Optimistiška įžanga

Visų pirmą, prieš pradedant apie blogus dalykus, reiktų pažymėti, kad “The Witcher 2″ yra iš ties kokybiškas, gerai apgalvotas ir kruopščiai padarytas žaidimas – kalbant globaliai ir vertinant visų kitų RPG (ir ne tik RPG) žaidimų visumoje. Šis žaidimas turi stiprų literatūrinį pagrindą, su savo unikaliu pasauliu, žaidimo RPG dedamosios ir personažo vystymas – taip pat nėra grynos kopijos krūvos kitų RPG žaidimų. Atmosfera, personažai ir jų įgyvendinimas – taip pat aukštos kokybės. Atrodytų, ko daugiau reikia?

Techninė specifikacija

“The Witcher 2″ žaidimo varikliukas tikrai neliko nepastebėtas. Kai kur jis net buvo įvardintas, kaip vienas pažangiausių ir gražiausių šiuo metu, tokiu – kokiu prieš kurį laiką buvo laikomas Crysis varikliukas. Toks, pagal kurį būtų galima spręsti ar jūsų kompiuteris dar yra pakankamai naujas. Ypatingai galingiems kompiuteriams (su penkiomis vaizdo plokštėmis ir kilograminiais procesorių branduoliais) papildomai net buvo pasiūlyta atskira speciali opcija – “Uber sampling“.

Prigąsdintas visais šitais dalykais, aš irgi pradėjau bijoti dėl savo aparato. Ir ne veltui, nes iš pradžių man pavyko išgauti tik 10-15 fps’ų su minimaliais nustatymais (tiesa pasakius ir su aukštesniais panašiai buvo). Tačiau paskui truputi pamachinavus su draiveriais, išjungus 3D Vision’ą (tiksliau apskritai išinstaliavus) – situacija pagerėjo iki visai pakenčiamos. Išgavau 30-50 fps’ų prie vidutinių-aukštų nustatymų. Vaizdo plokštė praktiškai nekaito – tai, matyt, dar ir rezervo pasilikau.

Medžiagų atsparumas.. tfiu tu! T.y. žaidimo mechanika

Gerai, gal ir iš tikrųjų gražus tas varikliukas, tik tiek, kad labai jau statinis visas tas grožis. Ta prasme, kas liečiasi žaidimo mechanikos – tai gryna tragedija, nusikaltimas ir bausmė lenkiškame variante. Pasaulis ir visi mūsų baltaplaukio herojaus judesiai yra ant tiek kampuoti, kad nori-nenori prisimeni apie lanksčią TombRaiderę, kad ir iš pačių pirmiausių versijų (kai dar papų tarp pikselių nesimatė).

Žaidimo eiga yra nepaklusni ir nejautri. Pavyzdžiui, ne duokdiev kur nors reikės užlipti kopėčiomis – gausit pažiūrėti gan ne trumpa lipimo animacinį filmuką, kurio nei sustabdysi, nei pagreitinsi. Gal ir keistai skamba, bet pabandžius – suprastumėt. Mane tokios smulkmenos nervuoja dar nuo Darkwing Duck laiku.

Gulintys daiktai sunkiai pataiko po kursoriumi – dažnai reikia kokius penkis kartus apsisukti (o mūsų raganius nėra labai apsukrus, ypač mažame plote), kad pagaliau užtaikyti besivoliojantį daiktų maišą ar didelę-bet-kažkodėl-nepastebimą dėžę. Į duris pataikyti sunku, o kai kuriuose duryse-praėjimuose išvis įsijungia kažkokia neaiški animacija (panašiai kaip lipant kopėčiomis), kurią ir vėl nei išjungsi, nei pagreitinsi.

Per kovas mūsų herojus išdarinėja įvairius salto ir piruetus tarsi cirko akrobatas, tačiau lygioje vietoje pašokti ar ką nors peršokti – nesugeba, tarsi senas karo veteranas. Aišku, neįskaitant kokių dviejų vietų, kur pagal siužetą numatyta, kad paspaudus pelės mygtuką raganius nušoka ar užlipa ant gan aukštos pakylos. Bet čia retas atvejis, tad nesidžiaukit, nes nepermatomų sienų ar šiaip nedidelių kliūčių – tikrai daugiau pasitaikys. Nebent pasiseks ir šalia bus kopėtėlės – oo, ne.. vėl laukti kol įlips!

Suarkadėjimas

Žaidimo išsisaugojimas – taip pat kreivas, ala – “Labas, pristafkės! Aš jau čia.” Jau pačioje pradžioje teko kelis kartus nuobodžiai kartoti vieną atkarpą su nubėk-nulipk-gaukmalkųnuokrūvosblogiečių-mirk-nubėk-nulipk-gaukdarkartą-irt.t. Kokio velnio man neduoda saugotis kada ir kur aš noriu? Ne strelialkę gi kažkokią žaidžiu, kad maitinti mane visais šitais checkpoint’ais. Suprantu, kad taip sudėtingiau suderinti skriptus, bet kad jie ir taip kreivi ir nuobodus.

Visi tokie nuobodžiai įkyrūs dalykai tikrai neskatina žaisti šį žaidimą sunkesniame režime – nes kovos yra tikrai ne lengvos, o herojus – tikrai ne tankas, ir gauna malkų gan greitai. Žinoma, išmokus daugiau kung-fu veiksmų, prisigėrus visokių eleksirų ir naudojant magiškus fokusus-pokusus – viskas tampa daug logiškiau.. nabettačiau vis vien.

Viskas tai, gal ir nebūtų taip baisu, bet suarkadėjimas jaučiasi ant kiekvieno kampo. Ši Witcher dalis yra dar vienas žingsnis link pasaulio užvaldymo konsolėmis. Iš pradžių kažkoks tai interaktyvus filmas “Mass Effect 2″ – nei šaudyklė, nei RPG, nei išvis suprasi kas su vienu vieninteliu klavišu, kuris daro viską. Paskui “Neverwinter Nig..” t.y. “Dragon Age 2″ – gal ir geresnis variantas vertinant aplamai, bet kaip RPG – tai, sakyčiau, irgi žingsnis atgal. Labiau realtime-strategy su gudresniu siužetu, o ne RPG. Dar būtų galima pridėti ir metų (jei ne pastarojo penkmečio) nusivylimą – “Gothic IV”. Nors apie šį žaidimą, kaip apie RPG, tai gal reikėtų išvis patylėti. Blemba, aš noriu žaisti RPG, o ne filmus žiūrėti, kur man parodoma kada, kur ir KĄ reikia skubiai paspausti, jau nekalbant apie tai – kur man galima eiti, o kur kelią užtvėrė netikėti forsmažorai. Absurdų absurdas.

Kad būtų aiškiau ką turiu omeny, tai “The Witcher 2″ atsirado tokie amazingly-unbelievable mini-žaidimai, kaip – “paspausk laiku tokį ir tokį mygtuką, lygiai tokių ir tokių laikų, nes kitaip tau bus kranty”. Iš pradžių bėgiojimas nuo drakono (ne spoileris, nes tai pamatysit pačioje žaidimo pradžioje) – kur užtenka net vieną kartą praleisti reikiamą kombinaciją ir turėsit kartoti atkarpą iš naujo. Nėra ten sunku, tiksliau net lengviau nei lengva, bet šitame ir yra pagrindinis blogis – nenoriu aš tokiu interaktyvių filmukų. Geriau jau parodytų paprastą intro-video, kur aš galėčiau gurkštelėt arbatos, kol mūsų herojai pabėgs nuo visų tų drakonų, vietoj to, kad kvailai spoksot į ekraną ir gaudyti momentą, kada kažką reikės paspausti.

Toliau žaidime mus laukia afigienai įdomios kumštynės kovos. Pamenat pirmoje dalyje net turnyrai traktiruose buvo. Tai vat, tokie turnyrai bus ir antroje dalyje – kas dar yra pusė velnio, bet kas daug baisiau, tai vietomis tokios kovos yra įterptos ir kaip siužeto dalis, kai reikia ką nors vaizdingai primušti. Viskas ką jums reikės padaryti per šias kovas – tai vėl tam tikru laiku paspausti kelis kartus reikiamą mygtuką, ir būtent tokį, kokį jums parodys ant ekrano. Iš ties žiauriai įdomios ir permainingos kovos gaunasi.. Ech, laukiu nesulaukiu kada visas toks pat interaktyvus Mortal Combat’as pasirodys. Mortal-Guitar Hero kažkoks tai. Aš dar suprantu, kai reikia vieną kartą nuo drakono pabėgti, bet kai lygiai pat tokias nesąmones įdeda ir vietoj muštynių – tai nu nafig, kas čia per žarptica tundroje.

Optimistiška reziumė

Stiprioji pirmos “The Witcher” dalies vieta buvo – siužetas ir atmosfera. Gal siužetas iš literatūrinės pusės ir nebuvo itin vingiuotas ir išmanus, bet iš žaidimo pusės – siužeto pateikimas tikrai įtraukė, jis nebuvo nuobodus ir išlaikė ilgą laiką prie žaidimo nepaisant visų tų baisių ilgų krovimosi. Ir išlaikė taip, kad artėjant pabaigai, nepradėdavai galvoti – “Šiaip jau galėtų ir greičiau baigtis..”

Nors “The Witcher 2″ daugmaž dar tik įtrečdalėjau žaisti, bet panašu, kad siužeto vystymas, atmosfera, personažai – vėl gi bus vos ne vienintelis dalykas, kuris patrauks žaidimą ir privers susitaikyti su neapsukriu raganiumi ir tais bukais arkadiškais pričindalais.

Įspūdžiui susidaryti

Tikiu, kad iš video įspūdis susidarys labai teigiamas, priešingai nei aš gąsdinau:

Dar įvertinkit superinteraktyvias duris ant 5:33 minutės. Jei teisingai supratau, tai filmuke sako, kad žaidimas toje vietoje sulėtėja, nes lygtais papildomai pakrauna lokaciją. Tačiau realiai žaidime, kai kelis kartus reikia pirmyn-atgal pro tokias duris praeiti – tai nunafig, atsiprašau. Kai kopėčiomis laipioja – tipo irgi antrą aukštą krauna, ar kaip ten?

Panašių įrašų nėra.

Šiek tiek istorijos

Anksčiau  (maždaug iki 2005-tųjų) rimčiausiu Manager’iu buvo laikomas būtent Championship Manager. Aplamai Championship Manager savo raida pradėjo dar nuo 1993 metų – gan garbus amžius, tiesa? Football Manager atsirado palyginus neseniai, o iš žinomesnių dar buvo FA Premier League Football Manager serija (vėliau pervadinta į Total Club Manager, o dabar žinoma kaip FIFA Manager).

Football Manager – tai yra Championship Manager palikuonis, arba gal tiksliau atsišakojimas. Kažkada kūrėjai (Sports Interactive) atsiskyrė nuo ilgamečių Championship Manager leidėjų (Eidos Interactive). Sports Interactive pradėjo kurti Football Manager, kuris ir perėmė visas gerąsias savybes, o leidėjų tapo Sega Enterprises.

Eidos liko tik su teisėmis į pavadinimą “Championship Manager”, pasamdė ne itin patyrusius kūrėjus iš Beautiful Game Studios, ir pradėjo kurti iš esmės naują žaidimą su senu pavadinimu. Iki šiol dar nieko ypatingo šis žaidimas nepasiekė, bet kasmet vis tobulėja – ir Championship Manager 2010 jau yra gan žaidžiamas, bet vis dar yra blogiausiai vertinamas iš pagrindinės trijulės.

Šiaip ar taip – dažniausiai yra lyginami Football Manager ir FIFA Manager. Abu šie žaidimai turi savo stilių ir gan gilias tradicijas.

FIFA Manager

FIFA Manager yra labiau “popsovas” ir “arkadinis”, skirtas lengvesnei pramogai. Daugiau dėmesio yra skiriama visokiems aplinkiniams veiksniams nei pačiam futbolui, kas truputi pagyvina “menedžerio gyvenimą”. Tai ir pokalbiai su žaidėjais, tai ir nekilnojamojo turto pirkimas už savo asmeninį atlyginimą, tai ir santykiai su žmona bei vaikų auginimas (vaikus net galima imti į savo komandą). O galiausiai net ir savo komandą galima nusipirkti ir tapti jos dievu – kas leis jums daryti bet ką ir bet kada, be baimės būti išmestam valdybos sprendimu.

Ilgą laiką šios serijos privalumas (nors kai kuriems ir ginčytinas) buvo galimybė žiūrėti rungtynes 3D formatu. Šiai peržiūrai buvo naudojamas FIFA žaidimo varikliukas, tad viskas rungtynės atrodė išties gražiai, ko vienareikšmiškai nepasakysi apie dirbtinių žaidėjų intelektą. Šiaip ar taip paskutinės pagrindinių menedžerių versijos jau turi panašias peržiūros galimybes, jei nevertinti vien pagal grafikos kokybę – taip kad šis privalumas jau neesminis.

Minėti nefutboliniai dalykai iš tikrųjų vietomis pagyvina žaidimą, vietomis – atrodo ne vietoje. Bet grįžtant prie paties futbolo, tai tikslus šiame menedžeryje siekti nėra taip sunku – net ir su silpnomis komandomis galima įrodyti koks esate “geras menedžeris”. Žinoma ne be “load/save” taktikos. :)

Taip pat šitame menedžeryje galima ir už rinktinių vairų pastovėti – žinoma, jei tik sudominsite kurios nors šalies federaciją. Nors dabar jau atrodo ir kituose menedžeriuose  galima tai pasiekti.

Football Manager

Football Manager, kas liečiasi ilgalaikių strategijų vystant komandą, taktikų ir panašiai – yra labiau apie “gryną futbolą”, labiau realus (vietomis gal per daug) ir skirtas didesniems specialistams.  Čia jums sunkiai pasiseks išvesti kokią nors 2-3 diviziono komandą į Čempionų Lygos finalus, net ir su “load/save” taktikom. Bent jau ne per 2-3 sezonus.

Championship Manager

Championship Manager yra daugmaž tarpinis variantas tarp dviejų aukščiau išvardintų. Visokiomis lentelėmis, statistika, vartotojo sąsaja primena Football Manager, bet pagal galingumą ir realistiškumą yra daugmaž FIFA Manager lygio, tačiau be to apiefutbolinio šurmulio. Dėl ko rezultate gaunasi šiek tiek per sausas žaidimas, bet kartu ir ne tokio lygio kaip Football Manager, kad atpirktų tą “sausumą”.

Taip pat tikriausiai verta pažymėti, kad FIFA Manager ir Football Manager turi labiau išvystytas bendruomenės – kas reiškia daugiau visokių papildymų, pataisymų ir kitų įdomių dalykėlių. Kalbant apie papildymus – tai čia turimi tokie dalykai, kaip įvairios papildomos lygos (lietuviška lyga, rusiška ir panašiai), kurių nėra “gamykliniuose” žaidimų variantuose. Taip pat atnaujinimai su paskutiniais transferų rezultatais, žaidėjų statistinių rodyklių koregavimas ir panašiai. Championship Manager iki šiol šitoje vietoje gan smarkiai atsilikinėjo.

Others

Be paminėtų grandų retkarčiais pasirodo (šiais laikais jau rečiau) visokie vienos-dviejų versijų tokio tipo žaidimai, kurie neišauga iki ilgamečių serijų. Nors be paminėtų grandų vis gi dar yra viena daugiau-mažiau žinoma futbolo menedžerių serija – Premier Manager. Ši serija taip pat yra gan sena ir maža tuo, savo laiku buvo gan įdomiu ir rimtu konkurentu visiems menedžeriams. Pats esu žaidęs Premier Manager 97 ir Premier Manager Ninety-Nine, kurie savo laiku patiko iki tiek, kad po kelerių metų net peržaisdavau kaip kokį Fallout’ą. Tik tiek, kad futbolas vis gi greičiau sensta, nei fallout’ai. :)

Ilgainiui Premier Manager serija susilaukė daug permainų kūrėjų/leidėjų štabe, kas jai buvo tikrai ne į gerą. Dabar ši serija futbolo mėgėjais vertinama itin nepalankiai. Arba tiksliau išvis beveik nevertinama, bent jau aš daug kalbų apie ją negirdėjau.

Asmeninė patirtis menedžerio kėdėje

Iš paskutinių visų paminėtų menedžerių versijų, žaidžiau FIFA Manager 08, Football Manager 2009 ir Championship Manager 2010. Taip kad, galima sakyti – išbandžiau visus variantus. Tačiau ilgiausiai iš visų žaidžiau FIFA Manager, nors ir jį perpratau tik iš kokio trečio karto, dar pradedant nuo Total Club Manager laikų.

FIFA Manager’yje sudėjau Lietuvos A lygos papildymus ir žaidžiau už FBK Kauno komandą, su kuria tapau visokių Čempionų Lygų daugkartinių nugalėtojų (aišku, su dauuug “load/save” taktikos :D). Galiausiai nusipirkau FBK Kauno komandą, atrodo, už 40 tūkstančių eurų (finansiniai aspektai A lygos papildyme nebuvo subalansuoti Lietuvos realijoms – kitaip ir negalėjo būti).

Vėliau supratau, kad A lygoje jau nebėra ką veikti su žvaigždžių rinktine (ne, tikrų žvaigždžių, kaip pavyzdžiui Ronaldo ir Rooney, ten nebuvo – nesutiko važiuoti į kaimą nepaisant laimėtos Čempionų Lygos taurės ;)), gavau pasiūlymą iš Anglijos Premier lygos – sutikau su tuo pasiūlymu… ir atidėjau savo karjerą šiame žaidime kitam kartui.

Daugmaž po metų nutariau išbandyti Football Manager – pagalvojau, kad reikia pasistengti perprasti ir šį menedžerį. Pasirinkau iškart rimtesnio diviziono komandą – atrodo Tottenhamą. Tačiau taip nieko ir nesugebėjau iš jos išgauti su savo ribotom trenerio galimybėm. Eilinį kartą neužsikabliavau – ir atidėjau šį menedžerį. Ir net atrodo vėl parsisiunčiau FIFA Manager 08 – nors jau ir naujesnis buvo, bet labai jau pasiilgau savo FBK Kauno. Tačiau vis dėl to taip ir nesuinstaliavau.

Dar po kažkiek laiko nutariau, kad vėl noriu pasifutboliuoti, pradėjau žiūrėti kokie yra naujausi menedžeriai. Sustojau ties Championship Manager 2010, nors labiau norėjau Football Manager 2010, tačiau šis dar nebuvo išėjęs.

Šį kartą vėl pasirinkau aukštesnio diviziono komandą – Sunderlandą (su kuriuo kažkaip dabar vis dažniau susiduriu). Irgi ne iškart, bet vis dėl to truputi užsikabliavau, beveik sužaidžiau vieną sezoną, bet taip jo ir nepabaigiau iki galo – kažkaip staigiai pradėjo nusibosti tos pilkos lentelės. Tačiau šis menedžeris vis dar guli suinstaliuotas, ir tikriausiai tą sezoną užbaigsiu – gal ir vėl užsikabliuosiu. :)

Mano išvados

Pats esu labiau mėgėjas nei futbolo profesionalas, man svarbiau yra visgi žaidžiamumas (angl. gameplay), nei penkis ilgus sezonus spoksoti vien į statistikos lenteles, kad užimti pirmąsias vietas bent jau savo divizione – nekalbant apie perėjimą į aukštesnį divizioną ir apie įvairių taurių laimėjimą.

Todėl su visa pagarba “tikrąjam” menedžeriui – Football Manager, aš vis dėl to labiau pamilau FIFA Manager seriją. Tačiau šią seriją verta bandyti turbūt tik kartą per 3-5 metus, nes užsikabliavus ant vienos versijos – sekančioje nieko naujo neberasite, tik tuos pačius, jau spėjusius nusibosti, dalykus.

Football Manager neužkabindavo kiek nebandžiau – per daug ten gilintis reikia, o gal net ir futbolo teorijos žinoti.

Championship Manager nors 2010-ųjų metų jau gan neblogas, tačiau vis dar atsilieka nuo savo pagrindinių konkurentų ir žaidžiamumu, ir realistiškumu. Kol kas, manau, geriau rinktis kitus menedžerius.

Panašių įrašų nėra.

Ką gi daro tas aladinas iš arbatinuko? Esmė šio žaidimo tokia – jūs mintyse sumastote kokį nors personažą, o buriakas jį atspėja. Personažas gali būti tikras, realiai egzistuojantis arba nors ir animacinis Liūtas Karalius, šiuo atžvilgiu tai yra nesvarbu. Pora dalykų, kurie yra svarbus – personažas turi būti gan žinomas (jūsų kaimynas Petras arba pirmos klasės mokytoja – tikriausiai buriako duomenų bazėje nebus surasti). Taip pat jūs turite pakankamai gerai pažinoti tą personažą, kurį sugalvojote. Tiek, kad galėtumėte teisingai atsakyti į klausimus apibūdinančius jūsų personažą.

Būtent tokius apibūdinančius klausimus jums ir uždavinės tas tardytojas-buriakas –  ”ar jūsų sugalvotas personažas yra vyras”, “ar jis ilgais plaukais”, “ar jis yra realiai egzistuojantis”, “ar jis yra animacinis personažas” ir panašiai. Į šiuos klausimus jūs galite atsakyti – “taip”, “turbūt taip”, “nežinau”, “turbūt ne” ir “ne”. Po 10-20 tokių klausimų buriakas parodys jums atspėta personažą. Atsakinėjant, jūs turite būti sąžiningi, nes priešingu atveju Akinatoriui jus nustebinti nelabai pavyks.

Netikite? Išbandykite patys. Mano praktiškai visus personažus ir veikėjus atspėjo. Žinoma, kai kurie klausimai būna labai konkretūs, kurie vos ne iškart apibūdina tam tikrą žinomą žmogų. Pavyzdžiui, “žmogus, kuris yra žinomas informatikas, yra labai turtingas ir nėra siejamas su obuoliu?” – žinoma, kad Billas Geitsas. Taip kad, pagalvojus, gal ir nieko čia ypatingai gudraus nėra – didelė duomenų bazė ir stereotipiniai klausimai, atsakymai į kuriuos apibūdina konkretų personažą ar žmonių grupę.

Kaip ten bebūtų vien tas faktas, kad jūsų sugalvotas personažas yra randamas duomenų bazėje – yra stebėtinas. Kartais būna tikrai netikėtai teisingų spėjimų – atrodo klausimai visiškai nieko nepasakantys apie personažą, ir jūs dar atsakinėjate vien “turbūt ne” arba “turbūt taip”, o buriakas ant galo paima ir teisingai atspėja.

Kalbant apie duomenų bazė yra iš tikro ne mažą. Galite drąsiai ieškoti visokius Sabonius, Grybauskaites, Kubilius ir panašiai. Daug šansų, kad Akinator atspės net ir tokį jūsų sugalvotą personažą. O jeigu po trijų bandymų personažas nebus surastas, arba bus surastas neteisingai – tada jums bus suteikta galimybė suvesti tą personažą į duomenų bazę. Štai taip ir vyksta buriako apmokymai – o kartu ir duomenų bazės pildymas. Taip kad, teoriškai net ir savo kaimyną galite įdėti, nors tikriausiai duomenų bazės įrašai yra kaip nors moderuojami.

Vienas įdomiausių dalykų, kurį buvo atspėjęs buriakas – buvo tada, kai mano sugalvotas personažas buvo Kauno meras Kupčinskas. Spėkit ar atspėjo? Galima pasakyti, kad atspėjo. Po klausimų apie tai, kad sugalvotas personažas yra žinomas, bet vietinės reikšmės politikas (ne “world popular”), nėra ir niekad nebuvo prezidentu arba ministru – buriakas greit susivokė ir parašė “Мэр вашего города” (“Jūsų miesto meras”). Taip kad, Akinator yra ne tik protingas padaras, bet dar ir gudrus – moka išsisukti ir iš keblių situacijų.

Ką  dar galima nuveikti su Akinator? Pavyzdžiui galima dar sugudrauti ir negalvoti apie jokį personažą. Tiesiog duoti laisvę fantazijai ir sukurti savo personažą – atsakinėti į klausimus taip, kaip jums norėtųsi. Man kažkodėl taip “susikūrė” Mona Lisa aka Džakonda. ;))

Kaip visgi ne daug reikia žinoti apie žmogų, kad jį būtų galima išskirti iš viso pasaulio – užtenka praktiškai kelių klausimų. Dar truputi priminė šešių rankos paspaudimų teoriją, apie kurią rašiau anksčiau – panašios loginės grandinės gaunasi.

Žodžių bandykite patys – tikrai patiks ir praleisite nemažai laiko bandydami apgauti Akinatoriaus sugebėjimus. Apie įdomiausius atvejus – galite ir komentaruose pasigirti. :)

Panašių įrašų nėra.

Eilinį kartą truputi nukrypau, įrašas ne apie tai – žodžių žiūrim toliau. :)

Pradžia tokia visai  nieko, graži Lelianos dainelė, gražiai įdėta į kontekstą. Atliekama na narodnom русско-абиссинском языке ушельцев (suprask, žodžių ir akordų perrašyti duoti negalėsiu):

O čia tokia eilinė scena iš žaidimo – tokių ten yra ne viena (dainuoja mums ir toliau už kadro liūdinti Leliana):

Toliau skubu jums pranešti, kad kalbos apie elfų peredastiškumą – yra grynas melas. Jie ne peredastai, jie – “dvigubi”:

http://www.youtube.com/watch?v=J8EIb2WtiYk

Žaidžiant už moteriškus personažus, jie irgi nebus diskriminuoti ar nuskriausti  dėl savo pakraipų – “Dragon Age: Origins” kūrėjai už pasirinkimo laisvę:

http://www.youtube.com/watch?v=8h3dOukRX4Y

Šitų orgijų iki galo deja neparodė, tik suintrigavo, kad aukščiau paminėtos scenos tai dar ne viskas:

Žodžiu rezultate gavome universalų žaidimą, tinkantį visoms pakraipoms. Ar tai yra nauji vėjai žaidimo industrijoje? O gal tik RGP srityje.. na, kad labiau į žaidimą įsilieti. :))

P.S. šiaip žaidimas iš tikrųjų yra geras. RPG mėgėjams – must see & must play. Sakydamas, kad Risen bus metų RPG žaidimas – klydau. :)

Panašių įrašų nėra.

Pagrindiniame vaidmenyje – mažai jaunas ir gan žinomas Iowa Energy pagrindinis lyderis įžaidėjas ir gan-nesunkus-puolėjas – Aleksandras. Sutikite. ;)

http://www.youtube.com/watch?v=o4DMpyoWuOk

P.S. Go-go IOWA!!

Panašūs įrašai:

1. Žaidimas NBA 2K10 – pirmi įspūdžiai, arba kaip ant manęs nusileido karjeros NBA lygoje laiptai

Prekės “išpakavimas” – viltys ir lukesčiai

Jau antrus metus NBA 2Kxx simuliatorius džiugina ir personalinių kompiuterių (PC) naudotojus – anksčiau šis simuliatorius buvo užvaldęs tik konsolių rinką. Tuo tarpu iš PC rinkos pasitraukė, ir kažkaip jau negrįžtamai, NBA Live nuo EA Sports. Mano manymu, tuo mes tik galim džiaugtis – kad įvyko tokia kaita.

Nieko ypatingo iš 2K Sports šiemet vis dėl to nelaukiau. Tikėjausi bus eilinis, smagus krepšinio žaidimas, be jokių naujų idėjų-fix – galvojau pamėtysiu į krepšį kažkiek laiko ir paskui bus įmestas eilinį kartą į stalčių iki tol, kol pasirodys naujesnė versija. Kuo gi daugiau galima tikėtis iš įprasto, nors ir tikrai kokybiško, sportinio simuliatoriaus.

Tačiau šį kartą 2K Sports tikrai pavyko nustebinti. Gal tai ir nebus staigmena visiems, bet aš įvykius ypatingai nesiekiau, tad tikrai buvau maloniai nustebintas. Į visokius kitus gerus dalykus ypatingai nesigilinau, nors pats sau žaidimas tikrai liko kokybiškas, nors kaip ir nieko ypatingai naujo. Paleidau aš jį pirmą kartą, pradėjau nagrinėti pradinį žaidimo menių, sureguliavau grafiką, peržiūrėjau valdymo nustatymus. Paskui netyčia užėjau į “My Player” skiltį… Ir likau ten su visam, bent jau pusei savaitgalio tai tikrai. ;)) Net normalaus mačo su visokiais Koby Bryant’ais nesužaidžiau, kad žaidimą įvertinti – nes negalėjau atsitraukti nuo “Savo playerio”. ;)

“My Player” žaidimo režimas

Kas gi yra tas “My Player” žaidimo režimas? Trumpai tariant – tai RPG krepšinis, o jei teisingiau – tai tiesiog krepšininko karjeros simuliatorius. Pradedate NBA vasaros lygoje – jei paliekate treneriams gerą įspūdį, tai… bet kur ten kažkoks baltas šlangas paliks gerą įspūdį Povilui Vestpaliui (komandos Sacramento Kings vyr. krapikas). Nu bet-tačiau-žodžiu, rezultate atsidūriau plėtojimosi lygoje – jaunoje ir stipriai perspektyvioje (juk aš ten žaidžiu) komandoje Iowa Energy. Na nieko, aš dar jaunas – vos tik 20 metų, ir dar parodysiu savo! Bryant’ui – laikas į pensiją, bet su  Lebroniu – tai dar pasistumdysiu!

Nežinau kaip bus su žaidžiamumu (gameplay) ilgiau pažaidžius, tačiau iš pirmų įspūdžių – idėja tikrai įdomi, nors gal ir ne visiškai nauja. FIFA ar FIFA Manager’yje kažkas tokio panašaus buvo, bet normaliai užbaigtos realizacijos su tikrai įtraukiančių žaidžiamumu dar neteko matyti. Aišku, toliau gal ir truks visokių įdomių detalių – kaip kvietimas į rinktinę, karjeros pratęsimas Europoje (nekalbant apie Žalgirį :D) – bet čia apetito problemos, reiks jį raminti.

Šiaip ar taip – idėja šitą turi potencialą. Po pirmų bandymų tik gal norėtųsi, kad progresas būtų šiek tiek greitesnis arba kad žaidėjo pradinės charakteristikos (talentas) būtų aukštesnės – nesiruošiu gi aš tikrus 10 metų knystis, kad Lebronislovą iš aikštės išstumt. ;) Bet gal progresas atrodo lietas tik pradžioje, o gal tiesiog pats nesugebu greičiau progresuoti – nuo to irgi viskas priklauso.

Kaip tas režimas veikia?

Čia buvo šiek tiek įspūdžių, bet kaip tai realizuota, kaip viskas taip atrodo? Galvojate rungtynes jūs pradedate aikštelėje ir lakstote kiek sau norite, kol snaiperiu-vienaakis-erelis-taiklioji-ranka netapsite? Ne velnio – už savo žaidimo laiką teks kovoti ir įrodinėti, kad jūs esate verti trinti parketą žaidimo metu. Rungtynes jūs dažniausiai pradėsite ant atsarginių žaidėjų suolelio. Galite sėdėti ramiai, žiūrėti rungtynes, valgyti popkorną ir laukti kol treneris suteiks jums progą, bet galite tiesiog ir simuliuoti rungtynes iki tos vietos, kai busit išleisti į aikštę. Jei gerai pasirodysite – gal treneris net ir ilgesniam laikui paliks jūs aikštelėje.

Kas tas geras pasirodymas? Duodat gerą perdavimą – pliusas jums, duodat rezultatyvų perdavimą (“assist”) – dar vienas pliusas, sėkmingai ir _teisingai_ sudalyvaujate derinuke – pliusas, atkovojate puolime kamuolį po krepšių ir dar pelnote taškus – išvis riebus pliusas jums. Praleidžiate ir duodate pelnyti taškų savo dengiamajam žaidėjui – minusas jums, lakstot belekur atakos metu ir ignoruojate įžaidėjo nurodymus – minusas jums.

Tokiu būdų jūs pradedate rungtynes su reitingu “C” (pagal amerikonišką sistemą – 5 mūsų dešimtbalėje sistemoje, viduriukas kitaip sakant). Virš “C” – iki “A+” gaunate teigiamą įvertinimą, blogai žaisite, tai nusirysite iki “F-” – neigiamo rezultato. Kas įdomu, ne viskas priklauso nuo jūsų rezultatyvumo – kartais galite pelnyti po savanaudiškai užbaigtos atakos ir gauti minusą, kartais galite pataikyti – ir negauti jokio įvertinimo. Kitaip tariant turite būti aktyvus visur – ir gynyboje, ir atakoje, ir žiūrėti ne vien į savo statistiką, bet nepamiršti ir bendra-partiečių.

Dar kas įdomiausia – jūsų amplua skirsis nuo to, kokios pozicijos yra jūsų sukurtas žaidėjas. Aš kūriau save kaip įžaidėją. Iš pradžių gaudavau žaisti būtent kaip įžaidėjas – reguliuodavau komandos veiksmus, pats dalindavau perdavimus. Sunkiausia šioje pozicijoje buvo pačiam apsiginti prieš kitą įžaidėją. ;)

Vėliau mane dažniau pradėjo statyti į atakuojančio gynėjo poziciją – tai jau teko prašyti, kad man perdavimus duotų. Prašyti perdavimus irgi reikia reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku – prašysite perdavimus, kai busite krūvoje tarp trijų gynėjų ir intensyviai prašysite perdavimo – gausite riebų minusą (šiaip, kad ne vietoje randatės pagal derinuką, ir dėl to, kad nesąmones čia reguliuojat). ;)

Teko žaisti ir lengvojo puolėjo pozicijoje. Čia su mano 188cm ūgiu ir 90kg svoriu. Gintis buvo nelengva – vis per galvas laipiodavo ir kamuolius man iš po nosies pastoviai atkovodavo. ;)

Kaip vyksta tobulėjimas? Prieš visas rungtynes jums duoda tris pagrindinius uždavinius – pavyzdžiui, baigti žaidimą su įvertinimu “C+”, pataikyti du tritaškius, neduoti savo dengiamajam žaidėjui pelnyti daugiau nei 8 taškus ir panašiai. Po kiekvieno žaidimo priklausomai nuo šių tikslų įvykdymo, laimėtos ar pralaimėtos buvo rungtynės, jūsų individualaus pasirodymo –  jūs gaunate gebėjimo taškų (Skill points – arba EXP pagal RPG kanonus), už kuriuos galėsite šiek tiek save patiunginguoti – prikabinti spoilerį, uždėti karbonines groteles ir panašiai.

Kas man kol kas neaišku, tai kodėl aš vis dar nepatenku į starto penketą.. :( Pagal taškus – grynas komandos lyderis ir dvasia, galima sakyt. Ir net kokius penkis kartus buvau”Player Of The Game”. Kaip neverkiau treneriui, tai vis ant atsarginių žaidėjų suolelio tenka pradėti rungtynes. Nors ir varo mane į aikštę vos po kokių penkių sekundžių po rungtynių pradžios, bet į starto penketą nestato, nors tu ką. ;)) Gal čia vienas iš bugiukų jau reiškiasi, nelabai aišku.

Žodžiu, go-go Iowa! Šaibu, šaibu! Laikas vykti į vakarinę treniruotę.

P.S. ne už ilgo įdėsiu šiokį tokį susuktą filmuką apie mano pirmas diena NBA [plėtojimosi, kad ją kur] lygoje.

Panašūs įrašai:

1. NBA 2K10 video – mano pirmosios dienos NBA lygoje

Ir štai, šis žaidimas jau beveik išėjo. Sakau “beveik išėjo”, nes oficialios išleidimo datos buvo tokios: rusiška lokalizuota versija – spalio 1d., pasaulinė versija – spalio 2d. Tačiau žaidimą buvo galima pamatyti pardavime jau nuo vakar, todėl kilo neaiškumai – ar išėjo, ar tik “beveik išėjo”.

Redaguota: šiandien jau pamačiau ir oficialų pranešimą, kad išleidimas vis gi įvyko jau vakar – rugsėjo 29 d. Taip kad pirmyn į naująjį-kol-kas-dar-nežinau-kaip-vadinasi pasaulį!

Truputi priešistorės ir nostalgijos

Iš viso yra tris Gothic’os dalis. Gothic I bei Gothic II – labai panašūs savo atlikimu ir techniniu realizavimu, sukurti panašiu metu – su 1-2 metų skirtumu.

Gothic III – pasirodęs prieš ~3 metus, kai jau ir reikalavimai grafikai ir kitiems dalykams buvo daug aukštesni, dėl ko viskas jau gan ženkliai skyrėsi nuo pirmųjų Gothic’os dalių. Čia jau buvo ir visiškai atviras pasaulis (linkėjimai amžinajam konkurentui – Elders Scrolls), ir daug resursų ryjanti grafika (nors techninis realizavimas sulaukė daugybė priekaištų), ir labiau dinaminis kovų mechanizmas (vietomis primenantis kokią nors Matricą, leidžiantis išdaužyti vienam visą Orkų tvirtovę).

Kitaip tariant priekaištų Gothic III tikrai sulaukė daug – ir dėl bendros atmosferos, ir dėl sisteminių klaidų (bugų). Tačiau tai vis gi buvo Gothic’a. Ir skyrėsi tikrai mažiau nuo pirmųjų dalių, nei Fallout 3 nuo savo pirmtakių.

Bendrai paėmus, Gothic’a laikoma vienu visų laikų geriausių RPG žaidimu – bent jau viduramžių-fantasy pakraipos, t.y. su Fallout’u nereikia lyginti. Susipažinau su šiuo žaidimu gan pavėluotai, kai grafika ir kiti techniniai šio žaidimo dalykai – atrodė galutinai pasenusiais, bet tai tikrai nesutrukdė įsitraukti į žaidimo atmosferą.

Iš pirmo žvilgsnio Gothic’os RPG sistema yra gan paprasta ir gal net primityvi, o valdymas ir kovų mechanika vietomis primena arkadinį žaidimą. Tačiau tikrojo RPG bruožas yra ne visokių gebėjimų, statistinių rodyklių (STATS) sistemos – o atmosfera. Juk būtent atmosfera ir suteikia galimybe role-play’inti, o tos per daug protingos sistemos su krūvom skaičiavimų (pavyzdžiui, Dungeons & Dragons/d20 System) – kartais iš žaidimo padaro sausą ir griežtai apibrėžtą matematinį-statistinį modelį. Aišku, viskas dar priklauso nuo realizavimo, o stalinių RPG žaidimų mėgėjams gal būtent tokie matematiniai-statistiniai modeliai ir patinka labiausiai.

Grįžtant prie vidinės atmosferos – tai Gothic’a būtent tuo visada ir pasižymėjo, o primityvi RPG sistema tam gal net kažkiek padėdavo. Vien ką reiškia In Extremo gastrolės po Gothic’os pasaulį. Vieną kartą grįžau į miestą ir man praneša, kad atvyko nereali grupė ir kad šį vakarą vyks jos koncertas. Taip vat pirmą kartą žaidime sudalyvavau koncerte. Pati daina – Herr Mannelig – taip pat hitas, užveža.

Be galo originaliai sugalvota ir gražiai įterpta į žaidimą. Aplamai pavadinčiau tai vienu smagiausių epizodu, kurį mačiau žaidimuose. Su tuo pagal originalumą galima palyginti nebent tik Fallout 3 personažo vaikystę.

…Grįžtam prie mūsų baranų.

Tiek rašiau apie Gothic’ą, bet dabar teks šiek tiek nuvilti – Risen nėra Gothic’os pratęsimas, nes Gothic’os pratęsimas (Arcania: A Gothic Tale) taip pat yra kuriamas. Dėl tokių nesamonių vėl kaltos visokios politikos, kompanijų konfliktai ir panašiai. Rezultate leidėjas JoWooD Productions liko su “Gothic” prekės ženklu, o kūrėjai Pluto 13 – teoriškai su niekuo neliko, o praktiškai – su dideliu žinių ir praktikos bagažu, kuris susikaupė kuriant pirmąsias Gothic’os dalis. Kas ten žino, gal žaidėjams tas kompanijų konfliktas bus tik į naudą – vietoje dviejų žaidimų, gausime du. Tiesa planuojama, kad Arcania išeis tik kitais metais, o ten turėtų (jeigu spės) pasirodyti ir kitas konkurentas RPG metų žaidimų fronte – Witcher 2.

Tai gi, Pluto 13 negalėjo kurti tęsinį, bet niekas netrukdė sukurti naują pasaulį. Kas ir buvo padaryta – pasaulis visiškai naujas, su Gothic’a niekaip nesusijęs. Personažai, blogiečiai – taip pat nauji. Bet va gyvūnijos pasaulis – tai jau ne vieną gerai pažįstamą zveriugą mačiau.

Vis dėl to Gothic’os braižas ir stilius tikrai jaučiasi – tai ir mėsos kepinimas ant ugnies, tai ir valdymas, tai ir gebėjimų (skills) treniravimas pas NPC – ir bendrai visa RPG sistema (tiesa labiau praplėsta), viskas primena Gothic’ą. Ji grįžo! Tiesa pasakius, iš pirmo žvilgsnio, Risen net labiau panaši į tikrąją Gothic’ą (pirmos dvi dalis), nei trečioji Gothic dalis. Turiu omeny stilių ir pateikimą.

Kol kas dar ne daug teko malonumo pažaisti, bet kiek teko – tai jau įtraukė. Patogus, nemandras valdymas. Load/Save funkcionuoja gerai ir greitai – o po Witcher tai yra aktualus klausimas. Dialogai taip pat įdomūs ir nenuobodūs, nes jie visi susidaro iš neilgų replikų – 1-2 sakinių (nereikės po pusę ekrano teksto skaityti, kaip kokiam Planescape: Torment).

Grafinis žaidimo varikliukas irgi neblogame lygyje ir atrodo pakankamai optimizuotas – su normaliu (su pakankamai galingu) kompiuteriu ypatingų stabdymų nelabai jaučiasi. Nustebino aplinkinio pasaulio detalizavimas. Dar neteko braidyti (žaidimuose) tokiuose tankiuose miškuose, kurie iš šalies atrodo nepraeinami, bet iš tikrųjų per juos gali vos ne išilgai pirmyn-atgal lakstyti. Tiesa, tokia augalija gan dažnai ir trukdo matomumui – kartais sunku susiorientuoti.

Kol kas kliuvo tik kovų mechanizmas. Kovos pradžioje atrodo išties labai sudėtingos, net lengviausiame sunkumo lygyje – saugotis (“seivintis”) tenka prieš kiekvieną sparnuotą musytę. Kiek pamenu ir pirmose Gothic’ose tokie sunkumai buvo – patirties (tiek personažo, tiek žaidėjo) reikalas, tad dėl to nosies nukabinti neverta – reikia susitaikyti, kad personažas kol kas yra skystas prasčiokas, ir visi pasiekimai dar prieš akis.

Pabaigai oficialus treileris ir gameplay video:

Panašių įrašų nėra.

Nesu didelis Gore Verbinskis (ir Karibų Piratų) fanas, tiesiog buvo nuomonė, kad jis jau yra patyręs, žinantis savo darbą režisierius – ir visiškai filmo, tikriausiai, nesužlugdytų. J. C. Fresnadillo jėgomis kažkaip tikiu daug mažiau. Naujiena šiek tiek nuvylė.

Filmo duomenys taip pat pasikeitė ir IMDb, t.y. pasikeitimai filmo kūrėjų grupėje – tai jau ne gandai, o faktas.

Panašūs įrašai:

1. Keli įdomūs faktai apie filmą “Avatar”
2. Filmas “Bioshock”, taip taip – filmas
3. Filmas “Terminator 4″, arba Čeburginatoriaus Sugrįžimas Keturi

A man has a choice. I chose… the impossible.

Kas gi tokio ypatingo šiame žaidime, ir ar apie žaidimus aš čia susiruošiau parašyti? O išsiskiria šis žaidimas savo atmosfera, ne iš piršto laužtais siužetu ir idėja – kurie gali būti drąsiai statomi šalia Žiulio Verno fantastikos kūrinių. Tikriesiems sci-fi mėgėjams – pats tas, o ir Žiulį Verną paminėjau ne šiaip sau – nes bent jau man Bioshock atmosfera primena, tarkim, Kapitaną Nemo (iš “20 000 mylių po vandeniu“). Taip pat Bioshock fantastinis-utopinis-povandeninis pasaulis yra kurtas ne tolimoje ateityje, o praeityje – pasakojimas vyksta 1960 metais, kas po visokių Matricų ir Žvaigždžių Karų yra truputi neįprasta. Todėl jūs čia nerasit robotų iš superlengvojo metalų lydinio, superkompiuterių, kitų planetų atstovų (nors savotiški humonoidai-mutanodai ir yra) ar viską sugebančio supermen’o su “šiknosparnio” ausimis. Kas prideda visai tai žaidimo atmosferai savotišką ir “skanų” koloritą.

Look, Mr. Bubbles – it’s an Angel!

Taigi prieiname prie esmės – kažkam žaidimo atmosfera pasirodė ant tiek ypatinga, kad nutarė nufilmuoti apie tai FILMĄ. Tiesa, apie filmą faktų dar tikrai yra ne daug, nors jis buvo anonsuotas beveik prieš metus, bet vien faktas, kad kažkas tą idėja pradėjo vistyti – negali nedžiuginti. Viename treileryje (neoficialiame) sakoma, kad filmas išeis vasarą 2009 (kas jau nelabai tikėtina), o IMDb skelbiama – 2010, ir net be statuso “rumored”, kas suteikia vilties. Informacijos iš ties ne daug, bet tikiuosi projektas anksčiau ar vėliau bus įgyvendintas.

Kas plačiau nori paskaityti apie filmo kūrimo eiga – tai yra kažkoks tam skirtas blogas. Kol kas ypatingai gerų žinių ten nėra. :(

Planuojama, kad režisieriumi bus gana rimtas percas – Gore Verbinski, kuriam priklauso Karibų Jūros Piratų trilogija. Nors ir nesu labai didelis šios trilogijos gerbėjas, tačiau tie filmai tikrai turėjo savo žiūrovą, todėl tikiu šiuo režisieriumi. Kaip skelbia anksčiau minėtas blogas, tai šis režisierius net atmetė ketinimus daryti ketvirtuosius Karibų Piratus vardan Bioshock filmo. Tačiau ten pat rašoma, kad po biški pradeda kilti abejones, jog G. Verbinski liks prie šio filmo.

In what country is there a place for people like me?

Pagal IMDb į pagrindinio herojaus, Jack’o, vaidmenį yra siūlomas ne kas kitas, kaip mums gerai žinomas iš-įvairiausių-kalėjimų-pabėgikas ir šiaip neeilinių sugebėjimų abrikosas – Michael Scofield, gyvenime žinomas kaip Wentworth Miller. Reik tikėtis, kad bent jo brolio su raumeninga galva ir viską-gadinančios-begalvės-seselės čia nebus. :)

Ant galo du neoficialūs treileriai. Nežinau kiek juose tiesos konkrečiai susietos su filmu, bet atmosferą šiek tiek perduoda. :)

http://www.youtube.com/watch?v=oIl0AvuYQNU

http://www.youtube.com/watch?v=J9iNfIwEro8

Panašūs įrašai:

1. Filmas “The Book Eli” – pagaliau pažiūrėjau
2. Filmas “Avatar” (“Įsikūnijimas”) – subtitrus skaityti nebuvo kada
3. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
4. Žinios iš filmo “Bioshock” fronto
5. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės