Filmų RSS RSS Google Reader

pamąstymai

Back to the Future – tolimoji “dabartis”

- Bal. 20, 2011, Tema: kinas, pamąstymai
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: 0 (balsų: 0)

Vakar, šiandien, rytoj…

Prisiruošiau pagaliau peržiūrėti seną gerą vaikystės trilogiją – Back to the Future (1985-1990). Gan smagiai susižiūrėjo, ir neatrodė, kad toks jau senas tas filmas (aišku, ypatingai nesižvelgiant į retro-specefektus).

Pirmą kartą visą tą reikalą žiūrėjau, kaip ir Žvaigžių Wars’us, gilioje jaunystės vaikystėje per mažiuką juoda-baltą Šilelį, per tuometinę “linkomaniją” – Videokauką. Praėjo kažkiek laiko, ir dabar jau galiu tai matyti FullHD kokybėje, 1920 ant 1080 rezoliucijos. Štai jums ir kelionės laiku.

Pirmam trilogijos filmui, kuris pasirodė 1985 metais, ne už ilgo gresia jubiliejus – 30 metų. Iš vienos pusės lyg ir nieko tokio, ne pirmas ir nepaskutinis kultinis filmas perkopęs tokį barjerą. Tačiau iš kitos pusės filmas yra apie keliones laiku, ir čia prasideda įdomesnioji dalis, nes būtent į 2015-uosius metus (t.y. praktiškai į mūsų laiką) ir buvo kuriam laikui papuolę trilogijos herojai.

Tikrai buvo smagu pažiūrėti į mūsų dabartį žmonių akimis, kurie gyveno prieš 25-30 metų, ir kuriems tai buvo tolimoji ateitis. Iš vienos pusės, kai kur jie persistengė su skraidančiais dalykais, robotais ir nanotechnologiškais rūbais, tačiau iš kitos pusės – nei kontuperių ant kiekvieno kampo, nei mobiliųjų telefonų (nekalbant apie išmanosius). O vat su plokščiaekraniais telikais ant sienų – tai tikrai pataikė. Nors kaip namams gal kiek ir didoki vietomis buvo. … (toliau)

, , , , , , , , , ,
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: 0 (balsų: 0)

Dar truputi Baryšnikovo.. ir šiaip – lirika

- Bal. 10, 2010, Tema: muzika, pamąstymai
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Šioks toks eilinis neeilinis kokteilis. Dainoja Surganova ir Orkestras, šoka Michailas Baryšnikovas, eilės Josifo Brodskio. Kažkas viską tai vis gi sieja..

http://www.youtube.com/watch?v=cn3wIRH3Vyk


, , , ,
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Kreivų trajektorijų takeliai – pradingusių civilizacijų neatskleistos paslaptys

- Vas. 12, 2010, Tema: pamąstymai
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Nesuprantu aš kartais tokių vat žmogaus (o gal būtent, kad ne žmogaus?) civilizacijos sukurtų stebuklų – matai pliką ir lygų-lygų lauką, o takelis per jį eina kažkokia tai sinusoide. Čia panašiai iš tos serijos, kad jei vairuosi automobilį per kokį nors dykumos lauką, kur auga tik vienas kaktusas, tai jei ir atsitrenksi į ką nors – tai būtinai į tą vienintelį baobabą.

Kokybė, žinoma, mobiliakinė – tad prašymas nesikabinėti. ;))
Truputi pafotožopinau ir nupaišiau, kad trajektorija matytųsi aiškiau.
(Nepagalvokit, kad čia sisiuojantis šuniukas prabėgo, taip ir nesugebėjęs surasti artimiausio medžio.)

Realiai išlinkimas dar didesnis, ir jis yra ne vienas, čia tiesiog perspektyvoje tik taip gavosi su mobiliaku nufotkint. Takelis kreivas su ta sąlyga, kad juo tekdavo vaikščioti ir ne žiemą, ir jis, kiek pamenu, būdavo tikrai tiesesnis. Tai kas gi tas girtas pervoprohodcas buvo? Ar čia kažkas specialiai naktį surengė diversiją ir su žvairiu plentvoliu pravažiavo?

Dar kitas pavyzdys – kaime turime tokį sodelį, per kurį eina takelis link namelio (vien -eliai žodžiu tam kaimelyje). Tas takelis irgi toks panašiai vingiuotas, nes ant tiesiosios trajektorijos buvo visokie obeliai ir kitokie abrikosmedžiai. Ne taip seniai iškirtom porą pasenusių medžių, ir pasidarė kaip lyg ir tiesaus matomumo kampas – eik tiesiai, nors ir k-pobede-komunizmą. Bet ne – takelio trajektorija išliko sena, vingiuota, apeinanti jau neegzistuojantį medį.

Kažin ką ateiviai pagalvos, kai aptiks tokias neaiškias žmonijos paslaptis. Ratai javų laukuose? Ne – fignia čia tie ratai, kai tokie takeliai yra!

P.S. Čia dar šiaip, prie to pačio takelio tokią mafiją užmačiau. Kas žino, gal čia jų darbas…

VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Žmogus kosmose be skafandro – ar įmanoma išgyventi?

VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +2 (balsų: 4)

Kosmosas

Vietoj įvado – serialų teigiama įtaka

Užnešė mane čia ant fantastinių-kosminių serialų-filmų po FireFly ir Serenity. Dabar bandau žiūrėti BattleStar Galactica (1978) reekranizaciją – Battlestar Galactica (2004). Serialas nėra tobulas, vietomis keistas ir absurdiškas, kad net su santabarbara norisi palyginti. Ir žiūriu jį daugmaž vien tam, kad pažiūrėti kuo gi ten viskas baigsis. Laimei serialas jau užbaigtas.

Žodžiu, serialas  iš serijos – “Nejuokinga? Užtat apie kosmosą.”, dėl ko fantastikos mėgėjams gali kažkiek net patikti. Tačiau fantastiniai dalykai ten ir baigiasi daugmaž ties to kosmosu – viskas kita ten panašu į įprastinį gyvenimą iš kokio nors amerikoniško filmo apie povandeninį laivą, kuriame полна-жопа-огурцов visokių tetų ir dėdžių rimtais veidais. Jokių ten lightsaber’ių, lazerių, technonanologijų, ir net ateivių nėra – praktiškai vien žmonės ir tosteriai. Dėl ko aš šį serialą taip ir vadinu – amerikonišku žiūralu, permerktu amerikoniškame patriotizme (mes visi šustriausi, visokiausi ir labiausiai mylim savo tėvynę), skirtu Techaso fermeriams, kuriame pasakojama apie povandeninį laivą kosmoso platybėse.

Nors serialas ir kreivokas, bet paskatino šiek tiek pamąstyti, pasidomėti ir paieškoti faktų. Už tokį paskatinimą – dar vienas pliusas tokiam laiko praleidimui, vis šioks toks švietimas ir akiračio praplėtimas. Į pilnai moksliškus paaiškinimus aš nepretenduoju, gal žemiau kai kur ir nusišnekėsiu – galėsite pataisyti. ;)

Tai va, pažiūrėjau vieną minėto serialo seriją, kurioje buvo atlikta žmonių evakuaciją iš dehermetezotos laivo dalies be skafandrų. Kitaip tariant, žmones kelioms sekundėms atsidūrė atvirame kosmose be skafandrų. Iš pradžių skeptiškai nusijuokiau, paskui susidomėjau ir nutariau paieškoti informacijos apie tai – nesu linkęs neigti net ir absurdiškiausius liapsusus be svarių argumentų. Pasirodo, teoriškai tai visai įmanomas dalykas – žmogus atvirame kosmose gali išbūti be skafandro apie 90 sekundžių be ypatingų tolimesnių organizmo sutrikimų. Aišku, tai yra labai pavojinga ir namuose to geriau nekartoti, ypač be tėvų priežiūros.

Hipotezės

Tai kaip gi ten yra iš tikro? Nors dėl to “iš tikro”, kiek supratau, vis gi 100% įrodymų nėra, bet kai kurios nesąmonės iš visokių holivudinių filmų – vis dėl to paneigiamos. Populiariausios iš tokių stereotipinių nesąmonių (arba dalinai nesąmonių) yra sekančios:

1. Žmogus sprogs į šipulius, be abejonės.

2. Dėl žemo slėgio užvirs žmogaus kraujas – sako išprusę fizikai, kurie žino, kad medžiagų agregatinių būsenų kitimo temperatūros priklauso nuo slėgio.

3. Žmogus akimirksniu taps ledo gabalu, kaip gi kitaip. (Prisimenam filmą “Red Planet“, kur bičas kosmose nusiėmė skafandrą – kuo jam viskas ir baigėsi).

4. Žmogus užsižiebs kaip degtukas nuo saulės spindulių, čia ir avinui aišku.

5. Žmogus momentaliai praras sąmone ir atsijungs amžinu miegu, kaip dabar pamenu.

Dėl 3 ir 4 – tai šie atvejai kartais nagrinėjami kaip du priešingi atvejai. Vienu atveju – galima atsidurti “pavėsyje” (pavyzdžiui, kosminio laivo), dėl ko bus be galo šalta. Kitu atveju – užsižiebti nuo saulės spindulių. Kitaip tariant pavėsyje bus absoliutus nulis (-273 °C), o ant saulės – +500-600 °C. Kai kurie dar siūlo sukiotis kaip šašlykas ant iešmo, kad sviltume tolygiai. ;))

Pabrėžiu, kad čia tik kai kurių hipotezės ir nuomonės, kurios susiformavo visokių pseudo-mokslinių filmų dėka, kuriuose būna daug liapsusų (tyčinių dėl komercinių sumetimų arba netyčinių dėl pigių mokslinių konsultantų) – kaip minėtas “Red Planet”, “Mission to Mars“, “Sunshine” ir panašiai.

Paneikim šias hipotezės?

1. Dėl viso kūno sprogimo – klausimas, bet plaučiai gali iš tikro sprogti dėl to, kad oras žmogaus organizme išsiplės dėl stipriai sumažėjusio išorinio slėgio. Viskas čia panašu į problemas su nardymu – azoto perteklius, dekompresija ir kita. Žodžiu daug niuansų, kurie yra šiek tiek kita istorija.

Esmė čia paprasta – reikia ko greičiau išleisti visą orą, kad neplyštų plaučiai. Tikėtina, kad tai bus padaryta refleksiškai, kai suprasit, kad jums galas – prarėksit “Žaliaaa rūtaaa, kad mane kur!!” (tik su mažesne cenzūra). Tas rėksmas, su kuriuo išeis ir visas oras, bus išsigelbėjimas nuo neišvengiamos dekompresijos.

2. Slėgis gali nukristi iki tiek, kad kraujo virimo temperatūra prilygs žmogaus kūno temperatūrai. Tačiau vakuume (slėgis artimas nuliui) tokia riba nėra pasiekiama. Tam padeda ir “gerai pragalvota” žmogaus kraujotakos sistema, kuri pakankamai gerai palaiko reikiama kraujo slėgį. Kol dirbs širdis – kraujas tikrai neužvirs.

3. Nors kosmose ir yra šalta, tačiau šiluma kosmose beveik nepersiduoda. Kosmosui aplamai nelabai pritaikoma temperatūros savoka. Vakuume ant tiek mažai dalelių, kad temperatūros efektas tiesiog neturi kaip pasireikšti. Kitaip tariant, kosmosas – tai labai geras termoizoliatorius. Jeigu žmogus atsidurs kosmose be skafandro, jis greičiausiai pajaus lengvą vėsumą, nes pradės garuoti vanduo nuo odos paviršiaus. Bet kokiu atveju į kietą ledinę būseną – žmogus nepavirs jokiu būdu. Beje, dėl gero šilumos izoliavimo patiko kontrargumentas – jeigu kosmosas geras termoizoliatorius, tai kaip tada Saulės šiluma pasiekia Žemės atmosferą? ;)

4. Nudegimai nuo tiesioginių saulės spindulių – tikrai įmanomi, bet ne iki tokio lygio, kad būtų galima sudegti akimirksniu.

5. Žmogus praranda sąmone tuo atveju, kai į smegenis patenka kraujas be deguonies. Tol kol išeis visas deguonis iš kraujo ir į smegenis papuls kraujas jau be deguonies – praeis apie 10-15 sekundžių. Nėra taip mažai. Be sąmones žmogus kosmose gali išgyventi dar apie minutę – t.y. po tiek laiko žmogų dar būtų galima atgaivinti be ypatingų pasekmių sveikatai.

Visa eiga

O dabar iš eilės – kas ir kokia tvarka viskas vyks, jei žmogus papuls į atvirą kosmosą be skafandro.

Visų pirmą ką patirs žmogus – tai oro išplėtimas plaučiuose ir virškinimo trakte dėl išorinio slėgio kritimo. Šansus išgyventi galima padidinti staigiai iškvėpus visą orą. Neiškvėpus oro, plaučiai gali plyšti, arba į kraujotaką tiesiog papuls oro burbulai – ir tas, ir anas reiškia greitą mirtį.

Nesant atmosferiniam slėgiui, pradės garuoti vanduo nuo akių ir burnos. Taip pat pradės kilti raumenų temperatūra, ko pasiekoje padidės kai kurių kūno dalių tūris. Dėl to pradės plyšti kapiliarai, tačiau tai bus nepakankama tam, kad pradėtų plyšti oda.

Po kelių sekundžių azotas kraujuje taip pat pradės sudaryti burbuliukus, kurie trukdys gerai kraujotakai, dėl ko kai kurios kūno dalys nebegaus reikiamo deguonies kiekio ir nustos funkcionuoti.

Ant kūno dalių, kurios bus atviros saulės spinduliams, atsiras ultravioletiniai nudegimai. Nepaisant stipraus šalčio – staigus sušaldymas negresia, nes šiluma nuo kūno sklis labai lėtai.

Apie 10-15 sekundžių žmogus bus sąmonėje, blaivaus proto ir galės aktyviai veikti, ko gali pakakti išsigelbėjimui. Po šių sekundžių smegenys pradės jausti deguonies nepakankamumą, žmogus praras regėjimo ir orientacijos pojūčius. Nepaisant to, smegenys vis dar išliks gyvos, o širdis vis dar dirbs. Jeigu po 90 sekundžių žmogus bus patalpintas į deguonies kamerą, jis pakankamai greitai atgaus sąmonę ir rimtų poveikių organizmui nebus. Tačiau regėjimas gali iškart ir neatsistatyti, o tik po kažkiek laiko.

Praėjus 90 sekundžių, jei žmogų išgelbėti nepavyks, slėgis kraujuotokoje nukris iki tiek, kad kraujas vis dėl to pradės stipriai kaisti ir gali net užvirti, o širdis sustos dirbti. Po šito momento, atgaivinti žmogaus bus nebeįmanoma.

Kas dėl ne pilno kūno kontakto su atviru kosmosu (pavyzdžiui, skylėta skafandro pirštinė ar prakiuręs batas) – tai čia aplamai ne toks baisus dalykas. Toje kūno dalyje gali kilti didelis skausmas ir ta dalis gali nustoti funkcionuoti dėl pablogėjusios kraujotakos, tačiau po savalaikio grįžimo į įprastą aplinką – viskas atsistato be ypatingų pasekmių.

Vietoj išvados

Svarbiausia išvada – papuolus į atvirą kosmosą, žmogus akimirksniu tikrai nemirs, nesprogs ir net kurį laiką nepraras blaivaus proto. Išgyventi be skafandro kosmose įmanoma iki 90 sekundžių. Šis įdomus faktas eilinį kartą patvirtina koks gyvybingas yra žmogaus organizmas.

Aš asmeniškai po šitų faktų pradėjau mažiau bijoti kosmoso. Aišku be skafandro pasivaikščiojimas kosmose nebūtų labai malonus, bet jei skafandre atsirastų kokia maža skylutė – tai ne taip ir baisu. ;)

Daugiau informacijos

Jei kam bus įdomu daugiau paskaityti:

, , , , ,
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +2 (balsų: 4)

Šešių rankos paspaudimų teorija

VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Six_degrees_of_separationPerskaičiau kolegės shiny pasidejavimus apie feisbuko išdaigas ir prisiminiau tokia vieną įdomią teoriją – gal panašią ir feisbukis remiasi? Aišku, kai jis randa tavo geriausią kiemo draugą, su kuriuo taip smagiai žaisdavai kareivėliais ir kitokiomis mašinkomis, kuris išvis su niekuo nesusijęs (tik užsiregistravo veidoknygoje), ir apie kurį tu pats seniausiai pamiršęs – tai pažiūri į dangų, nusišypsai ir pamojuoji ranka Brother’iui.

Ta teorija net ir pavadinimą savo turi – “Šešių rankos paspaudimų teorija” arba “Six degrees of separation“. Kodėl būtent šešių? Kiek supratau, tai yra nemoksliškai-statistiškai išvestas skaičius – kažkurio tai iš bandymų suvidurkintas dydis. Teorijos esmė paprasta – visi  jūs pažįstat Baraką Obamą, Maiklo Džordano žmoną (buvusią), Schumacherio vaikystes trenerį – ir kitas įžymybes. Nežinojot? ;) Žinoma, pažįstat ne asmeniškai – o per šešis tarpininkus. Juk ne tiek ir daug, tiesa.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek neįtikėtina, bet racijos ir logikos tame tikrai yra. Taip pat kažkiek įrodyta moksliškai ar šiaip savaime susiklosčiusiais faktais. Pavyzdžiui, paminėtame wikipedijos įraše net minima apie feisbuko aplikaciją, kuri remiasi šia teorija. Su šia aplikacija buvo paskaičiuota, kad ~5 milijonus vartotojų skiria vidutiniškai 5.7 tarpininkai – kas eilinį kartą patvirtina teoriją.

Nenoriu girtis savo neįspūdingais ryšiais ar panašiai, bet galiu pabandyti pateikti pavyzdį, įrodantį šią teoriją, pagal save. ;) Pavyzdžiui, aš tikrai tikiu, kad “pažįstų” Obamą:

1 laipsnis. Dirbu su Microsoft technologijom ir esu susitikęs su Microsoft atstovais Lietuvoje.

2 laipsnis. Tegul su tais, su kuo aš buvau susitikęs, patys nebuvo susitikę su microsoft’ininkais iš Amerikos, tačiau atstovybėje dauguma tarpusavyje yra pažįstami (nėra tokia didelė ta atstovybė).

3 laipsnis. Kažkas iš tos atstovybės tikrai matėsi su Amerikos microsoftininkais.

4 laipsnis. Kas nors iš šių amerikiečių tikrai matė Steve’ą Ballmer’į ar Bill’ą Gates’ą (per kokį nors korporatyvą, pristatymą ar dar per belekur).

5 laipsnis. Ballmer’is ir Gates’as, jei ne patys asmeniškai matėsi su Obama, tai su kuo nors iš administracijos – tai tikrai.

6 laipsnis. KasNors iš administracijos matėsi su prezidentu.

Daugmaž taip aš įsivaizduoju tą teoriją. Pasigilinus, tai grandinė gal net ir trumpesnė galėtų gautis.

Kas dėl visokių skeptiškų įvertinimų, kaip pavyzdžiui -  “jeigu įsivaizduoti, kad kokiose nors Afrikose džiunglėse vis dar egzistuoja neatrasta gentys – tai visa teorija dužta į šipulius”. Teorijos šalininkai į tai atsako paprastai – “išimtys tik įrodo taisyklę”. ;) Taip pat, kaip jau minėjau, tas skaičius – šeši – yra suvidurkintas. Grandinės gali būti ilgesnės, gali būti trumpesnės.

, , ,
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Viena istorija apie Jį ir Ją

- Bir. 26, 2009, Tema: pamąstymai
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Radau čia pas save vieną tokį neilgą apsakymą, deja nežinau kas autorius – o gal ir liaudiškas kūrinys. Istorija iš vienos pusės – banali, iš kitos pusės – apie tiesą.

*****

Vyras su žmona pragyveno kartu 30 metų. 30-mėčio rytą žmona, kaip visada, pusryčiams iškepė pyragą – ji kepdavo pyragus kiekvieną rytą, tai buvo tradicija. Žmona perpjovė pyragą išilgai per pusę, patepė sviestu abi puselės ir padavė vyrui viršutinę dalį. Bet staiga jos ranką sustingo ore.

Ji pagalvojo: “Mūsų 30-mėčio proga aš noriu pati suvalgyti šitą skaniausią dalį. Aš apie ją svajojau jau 30 metų, kiekvieną dieną. Galu gale aš 30 metų buvau gera žmona, aš išauklėjau nuostabius vaikus, buvau ištikima, tiek daug jėgų palikau mūsų šeimai”.

Tai apgalvojus, ji padavė vyrui apatinę pyrago dalį. Tai buvo 30-metės tradicijos pažeidimas. Tačiau vyras, paėmęs pyragą, pasakė savo žmonai: “Kokią nuostabią dovaną tu man padarei! 30 metų aš nevalgiau savo mėgstamiausios pyrago dalies, nes galvojau, kad jį teisėtai priklauso tau.”

*****

Šią istoriją vertinu dvejopai. Iš vienos pusės kantrumas ir tolerancija vienas kitam – tikriausiai, iš didelės meilės. Iš kitos pusės – vienas kito nesupratimas. Ko vertas toks gyvenimas, nesuprantant vienas kito? Ar iš didelės meilės galima perkentėti viską?

, ,
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Žemė – kitos planetos pragaras?

- Bir. 23, 2009, Tema: kinas, pamąstymai
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: 0 (balsų: 0)

mysticMane visada žavėjo, žavi ir, tikriausiai, žavės visokios alternatyvios žmonijos atsiradimo ir egzistencijos teorijos, hipotezės, idėjos – net ir fantastinės. Nors ką gali žinoti – kur ta fantastikos ir realybės riba. Dar daug ką žmonija nežino apie save – vieni turi tikėjimus (religijas), kiti tiesiog nežino, nes moksliškai nieko nėra įrodyta, tretiems  - gal išvis rupi tik tiek, kaip atgyventi ir palikti palikuonių, o ne žmonijos atsiradimas.

Taip, aukščiai minėtos teorijos kartais kertasi su krikščioniškais nuostatais, tačiau dažnai Dievo ir kitokie religiniai reikalai tokiose teorijose būna ir neliečiami. Todėl stenkimės religinės temos, bent jau tiesiogiai neliesti – nors vietom gali ir pasirodyti, kad čia bus prieštaravimai būtent religiniam pagrindui. Aplamai, religinės teorijos – truputi yra kas kita, nei tos įdomios fantastinės teorijos, apie kurias norėjau parašyti.

Puikiausias tokių teorijų pavyzdys, kuris mane sužavėjo – Matricą. Gyvenimas vien tik savo galvoje, gulint kažkokiam tai inkubatoriuje – gal ir iš tikro “nežinojimas yra palaima”. Vieni sako, kad Matricos idėja, ypač kas liečiasi Chosen One, nėra jau tokia visiškai nauja – tiesiog Larry ir Andy gražiai sulipdė viską į vieną kūrinį. Tačiau tai  ne taip svarbu – kieno ten ta idėja, svarbu ji yra.

You know, I know this steak doesn’t exist. I know that when I put it in my mouth, the Matrix is telling my brain that it is juicy and delicious. After nine years, you know what I realize?  Ignorance is bliss. [The Matrix]

Antras pavyzdys – Equilibrium. Po Matricos ir šiaip su savo mažesniu biudžetu šis filmas buvo šiek tiek nuvertintas, tačiau, bent jau mano akimis, jis tikrai yra originalus, su savom idėjom, su savo filosofija. Daugiausiai savo klaidų žmonės padaro vadovaujantis savo jausmais, o ne šaltu protu. Žinoma jausmai skatina ir kalnus versti siekiant savo laimės, meilės, arba tiesiog kažkam keršijant iš neapykantos. Tačiau kas būtų, jei šitų tikslų (iškeltų jausmais) išvis nebūtų kaip tokių – nereikėtų ir jokių kalnų versti. Ar vertas kažko mūsų gyvenimas be visų jausmų ir pojūčių? Ar tikrai pasaulis būtų tobulas, jei viskas būtų tvarkinga, gražu ir vyrautų taika – bet visi vaikščiotų kaip besmegeniai zombiai?

Its circular. You exist to continue your existence. What’s the point?
…without love, without anger, without sorrow, breath is just a clock ticking. [Equlibrium]

Paskutinis filmas, kurį mačiau, su kokia nors panašia novatoriška idėja – buvo Wanted. Pats filmas visumoje nėra visiškai vykęs, bet šiokia tokia idėja ten buvo. Netikite likimu? Jūsų to niekas ir neklaus – vieną gražią dieną “likimą mezgantys staklės” pasirinks jūs, o slaptieji vykdytojai pasirūpins, kad likimas pasuktų reikiama linkme. Ar galima “sumegzti” savo ir kitų likimą taip, kaip pats to nori? Kai kurie filmo herojai pagalvojo – galima. Tačiau ilgainiui likimo neapgausi.

Fate wanted you dead. And you couldn’t take it.  [Wanted]

Tiek idėjų, kas liečiasi filmų. Kažkaip pagrinde tų teorijų pasisėmiau būtent iš filmų. Gal daugiau knygų reikėtų skaityti? ;) Filmų gal ir daug daugiau tokių yra, tačiau filmuose svarbu yra ne vien įdomios idėjos, bet ir viską tai sulipdantis plastilinas.

Bet va, visai neseniai kažkur buvau radęs dar vieną tokią alternatyvią teoriją, ne iš filmo. Pagrindinis šios teorijos klausimas yra –  “o kas jei Žemė yra kitos planetos pragaras?”. Ar visą tai ką girdėjote apie pragarą – amžinos kančios, “gyvenimas” (nežinau kaip vadinti tą procesą po mirties) ne dėl savo malonumo, nuodėmių atpirkimas ir panašiai. Ar tai neprimena jums, ką mums pasakoja apie gyvenimą Žemėje? Gyvybė – priklauso ne mums; gyvenam – ne dėl savęs, o dėl kitų; visos pramogos, malonumai – nuodėmė; daryk tą, nedaryk ano – tikras pragaras. Kas jei tie, kurie laimingi Žemėje – patyria tik mažyte dalelyte tos laimės, kuria galima patirti ten, iš kur mus atsiunčia, ir apie kurią mes net nenutuokiam. Viskas ką mes čia turime padaryti – atsikankinti ir atpirkti savo nuodėmes.

O kokių dar panašių įdomių teorijų girdėjote, matėte ar žinote jūs? Įrašyčiau į kolekciją savo smegeninėje. ;)

, , , , , , , ,
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: 0 (balsų: 0)

Apie greitojo skaitymo techniką

- Bir. 13, 2009, Tema: pamąstymai
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

KnygosAr buvote kada nors apsivertę knygomis, įvairia literatūra – ir neturėjote pakankamai laiko, kad viską tai sukramtyti? Pirmą kartą susiduriau su tuo dar mokykloje, kai kokia mokytoja pasiūlydavo (kad negauti dvejėto) iki vakar perskaityti kokį nors “Nusikaltimą ir bausmę” – tai kildavo mintys “ir kodėl aš mažas nemiriau?..” (© fizikos mokytoja).

Šiais interneto, visokių delfių, ir blogų laikais – informacijos vėl (spirališkai vėl) tampa iki tiek daug, kad pagrindinis klausimas būna ne “kaip, kur surasti?“, bet – “kaip atfiltruoti?” Tačiau nesu tikras, kad tai, ką žemiau aprašysiu, gali padėti susidoroti su informacijos srautu iš interneto arba skaitant el. knygas (nes skiriasi skaitymo formatas). Kita vertus, nesu tikras, kad tai iš viso veikia. ;) Tačiau, kaip ten bebūtų, tai yra kompleksinis dalykas, kuris vargu ar gali pakenkti – kažką, gal ir ne maksimalius rezultatus, bet pasiekti ir išmokti naudingo tikrai galima.

Apie ką gi aš? Kažkada Vienastoks rašė patarimus kaip greičiau perskaityti knygą, tačiau tai buvo labiau praktiniai patarimai, nei kažkokia konkreti greitojo skaitymo (be jokių kabučių) technika – kuri iš tikro sukurta, pagrįsta faktais ir metodiniais nurodymais kaip visą tai pasiekti. Tikriausiai ir tų technikų yra visa krūva prigalvota. Beieškodamas daugiau naujesnės informacijos ta tematika, tai pasirodo net ir Lietuvoje yra/buvo skelbiami greitojo skaitymo 3 dienų kursai – gal ir tikrai kažkas į tą temą, bet kažkaip labai abejoju, kad triejų dienų kursų užtektų per akis. Kas dėl manęs, tai aš buvau susipažinęs su šia technika pagal gan ne nauja (1983 metų) knyga - “Техника Быстрого Чтения” (Кузнецов О. А., Хромов Л. Н.).

Šioje knygoje buvo pasakojama ir nurodoma kaip treniruojant regėjimo organus ir suvokimą galima išmokti skaityti ne žodžiais, ne eilutėmis, ir net ne pastraipom – o pilnais puslapiais, ir viską suvokti bei įsiminti. Tai pasiekiama regėjimo kampo didinimo deka – pamenu knygoj net buvo specialus uždavinys, kuris vadinosi “žaliasis taškas” (prisiskaičius tos knygos, tai ir iki žalių arkliukų buvo netoli).

Esmė šio uždavinio tokia, kad buvo imamas puslapis su tekstu ir su esančiu žaliu tašku puslapio centre. Kasdien prieš miegą reikėdavo po kažkiek tai ten minučių spoksoti vien į tą tašką (puslapio centrą) ir galvoti vien apie tą tašką (turi būti siekiama šiokia tokia meditavimo būsena). Po ilgalaikių ir varginančių treneruočių – turėtumėte, žiūrint į to puslapio centrą, matyti ir suvokti visą tekstą esantį tame puslapyje.

Taip pat mokinama kaip teisingai suvokti informacija. Turbūt daugelis žino tokį mažą testuką:  … (toliau)

, , , , , ,
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: +1 (balsų: 1)

Kas būtų, jei paroje būtų 28 valandos, arba planas-chuliganas

- Bir. 11, 2009, Tema: pamąstymai
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: 0 (balsų: 0)

Turbūt kiekvienas iš mūsų nors kartą gyvenime verkė, kad 24 valandų per parą nifiga neužtenka – reikia rinktis tarp mokslų, tarp darbo, gyvenimo.. o gal tiesiog atsisakyti miego? ;)

Juokai juokais, bet yra gan stipri argumentais pagrįsta teorija apie tai – kaip prailginti parą ir padaryti ją 28 valandų. Teorijos autoriai užduoda tokius mums visiems artimus klausimus: neišsimiegate, nes keltis reikia per anksti? nespėjate skirti daugiau laiko savo pramogoms/darbams/šeimai, kai staiga pradeda vakarėti? einate vėlai miegoti, nes nebuvote pavargę ir laiku vakare nenorėjote miego?

Toliau jie siūlo prailginti parą iki 28 valandų, kas praktiškai atsakytų į tuos aukščiau iškeltus klausimus. Kaip tai gautųsi matematiškai? Paprastai, kaip dukartdu – savaitėje yra 7 dienos po 24 valandų, arba galėtų būti – 6 dienos po 28 valandas. Darbo savaitė sudarytų 4 dienos, o savaitgalį 2 dienos (arba iš viso 56 valandos) – vuuhuu, savaitgaliai būtų ilgesni. ;) Įdomiausia dalis yra tai, kad jūsų miegas ar darbo laikas nepriklausytų nuo saulės padėties (grafikas kažkiek matosi paveiksliuke). Kitaip tariant, vieną dieną jus miegate kol tamsu, kita miegate kai jau švinta, o gali gautis ir taip, kad dirbti teks per naktį (nors gal tai jau kitaip vadintųsi).

Kaip jau sakiau, yra šioje teorijoje ir tikrai prasmingų dalykų, ji tikrai ne šiaip sau iš piršto laužta, nes čia tikrai viskas gerai apskaičiuota. Iš kur susitaupo tiek laiko? Juk nenukenčia nei jūsų miego kasdieninis laikas, o savaitgaliai net ir pailgėja. Laikas susitaupo natūraliai, nes vienos (septintos) dienos visokie pasiruošimo darbai iškrenta iš jūsų grafiko – t.y. vienu kartu mažiau ruošėtės į darbą, mažiau pietaujat, grįžinėjat namo ir panašiai. Žodžiu, šioks toks fintas ausimis, bet logikos visame tame tikrai yra.
28 valandų para

,
VN:F [1.9.22_1171]
 
Įvertinimas: 0 (balsų: 0)

Paieška

Archyvas

  • 2012 (1)
  • 2011 (9)
  • 2010 (43)
  • 2009 (97)