – protingi robotai, ir visa kita. Kai bus arti tie metai, tai reiks peržiūrėti ir šį filmą.

Šiaip gal ir daugiau tokių filmų galima prisiminti, kur buvo parodyta “tolimoji ateitis”, kurios liudininkais mes jau tapome arba jau greit tapsime. Aišku, su ta sąlyga, kad mažiau optimistiškų filmų (2012 ir pan) scenarijus išgyvensim. Pavyzdžiui, 2032-tieji bus Demolition Man metai. Gal dar panašių prisimenat? :)

http://www.youtube.com/watch?v=S_DIQqT455c

Įspūdingai, tiesa?

Jeigu kažkam to per mažai ir smegenys dar be vargo tokius vaizdelius išveža, tai kad maža nepasirodytų. galima paminėti ir tai, kad hiperkubas yra viso labo tik atskiras N-kubo atvejis. Kur N – dimensijų skaičius. Pavyzdžiui, linija yra 1-kubas, kvadratas – 2-kubas, įprastas kubas – 3-kubas, o toliau.. smagiau.

© wiki.org paveiksliukas

Taip, kad, jei kažkam 4-kubas dar yra per paprasta – tai dar rasit kur tobulėti. Kubų nuo 1 iki 6 dimensijų vizualizacija:

O jeigu dar kažkam ir kubų neužteks, tai N dimensijose gali būti ne tik kubai, bet ir įvairios kitos geometrinės figūros. Pavyzdžiui, hipersfera:

Šį kartą kalba eina apie naują Operos tabų funkcionalumą – “tab stacking” (tabų grupavimas). Taip, koks nors Firefox’as jau turbūt dabar turi atitinkamų įskiepių, FireFox 4 turės Tab Candy/Panorama funkcionalumą, o tabus kažkiek grupuoti moka net ir Internet Explorer 8, tačiau tikrai patiko kaip šį funkcionalumą realizavo Opera. Šitoje vietoje galima būtų priminti, kad Opera yra būtent ta naršyklė, kurią galima vadinti tabų “atradėja” naršyklėse – nors tai jau senokai neesmė, bet vis gi.

Kaip viskas tai patogiai veikia – aiškiai ir vaizdžiai parodyta filmuke:

Iš kitų Opera 11 beta naujovių būtų galima išskirti šias:

• Tabų grupavimas (tab stacking): dar vienas tabų patobulinimas nuo naršyklių tabų “atradėjų”.
• Chrome stiliaus prisegti tabai (Chrome-style pinned tabs): prisegti tabai susitraukia į mažą tabą, užimantį labai ne daug vietos. Šito funkcionalumo iš pradžių nepastebėjau, nes naudojau ne standartinę Operos temą. Kaip ten bebūtų, seniai šito dalyko laukiau – smulkmena, bet tikrai maloni.
• Įskiepiai (extensions): seniai visais išsvajotas funkcionalumas. Su įskiepiais galima padaryti net ir tekstinių laukų “autocomplete’ą” (tiksliau buscomplete’ą – nes pagal autorius “bus is better than auto“). “Autocomplete” – irgi yra vienas tų dalykų, kurio kai kuriems labai trukdavo.
• Google paieškos “patarimai” (search suggestions/prediction): kiek po laiko, bet geriau vėliau negu visai.
• Patobulinta adresų juosta: nieko ypatingo, tiesiog dailus kosmetinis pakeitimas.
• Vizualūs pelės gestai (visual mouse gestures): tikriausiai labiau aktualu tiems, kam gestai yra labai svarbus funkcionalumas, kita vertus – gali praversti ir tiems, kurie nori prie šio funkcionalumo prisipratinti.
  
• Flash ir kitų papildimų rankinis paleidimas (plug-ins on demand): naudinga funkcija taupant tinklo ar kompiuterio resursus.
• ..Ir kitokie įprasti dalykai kaip: patobulinta greitaveika, patobulintas HTML5 palaikymas, greitesnis instaliatorius.

“Bullshit-bingo!” žaidimas yra daugeliui žinomo žaidimo-loterijos “Bingo!” atmaina. Vieną iš galimų “Bullshit-bingo!” žaidimo kortelė atrodo maždaug taip:

Žaidimo taisyklės yra paprastos: žymėkite langelius, kai konferencijos ar susirinkimo metu išgirstate vieną iš kortelėje pateiktų frazių. Atžymėjus pilną langelių eilę vertikaliai, horizontaliai ar įstrižai – atsistokite ir garsiai prarėkite: “Bullshit!”

Čia pateikta  žaidimo kortelė labiausiai tinka “informacinėms technologijoms”, tačiau galima prigalvoti įvairaus tūrinio kortelių ir pritaikyti įvairioms profesinėms sritims. Tam tikslui pasirodo net yra sukurtas specialus tinklapis – www.bullshitbingo.net.

Taip kad, linksmų pokalbių su klientais! :)

RockMeIt

RockMeIt – tai yra naršyklė orientuota į socialinius tinklus. Kol kas tai yra pagrinde Facebook ir kažkiek Tweeter, nors lyg ir kažką kitą galima įkomponuoti. Tokia integracija suteikia “не отходя от кассы” bendrauti su kitais internautais, dalintis nuorodomis kiek su tais pačiais draugais, tiek su Facebook’u (negi gaila, vistiek ir taip viską žino) ir daryti kitus įvairiausius abrikosus. Taip pat visai įdomiai ir patogiai veikia paieška, ką ant dienų jau buvo aprašęs Džiugas, tad neišsiplėsiu.

Pati naršyklė veikia ant Chromium/WebKit varikliuko. Iš esmės, manau, panašią naršyklę būtų galima išgauti ir su naršyklių įskiepiais (angl. addons/extensions), nes RockMeIt panašiai ir atrodo – naršyklės paketas su keliais atrinktais įskiepiais. Kaip ten bebūtų, naršyklė atrodo iš ties smagiai ir minimalistiškai, kaip ir pats Chrome[ium], o dėl tų visokių sociališkumų ir privatumų – skonio ir paranojos reikalas, taip sakant.

Qwiki

Qwiki – tai naujos kartos wikipedija, kuri visą informaciją pateikią kur kas interaktyviau, nei sena-gera tekstopedija. Surinkus užklausą, visai tikėtina, kad kelių sekundžių bėgyje Qwiki jums paruoš pilną pristatymą apie jūs dominantį daiktą. Tik “visai tikėtina”, nes nesitikėkite, kad jį paruoš ir pilną referatą apie mylimą save ar sudarys jūsų šeimos genealoginį medį. Ne, tiek Qwiki nemoka, bent jau kol kas, tačiau apie Sabonį, Lietuvos sostinę, Baltijos Jūra – tai čia be jokių problemų.

Informacija pateikiama vizualiai, pagal dinamiškai surinktus duomenis (turbūt pagrinde iš Wikipedijos) – t.y. rodomas interaktyvus foto-video reportažas, kurį galima patogiai sukioti pirmyn-atgal. Viskas papildoma nuorodomis, ir dar visą tą reikalą įgarsina moteriškos lyties robotas. Ir, galiu pasakyti, visai neblogai ir įtikinimai įgarsina. Nežinau tiksliai kaip vyksta visas tas kalbos sintezavimas, tačiau tokios sklandžios sintezotuos kalbos dar neteko girdėti. Jei kalbama apie grynus “angliškus” dalykus, be ypatingai mandrių terminų, tai nuo žmogaus tikrai sunku atskirti. Tačiau robotiškas akcentas gan aiškiai pasireiškia, jei įvesti kokį nors labiau lokalizuotą daiktą – kaip Lietuva, Trakai, Žalgiris ir panašiai.

Kiek anksčiau įspūdžiais dalinosi ir Voras.

Pakvietimai

RockMeIt kol kas suteikė tik 3 pakvietimus, o Qwiki rašo apie turimus “unlimited invites” (kiek realiai – neaišku). Šiaip galima ir savarankiškai bandyti registruotis, nes bent jau kol kas – aš ir pats abu pakvietimus gavau savaitės-dviejų bėgyje. Tačiau jei kas tiesiogiai pakviečia – tikriausiai viskas įvyksta kur kas greičiau. Taip kad – jei kažkam aktualu, tai ne gaila ir pasidalinti. Net eilėraščio užlipus ant taburetės nebūtina deklamuoti. :)

Ir štai amazing-incredible-great atsakymas – naujasis stalafonas iTable! Nuo šiol jūs galėsite stumdyti ikonėlės tarsi profesionalus šaškių žaidėjas, o jūsų žmona galės lipdyti cepelinus tiesiai ant facebook’o! Ar ne šito jums truko?

Preliminari šio stalafono kaina yra nei daug, nei mažai – 12 500$. Tačiau neskubėkite bėgti ieškoti jo į artimiausias parduotuves, nes kąžin ar rasite ten šį modernų stalafoną. Nebent pačiam Jobs’ui patiks šis pokštas ir jis iš tikrųjų nuspręs pratęsti iPhone’o didinimo darbus. :)

Pergalė

Visų pirmą dėkui Lietuvos rinktinei už atneštą savo šaliai nuostabią pergalę. Šios pergalės tikrai mažai kas tikėjosi, dėl ko ji yra dar labiau maloni. Kita vertus, kai medaliai buvo jau arti – daugelis pradėjo liūdėti, kad nebuvo paimti aukštesnės prabos medaliai. Manau, kad tai natūralu, nes kuo arčiau čempionato pabaigos, tuo geresnį krepšinį rodė Lietuvos rinktinė. Lietuviai truputi buksuodami pradėjo čempionatą, tačiau vėliau (tikriausiai po įspūdingos pergalės prieš  Ispaniją) atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, ir lemiamose rungtynėse buvo gan įtikinamos pergalės prieš tokias rinktinės kaip Argentina ir Serbija. Rezultate nori-nenori pradedi kaltinti amerikiečius, kad vėl ne laiku ir ne vietoje papuolė, sustabdė pergalingą žingsnį.

Čempionatas

Kas dėl pačio čempionato, tai iš vienos pusės jis buvo silpnokas – jei žiūrėti į tai, kiek visokių žvaigždžių atsisakė jame dalyvauti. Praktiškai visose komandose nebuvo po vieną ar net po kelis pagrindinių žaidėjų – visokie Gasoliai, Nowitzkiai, Kirilenkai, Yao Mingai, Šiškauskai, Parkeriai, LeBroniai, Genobiliai ir t.t. Daugelis komandų žaidė  gal ne antromis sudėtimis, bet pusantrinėmis – tarp pirmos ir antros komandos.

Kita vertus, visų tų lyderių nebuvimas daugeliui komandų net tikriausiai padėjo – leido susikaupti ties savo jėgų, susivienyti ir žygiuoti į priekį, nekabinant medalius ant saves anksčiau laiko. Vienas iš ryškiausių tuo pavyzdžių – bronzos medalių nugalėtojai, Lietuvos rinktinė. Ir kažin ar kas nors gali teisintis tuo, kad jie neturėjo pagrindinių žaidėjų – jų neturėjo ir Lietuvos rinktinė.

Viso to pasiekoje čempionatas gavosi net dar įdomesnis ir lygesnis – daugelyje maču viskas sprendėsi tik rungtynių pabaigoje. Išskyrus nebent rungtynes su JAV rinktine, kuriai iš esmės irgi padėjo, kad joje nebuvo ryškiausių žvaigždžių. Nors amerikiečiai vis vien buvo arogantiški ir pasitikintys savimi, neturėjo treniruočių, nenaudojo ypatingų žaidimo schemų, tačiau ši rinktinė tikrai kovojo užsivedus ir rimtai nusiteikus.

Lietuvos rinktinė

Kas patiko Lietuvos rinktinėje? Visų pirmą – grynas komandinis žaidimas. Tai buvo komanda, kurioje praktiškai nebuvo taip vadinamų “turistų”. Prie šito, žinoma, pagrinde prisidėjo treneriai – sudėties rotacija ir kiekvieno žaidėjo teigiamų savybių išnaudojimas, buvo tikrai aukštame lygyje. Kas dėl trenerių – tai aiškiai matėsi ne tik lankstus sudėties valdymas, bet ir kitokie taktiniai manevrai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – rungtynės su Argentina, kuri buvo nugalėta tikrai ne vien netikėtai užkritusiais tritaškiais. Žinoma, tokius manevrus nesigavo pritaikyti prieš visus varžovus, tačiau vis vien matėsi, kad aikštelėje vykstantys dalykai, yra kažkaip pagrįsti protu.

Kas dar patiko rinktinėje – tai kaip niekad užtikrintas žaidimas kas liečiasi kamuolio kontrolę ir visokias žioplas klaidas, ypatingai kai varžovas pradėdavo spausti. Daug buvo šnekėta apie gero įžaidėjo trukumą, buvo ir tokios kalbos, kad net nebus kam saugiai kamuolį persivaryti. Tačiau čempionato metu lietuviai su tuo gan tvirtai susidorojo – tikrai gan lengvai ir be problemų atlaikė visus įmanomus spaudimus (nebent tik amerikonų rankų buvo per daug ir jos buvo per ilgos). Paskutinėse rungtynėse šiuo atžvilgiu – žiūrėjai ir buvai ramus, kai kamuolis buvo kokiose nors Kalniečio ar Delininkaičio rankose.

Taip pat prie viso komandinio žaidėjo prisidėjo ir Linas Kleiza – aiškus rinktinės lyderis. Tai, kad jis buvo lyderis – iš jo nei atimsi, nei pridėsi, taip kalba faktai ir statistika. Pats iki čempionato irgi ypatingai nesižavėjau Lino žaidimu – taip, individualiai jis visada buvo stiprus, bet komandiškai – visiškai nulis. Kitaip tariant – gryno amerikietiško krepšinio pavyzdys.

Anksčiau, kai jam nekrisdavo, galėjo paskui save ir visą komandą į dugną patraukti. Tačiau ką mes turėjome per šį čempionatą – tai visiškai kitokį Kleizą. Dauguma sakydavo, kad patobulėjusį, bet aš pasakyčiau, kad tiesiog pasikeitusį – individualiai jis liko vis dar toks pats stiprus, bet pasikeitė jo žaidimo suvokimas.

Rezultate gavome tolygią komandą, su daug lygiaverčių žaidėjų ir vienu stabiliu lyderiu – tokiu, kokiu jau nežinau kada rinktinė turėjo prieš tai. Tokie žaidėjai, kaip pavyzdžiui Jasikevičius ar Šiškauskas – irgi būdavo lyderiais, bet kitokio tipo. Šiškauską “komandos klijais” vadindavo, Jasikevičius – šiaip kaip treneris aikštėje būdavo. Ir jiems abiems reikėdavo visos komandos pastangų. Taip, kartais ir jie iššaudavo individualiai, prieš kokius nors amerikonus keliais tritaškiais iš eilės, bet tokio stabilumo lemiamais momentais kaip pas Kleizą – neturėjo. Kleizai pagal šaltakraujišką taškų darymą būtų galima prilyginti nebent kokį Macijauską (ech, kaip jo karjeros gaila).

Ir aš neliaupsinu Kleizos – tiesiog jis yra tokio tipo žaidėjas, toks jo amplua (bent jau Lietuvos rinktineje). Manau, toks komandinio žaidimo ir stabilaus lyderio derinukas yra tik į naudą rinktinei. Yra kas gali patraukti komandą lemiamais momentais, o pati komanda – iš esmės ir be lyderio gali apsieiti, kol jis įsibegės, ar jei iš vis ne jo diena. Kitaip tariant – šitie dalykai vienas kitą tik papildo, ir čia tikrai yra ne tas atvejis, kai būna vieno žaidėjo komanda.

Šiaip dėl Kleizos dar klausimas – ar čia Kemzūros nuopelnas, ar visgi labiau Olimpiakoso ir praleisto europiniame krepšinyje laiko. Tikriausiai visgi abu faktoriai susidėjo. Kažin ką turėsime iš jo kitąmet, kai jis vėl grižo pas amerikonus. Ramina nebent tik tiek, kad žais jis Toronto komandoje, kuri pastaruoju metu laikoma europietiškiausia komanda NBA lygoje, žaidžianti komandinį krepšinį.

Reziumė ir lukesčiai

Kažkaip kuo toliau, tuo baisiau darosi už 2011-ųjų Europos čempionatą Lietuvoje. Pasaulio bronzos medaliai yra iš tikro didelis pasiekimas, bet ar nepersistengs žmonės sureikšminant šį pasiekimą ir ar nepradės žūtbūt reikalauti aukso. Visos viltys į rinktinės narių profesionalumą – reikia tikėtis, kad jie nesužvaigždėjo, o tik įgavo patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Viską ką turime padaryti mes – tai palaikyti savo šalies komandą nepaisant to, kaip jai seksis. Per šį čempionatą jau buvo pakankamai įrodymų – ir kad po beviltiškų čempionatų galima pasiekti aukštumų, ir kad buksuojant čempionato pradžioje galima laimėti medalius, ir kad rungtynes galima laimėti, net ir pralaimint jas 18 taškų skirtumu tokioms komandoms kaip Ispanija.

Viskam savo laikas – reikia tik turėti užsispyrimo, noro ir neprarasti pasitikėjimo. Taip kad iki susitikimo kitais metais Lietuvoje!