Nirvana vs Europe – The Final Teen Spirit (by Wax Audio)

AC/DC vs Ghostbusters – Thunder Busters (by Wax Audio)

Pink Floyd vs Bee Gees – Stayin’ Alive In The Wall (by Wax Audio)

Nirvana vs Rick Astley – Never Gonna Give Your Teen Spirit up

Aleksandr Pushnoy vs Dibilan (Dima Bilan) – Never Let you go

Panašių įrašų nėra.

Kartais melodijos tyčia atkartojamos arba tik šiek tiek pakeičiamos, norint sugroti su žmogaus pasąmonėje įsitvirtintais muzikiniais atvaizdais. O kartais atkartojamos beveik netyčia, nes patys kompozitoriai irgi turi pasąmonę, kurioje būna įsitvirtinusios įsimintinos melodijos.

Nesu koks nors didelis muzikologas, ir Eurovizija žiūrėjau patogiai įsitaisęs ant sofos – o kas daroma po ilgos dienos nuo 22-23 valandų vakaro ant sofos, turbūt minėti nereikia, ypač kai tiek lopšinių dainuoja. Retkarčiais atsimerkiant, kai vietoj lopšinių pradėdavo bumbsėti kokią nors Gruziją, vis gi išgirdau keletą “trijų akordų melodijų”, kurios pasirodė tarsi kažkokios pažįstamos. Nežinau, gal čia tik man vienam taip?

Žinoma, dažnai atlikėjai specialiai pasirenka visokių ABBA’ų stiliuką, tuo net neslėpdami – na, toks jau muzikinius stilius pasirenkamas, kad bent kažkiek daugiau balsų pritraukt. Pavyzdžiui Azerbaidžanas, nors ir nepavyko tiksliai nustatyti ką jis man priminė, bet kažką priminė – ir panašu, kad Kelly Family. Kažkaip kertasi man Azerbaidžano daina su dainomis – “Every Baby“, “An Angel” ir “Fell in Love with an Alien“.

Tiek to, paliekam nugalėtojus, panašu, kad jie tikrai tik netyčia į pasąmonę sulindo, ieškodami žinomų motyvų. Tačiau toliau įdomiau – trečią vietą užėmę Švedai. Aš beveik tikras, net su savo nemuzikinė klausa, kad Švedijos dainos melodija (bent jau jos dalis) yra vienas prie vieno su kita, sena ir gan žinoma daina – “Marie Laforet – Manchester & Liverpool“. Be to būgnų riff’as – irgi yra sėkmingai nutyrintas, vienas žinomiausių būgnininkų riff’ų.

Kad aiškiau nurodyti panašumus, pabandžiau tai sudėti į video:

Beje, “Mančester-Liverpool” melodija jums taip pat gali būti žinoma dėl to, kad ši melodija ilgą laiką grodavo žiniose (в программе “Время”, tsakant), prieš orų prognozes. Kai kurie ją taip ir atsimena – “orų prognozės melodija”.

Daugiau neypatingai ką įsiminiau, bet ir klausiau tik viena ausimi (gal net tik puse jos), bet panagrinėjus detaliau, tai gal ir prie kitų eurovizinių dainų būtų galima prikibti.

Pilnos dainų versijos:

• Eric Saade – Popular (Sweden @ Eurovision 2011)
• Marie Laforet – Manchester & Liverpool
• nu ir, žinoma – Orų Prognozė, hehe

P.S. Šiaip iš šitos Eurovizijos labiausiai patiko dekoracijos – tikrai buvo gražūs wallpaper’iai už atlikėjų nugarų, ant didelio panoraminio ekrano.

Panašių įrašų nėra.

Panašūs įrašai:

1. Grupė DDT – Vilnius, 2009

Čia su ta sąlyga, kad aš esu senas DDT gerbėjas, o mano žmona yra sena U2 gerbėja. Taip kad, pabuvoti tokiam koncerte – būtų mūsų abiejų svajonė. Ech, įsivaizduoju kokia atmosfera buvo salėje po tokio dalyko.

Panašūs įrašai:

1. Grupė DDT – Vilnius, 2009

Tradicinė priešistorė

Pirmą kartą su įvairiomis kompiuterinėmis muzikėmis programomis teko susidurti (ne profesionaliai, o šiaip griežtai mėgėjiškai) gana seniai. Vos ne nuo pat to laiko, kai nupirkome savo pirmąją garso kortą. Taip, taip, anksčiau PC’iukai būdavo tylūs-ramūs, o apie tokius dalykus kaip Mp3 plačioji visuomenė dar net nesvajojo.

Iš pradžių tai buvo vienas iš žinomiausių trackerinis redaktorius FastTracker 2. Jau kažkada anksčiau minėjau apie jį, kad šį “kompiuterinį žaidimą” žaisdavome tuo tarpu kai nusibosdavo visokios Civilizacijos, Transport Tycoon’ai, Master of Orion’ai ir panašiai. Et, smagus žaidimukas buvo. :)

Paskui susipažinome su MIDI ir su tokiais redaktoriais kaip Cakewalk (nors šiaip buvo ir paprastesnių, ne tokių profesionalių). MIDI išsiskyrė tuo, kad turėjo visą krūvą integruotų instrumentų – iš esmės kaip ir sintezatoriai (nors šitie gal skirtingi būna, nežinau, nesu specialistas).

Visokiausių standartinių instrumentų gausa labai patiko, bet nepatiko pigus ir nesodrus visų tų instrumentų garsas. Tam, kad garsas nors kiek būtų realistiškesnis, reikėjo pirkti rimtesnę garso kortą, kuri palaikydavo papildomus garsų bankus (angl. SoundFont banks). Šitie garsų bankai užsikraudavo į atmintį ir garso korta sugebėdavo iš MIDI išlaužti žymiai geresnį garsą. Žinoma būdavo ir programiniai sprendimai, kurie pusiau veikė ir su įprastomis garso kortomis, bet su jais išvis daug vargo būdavo.

Pagrindinis garso bankų rodiklis buvo tai, kiek jie užima megabaitų. Grubiai tariant, kuo daugiau garsai “sverdavo”, tuo geresnės kokybės jie būdavo. Kokybiškiausius kokius aš tuo metu turėjau buvo apie 40Mb – ir čia tais laikais, kai RAM atminties eiliniame kompiuteryje buvo tik 256-512Mb. Taip kad galima sakyti – tikrai kokybiški garsai turėjo būti. :))

Be paminėtų muzikinių redaktorių buvo ir yra dar ir tokie gan žinomi dalykai kaip FruityLoops arba Reason. Tačiau su jais praktiškai išvis nebuvau susidūręs, tik labai epizodiškai, nors ir žinau, kad yra tikrai nemažai mylinčių šiuos produktus.

Guitar Pro

Nuo seno atsimenu, kad sunkiausiai sekdavosi atkartoti gitaros garsus (arba turbūt iš esmės daugumos styginių instrumentų). Nes grojant styginiais neužtenka vien išgauti natą ar akordą, nes visi garsai dažniausiai išgaunami su įvairiais grojimo technikos efektais – nuo paprasto braukimo iš apačios į viršų iki įvairių hammer’ių, bend’ų ar dar rimtesnių pirštų laužimų. Visi šie efektai padaro garsą sunkiai atgaminamu su sintezatoriais, be pačių instrumentų.

Guitar Pro nuo seno kaip tik ir buvo specializuota programa gitarai – pagrinde, taip vadinamų, tabų kūrimui. Nors, aišku, galima viską ir natomis apiforminti. Taip pat šiame redaktoriuje buvo galima dėlioti visus tuos įmanomus technikos efektus.

Atkartoti tai atkartodavo, bet garsas vis vien būdavo ne koks ir su realia gitara nebuvo ką lyginti. Štai daugmaž toks būdavo skambesys:

Nuo kažkurios versijos šioje programoje atsirado taip vadinamas Realaus Garso Varikliukas (angl. RSE – Realistic Sound Engine). Aukščiau minėjau apie instrumentų garsų bankus, tai va, RSE varikliukas pagrįstas panašiu dalyku, tik tiek, kad jis yra integruotas į pačią programą. Minėjau, kad kuo kokybiškesni instrumentai, tuo daugiau garsų bankai užima megabaitų. RSE varikliuko garsų bankai užima ne 10Mb, ir ne 40Mb, o net visus 2 gigabaitus. Čia tais laikais kai eilinis kompiuteris turi 2-4Gb RAM atminties. Taip kad,  ir vėl garsų kokybė yra proporcinga šiuo laiko technologijoms, galima sakyti. :))

Paklausius pirmą kartą kokį garsą padaro šis daiktas – tikrai buvau maloniai nustebintas, tikrai gan įtikinimai skamba. Kiti, kam duodavau paklausyti, sakydavo – “o, tai kas čia tokio, ir aš taip galiu su gitara pavaryti”, o aš atsakydavau – “nu jo, tik tiek, kad čia ne gitara”. ;)

Šiaip tai, kas liečiasi elektrinės gitaros – tai tikrai viskas gražu ir realistiška. Tačiau akustinės gitaros skambesys vis dar gan stipriai kažkoks sintetinis, ypač ten kur grojama “ritmu”.

Žinoma tikriausiai lengviau sugroti gitara, nei supaišyti tabus su visais užtempimais ir kitais gitariniais efektais, kad išgauti tokį pat realų skambesį – tačiau vis vien smagu. Nors aplamai, kad kažką kurti su Guitar Pro, reikia būti neblogai pasikausčiusiam natų teorijoje – ilgumai, taktai, tempai.. ech, tikrai prieinama ne kiekvienam eiliniui, mokančiam dainas stiliuje “забью одним аккордом!”

Postscriptumai (skaityti nebūtina)

P.S. Gal kai kur ir nusišnekėjau truputi, nes kaip ten bebūtų muzikoje esu tik mėgėjas, ir kaip ten yra iš tikrųjų su visokiais MIDI, soundfontais ir kitais dalykais – galiu ir nesuvokti.

P.P.S. Ech, ką daryt su ilgais įrašais? Kai pradedu apie kažką rašyti, tai pastoviai išsiplečiu aplinkinėm temom, liriniais nukrypimais. Dėl ko įrašai pasidaro per ilgi ir nemalonūs skaitymui (ar malonūs?:)). O jei skaidyti į kelis įrašus, tai mintis kažkaip nutrūksta ir irgi neįdomu gaunasi. Beje, šis įrašas gavosi ne trumpas dar su ta sąlyga, kad iš šio įrašo vis gi ištryniau panašaus ilgio tekstą apie nostalgiją Fasttracker’iui (gal atskirame įraše “panostalgiuosiu”). :D

Panašūs įrašai:

1. Dar truputi Baryšnikovo.. ir šiaip – lirika

Panašūs įrašai:

1. Guitar Pro 6, truputi apie muzikinius redaktorius ir “до чего техника дошла…”
2. Galingas šokis pagal V. Vysockio dainą “Кони привередливые”

Čia labiau praplėsta versija, su daugiau konteksto:

P.S. kadrai iš filmo “Baltosios naktys” (“White Nights”, 1985).
Šoka Rygoje gimęs rusų (gal tiksliau – sovietinis, nes vėliau jis liko gyventi Amerikoje) baleto artistas Michailas Baryšnikovas.

Panašių įrašų nėra.

Pasirodo ne visus įkalčius buvo surinkome. Pasitarėm mes čia ir radom dar. Šį kartą nagrinėjome šio piliečio darbą, kitaip žinomo kaip Fri-fri-fristailo:

Taigi, pasitinkame – In-in-inCulto! Bzhjzbhz abuldurgen! Turi-turi dam, dari-dari tam!

Panašūs įrašai:

1. Euroviziniai InCulto kitaip, arba Mod(east)ern (Eurovision) Talking

Sledstvenno eksperimento būdu mums pavyko surinkti įkalčius ir nustatyti tiesą. Štai va kaip turėtų atrodyti originalios dainos atlikimas. Prašome sutikite – Mod(east)ern (Eurovision) Talking! Ir įvertinkite tikrųjų gitarų garsą. :)

Panašūs įrašai:

1. Dar viena Eurovizinė versija – Turi-turi dam, Dari-dari tam
2. Užlopyk skylutę skyletam šalme – arba lietuviškos dainos apie karą (Rojaus Tuzai – “Aš norėčiau žinot”)

Lietuviškos dainos apie karą – taip taip, pasirodo yra ir tokių. Netyčia ėjau pro šalį (kartais užsuku į tuos kraštus) ir užmačiau per televizorių vienos lietuviškos dainos klipą – apie karius ir apie jų nelengvą kasdienybę. Pamatęs ir išgirdęs tokį krikaziablį, man kilo tokia logiška mintis – “nejuokinga? užtat apie karą!” Vėliau šiaip ne taip atradom, kad tai yra Rojaus Tuzų daina (kažkaip iškart apie juos ir pagalvojau, bet nebuvau tikras). Daina vadinasi – “Aš norėčiau žinot”, kurią šiaip drąsiai būtų galima pavadinti – “Visoms skylutėms – dedikuoju” (ypač neužlopytoms, ir linkiu joms užsilopyti).

Kažkaip Lietuvos kontekste keistokai skamba tokios dainos, ypač po karinės tematikos visokių rusiškų grupių (kaip ДДТ) – į kurių pusę, įtariu, Meškėla tikrai žiūrėjo neužsimerkęs. Gal dar ir kokios Metallic’os kažkiek įtakos yra. O gal ir nėra, o gal ir nusišneku, na bet nesvarbu. Tikriausiai Meškėla pagalvojo ir nutarė – “O ką mes? Mes irgi su kiauš.. su plaukais!” Paėmė švarų lapą, tušinuką – ir atsisėdo prie Word’o viena ranka rašyti, o kita – braukyti per akordus, gimdant šedevrą.

Daina nėra tokia, kad būtų grynai patriotinė, kaip liaudiškos dainos kokių nors Thundertale’ų. Daina, apie kurią rašau – tiesiog baladė apie karius, ir net pasakyčiau, kad internacionalinė. Tad nacijų kontekste nieko neturėčiau įžeisti ir išjuokti. Bet vis vien lietuviškai dainos apie karą skamba tiesiog neįprastai – ke ke ke. Panašiai skambėtų japoniškos dainos apie neapsakomo grožio Afrikos džiungles begalinės Amazonės pakrantėse. Bet kas ten žino, gal Meškėla pramuš ledus ir daugiau tokių dainų atsiras.

Nors Meškėla po savo dalyvavimų visokiuose Valinsko žvaigždžių fabrikėlių – liko ne be minusų mano akyse, tačiau prieš Rojaus Tuzus nieko blogo neturiu. Kaip tik priešingai – stilius jų yra visai neblogas, galima sakyti, kad net mano skonio – nesigilinant į detales, dainų žodžius ir panašiai. Tiesiog ne tiek daug iš jų girdėjęs esu, kad vienareikšmiškai vertinti, bet aplamai – tai vos ne aukso grynuolis šalia visokių mudoZvonkių ir kitokių Šemdevintų paDangų.

Šiaip neklausykit manęs, jei nesigilinti į tiesiogines asociacijas ir į kalambūrą apie “lietuviškos dainos apie karą” – tai daina yra nebloga, vokalas energingas, muzika su “draivu” ..ir apie skylutę šalme. :)

Panašūs įrašai:

1. Euroviziniai InCulto kitaip, arba Mod(east)ern (Eurovision) Talking

Reikia tikėtis, kad Lietuva ir ateityje bus įtraukta į grupės turus. Kaip minėjo Ševčiukas, tai jis šiuo atžvilgiu problemos nemato – jis yra visai patenkintas Lietuvos publika, ir po paskutinių koncertų suprato, kad grupė čia yra laukiama. Galima pabrėžti tai, kad buvo iš ties daug jaunimo. Kas byloja, kad grupė yra gan šiuolaikinė, ir potencialas rengti čia koncertus ateityje tikrai yra. Taip pat aplamai, srautas rimtesnių grupių iš Rusijos pasidarė gan intensyvus (visokie Akvarium, Splin ir kiti atvažiuoja vos ne kasmet) – matomai tokiems koncertams yra poreikis ir jie neblogai atsiperka.

Kas dėl manęs, tai jau buvo mano antras DDT koncertas. Galiu pasakyti, kad DDT visada išlieka ant lygio ir nusivilti būtų sunku – tiek garso kokybės atžvilgiu, tiek atlikimo kokybės atžvilgiu, tiek dėl originalumo. Grupė niekada nekartoja tos pačios programos – atvažiuoja visada su nauja. Šį kartą tai buvo eksperimentinė programa, kuri dar nėra susiformavusi iki galo ir kuri dar net neturi pavadinimo, tačiau braižas jautėsi.

Programa iš tikro įspūdinga – instrumentaliniai-lyriniai nukrypimai su video ir šviesos efektais, šiek tiek eilėraščių ir, žinoma, naujos dainos,  kurių buvo tikrai ne viena ir kuriuos dar nėra pasirodžiusios kuriam nors albume. Naujos dainos nebuvo lengvos, net pats Ševčiukas pagrojo elektrinė gitara, ką jis daro ne taip dažnai. Taip pat į programą įtrauktą ir viena sunkiausių (tikras heavy rock’as) grupės dainų ”В бой” iš jau išleisto albumo, kuri kiek galima suprasti, tikrai veža patį Ševčiuką.

Koncertas ir vėl buvo įvairiapusiškas (čia nešnekant apie naują programą – jį neužėmė visą koncerto laiką) – šiek tiek sunkaus roko (ir net truputi “repo” :D), šiek tiek džiazo, eilėraščiai, senos gerai pažįstamos lengvesnės dainos. Vietomis atrodė, kad žiūri kažkokį spektaklį – eilėraščių deklamavimas, truputi vaidinimo, video-šviesos efektai, ir žinoma nepakartojami Ševčiuko šokiai.

http://www.youtube.com/watch?v=SJK-j0yH-mY

Koncertą galima būtų suskirstyti į tris dalis plius bisas. Pirmoje dalyje, kaip sakė Ševčiukas, visų kietų grupių koncertų pradžioje publiką apšildo kokie nors atlikėjai. Tačiau prisipažino, kad jie nėra kieta grupė (“крутые бывают лишь яйца”), todėl pasakė, kad publiką apšildys jie patys – atliekant senas, gerai žinomas dainas. Antra dalis prasidėjo instrumentaliniu gabaliuku su visokiais efektais – tikrai užvėžė.. ir prasidėjo ta naujoji grupės programa. Trečioje dalyje grupė atliko senas, gerai pažįstamas dainas.

Bisas eilinį kartą neapsiėjo be dainų “Родина” ir tradiciškai paskutinės – “Это всё”. Taip pat Ševčiukas net sutiko sugroti “Что такое осень” – daina, kuri tapo šlageriu (net ir tarp tų, kurie nežino kas yra DDT), ir kuri, kaip juokavo pats Ševčiukas, grupei jau seniausiai nusibodo, dėl ko jie privengia ją dainuoti.

Šį kartą ir vėl grupė neskubėjo nulipti nuo scenos – koncertas truko net 2.5 valandos. Turint omenyje atlikėjų amžių ir tai, kad tai jau buvo 28-tas koncertas ture – tai tikrai didelė pagarba grupei, kad neatrodė pavargę, buvo linksmi ir atgrojo išties netrumpą koncertą. Ševčiukas tikrai buvo geros nuotaikos – pokštavo, šypsojosi ir visai kitaip “draugavo” su publika. Man šis koncertas pasirodė šviesesnis nei praeitas, su daugiau pozityvo. Aišku ir praeitas, ir šis koncertai buvo tiesiog nuostabūs, bet jie tikrai buvo skirtingi.

Atsisveikindamas Ševčiukas kaip visada palinkėjo daugintis (“Размножайтесь, дорогие, размножайтесь!”), mylėti Tėvynę (“Любите Родину, мать вашу!”) ir pasisakė už.. už Lietuvos ir Rusijos liaudžių draugystę, nepaisant visų tų pykčių tarp politikų. Taip pat pažadėjo, kad sugrįš pas mus dar po kokių dviejų metų – jau su išbaigtą programą.

Lauksim grįžtant. :)

Panašūs įrašai:

1. Roxette @ Vilnius – check (HTC Desire video filmavimo kokybė – ne check)
2. Nepakartojamas duetas: Bono (Bono) su J. Ševčiuku (DDT) – “Knockin’ on Heaven’s Door”

Мы не можем похвастаться мудростью глаз
И умелыми жестами рук. © Кино – “Перемен”

Pasirodo можем. Labai patiko atlikimas – atrodo paprasta, bet kartų ir labai efektingai žiūrisi. Niekad negalvojau, kad gestų kalba gali būti ant tiek ekspresyvi. Net šiurpas eina. :)

http://www.youtube.com/watch?v=WdQbZwtt-UY

Panašių įrašų nėra.

Ir šiandien man tas daiktas ne iš to, ne iš šio pranešė – “Užteks, vyruti, susimokėk prie kasos – tada pratęsim.” Čia aš kažką praleidau, ar nuo kada Last.fm (kaip radijas, ne kaip scrobbleris – statistikos registravimas) tapo pilnai mokamas? Kiek pamenu, anksčiau tik papildomos funkcijos (pilnai personalizuotas radijas ir panašiai) buvo mokamos, bet kažką galėdavai klausytis ir nemokamai. Dabar kur nepaspaudžiu – nieko nebeduoda klausytis, vis klausia – “Did you enjoy it?” Vienintelis dalykas, kuris liko prieinamas ir ką galiu klausyti – tai “Recently loved”.

Gal aš kažką ir busiu pražiopsojęs, bet Last.fm ženkliai krito mano akyse. O aš buvau toks lojalus jų vartotojas (bent jau kas liečiasi scrobbl’inimą). Ten esu užsiregistravęs dar nuo www.audioscrobbler.com laiku (nuo 2004 metų). Juk jau rašiau, kad esu visokių tokių statistikų gerbėjęs, ane? ;) Kai pradėjau naudotis to gėrių jis lūžinėdavo į dieną po kelis kartus, statistika vėluodavo vos ne savaitėm – toks dalykas, kaip “Recently Listened Tracks” veikdavom nebent per dideles šventes. Tačiau dėl tokių dalykų viskas buvo dar artimiau ir smagiau.

Dar truputi pasigirsiu, kad kažkada biteplius.lt (tada dar Banga, ar kaip ten tas daiktas vadinosi) net buvau pradėjęs tema – “Ar nauduojasi kas nors www.audioscrobbler.com?” (dabar tema pervadinta moderatoriais į kažkokį kitą ilgą pavadinimą). Tema gyva iki šiol, ir seniausiai pergyveno biteplius’e mane pati. ;)

Na ir pabaigau, atsakau į klausimą – yes, I did! ;)

Panašių įrašų nėra.

Dar vienas šiek tiek neįprastas įrašas šiame tinklaraštyje – arba tiesiog pirmas iš  tokių. Apie muziką – tiksliau apie alternatyvią muziką, bent jau Lietuvos platybėse. Nenustebkit, jei tokių įrašų bus ir daugiau.

Nekokia padėtis dabar darbe – jau antrą savaitę kaip iš darbinio kontuperio dėl tam tikrų priežasčių dingo visą mano muzika. Nėra ką klausyti – baisu, ane? Pasiūlytumėte įsijungti kokį nors radiją per internetus – bet, kad kažko trukčioja mano mėgstamiausios (arba tos, kurias įmanoma klausytis ilgiau nei 20 minučių) radijo stotys. Kažkokių apribojimų adminai ryškiai primėtė ant tokių dalykų. Toliau bandžiau ir visokius Last.fm, ir Spotify, su gudriomis registracijomis per nelietuviškus proxy serverius. Bandžiau net ir tokį ištvirkavimą, kaip prisijungti per Remote Desktop’ą prie naminio kompiuterio, paleisti ten winamp’ą, nukreipti garsą į lokalų kompiuterį (funkcija “Bring sound to this computer”) – ir taip klausyti. ;)) Ryšys iš darbo po Lietuvą yra neblogas, ir mažai apribojamas – todėl gan sėkmingai klausėsi, tik tiek, kad nepatogu valdyti, spaudinėti “next, next, next”. Žodžiu neradau nieko ypatingai tinkamo mano didelėms norams.

Na ne svarbu, įrašas ne apie tai. Pasirodo. ;) Tiesiog klausiau visokius last.fm’us, spotify’jus ir užsiroviau ant vieno rusiško atlikėjo – Venia D’rkin (Веня Д’ркин) arba kitaip – Aleksandr Litvinov (Александр Литвинов). Iš tikro, padariau sau atradimą. Stilius tarp roko ir šiuolaikiškos dainuojamosios poezijos (labiau pastaroji) , kažkuo panašus į roko-bardą Aleksandrą Bašlačiovą (Александр Башлачёв). Ir iš pirmo karto kažkaip užkabino, ir stipriai. Labai galingai dainuoja, ir atitinkamai akompanuoja gitara. Žodžiai taip pat gilus.

Paklausiau, ir iš pat pirmos dainos pasijautė kažkoks tragizmas. Pasirodo ne šiaip sau. 1999 metais Веня mirė būdamas 29-nierių po sunkios onkologinės lygos. Rugpjūčio 21d. bus 10 metų kaip jo netapo.

Šios asmenybės gyvenimas iš ties nebuvo labai ilgas, biografija jo irgi tilptų turbūt į puslapį, aš irgi ne daug galiu apie jį papasakoti (tik pradedu pažinimą) – tačiau jis išėjo tikrai ne tuščiom rankom, ir paliko pėdsaką – savo kūrybą. Manau šį altikėją galima drasiai statyti į vieną eilę su tokiomis asmenybėmis kaip Viktor Coj (Виктор Цой), Igor Talkov (Игорь Тальков), Janka Diagileva (Янка Дягилева), arba jau paminėtas Aleksandr Bašlačiov.

Per 1988-1999 metus jis parašė daugiau nei 300 dainų, tačiau tik pusė iš jų buvo išleista. Ironiška, kad 1997 metų kovą Веня įrašė albumą “Всё будет хорошо” (“Viskas bus gerai”), o rugsėjį atsirado pirmieji jo sunkiosios ligos simptomai.

Daugiau nuorodų: Памяти Вени Д’ркину, Фонд Вени Д’ркина, Веня Д’ркин. Аудио-Видео архив, įrašai iš youtube.com.

http://www.youtube.com/watch?v=vIGF-sTBsHU

http://www.youtube.com/watch?v=9MisUso8RYA

Panašūs įrašai:

1. Last.fm – did you enjoy it? (Ir truputi istorijos)

Kalba eis apie vestuvių muzikantus – Grupė “Vakaras”. Tai yra grupė iš dviejų jaunų vaikinų iš Marijampolės. Šiuos muzikantus išrinko pagrinde mano draugė (tada dar draugė buvo – dabar jau prie.. t.y. žmona :D) – nes labai jau jų atliekamą daina jai patiko. Man tas “patiko” nebuvo labai objektyvus, nes jie turėjo vos kelis neaiškaus kilmės demo-įrašus ir šiaip nelabai kažką surasti apie juos pavyko. Net el. pašto adresą ne iškart pavyko rasti, o ir jų puslapis buvo ant tiek tragiškas webprogramotojo/dizainerio akimis, kad baisu. ;) Kitaip tariant, būtent dėl tokių subjektyvių, tiesiogiai nesusijusiu su muzika, priežasčių – grupė “Vakaras” man ne taip, kad nepatiko, bet tiesiog nepaliko kažkokio ypatingo įspūdžio.

Jų bendravimas elektroninėje erdvėje (o apklausti visą eilę muzikantų ir surinkti pasiūlymus joje yra patogiau, nei pavyzdžiui skambinėtis) tai pat nepaliko didelio įspūdžio. Jei pasirinktumėt šiuos muzikantus ir tektų su jais susirašyti – nenustebkit, jei teks skaityti one.lt rašymo stiliuje rašytą laišką (visokios “w” vietoj “v”, mandri sutrumpinimai ir panašiai). ;) Gal ir smulkmena, ypač šiais laikais, bet aš esu gan jautrus tokiems dalykams. Na, bet prarijau ir šitą jų piliulę.

Viskas tai yra akmuo į šių muzikantų bendravimo su klientais ir, kalbant madingais žodžiais, marketingo daržą. Jiems, kaip jie patys tvirtino, reklamos nereikia, užsakymų ir taip virš stogo. Tačiau aukščiau aprašyti dalykai greičiau yra antireklama jiems, nei reklama. Geriau jau jokio puslapio nebūtų, nei toks. Dėl tokių dalykų, į šiuos muzikantus kreipiausi vos ne į paskutinis iš, gal kokių 20, muzikantų sąrašo. (Beje, visą tą sąrašą su trumpom išvadom apie muzikantus, jų kainas ir panašiai – dar turiu, tik nežinau už kaip pigiai susitarsim. ;)) Taip gavosi būtent dėl visokių tų kreivų tinklapių, paslėpto el. pašto adreso ir panašiai. Jau žinojom apytiksles rinkos kainas ir kitus aspektus, tai ir šių muzikantų kaina pasirodė normali. Dar suviliojo, kad šie muzikantai dalyvauja dviese ir groja gitara. Dar prisidėjo žmonos nemažas noras girdėti būtėnt juos. Tai vis gi nutarėm, kad reikia juos jamti. Susirašėm, susiskambinom, susitikom ir sutarėm.

Per tas derybas, kaip tai įprasta, jie reklamavosi, kad groja vos ne penkiasdešimt instrumentų, atlieka dainas penkiomis kalbomis ir panašiai. Rezultate kažkiek sumelavo, kažkiek tiesos pasakė – viskas pakenčiamų normų ribose. Dėl instrumentų gal ir tvarkoj – visko užteko, tačiau kas dėl dainų įvairiomis kalbomis (kas mums, kaip ne visiškai lietuviškai kompanijai, buvo gan svarbu ir ką aš pabrėžiau muzikantams): su lietuviškom dainom – repertuaras pakankamas, su angliškom – kelios, įspūdingai atliktos dainos, su rusų – …net ir kai kurių “must-have” nepadainavo (iš viso sudainavo atrodo tik dvi rusiškas dainas).

Man tai buvo didžiausias jų minusų. Esmė ne vien tik tame, kad jiems su rusų kalba, kaip pasirodo, sekasi nelabai gerai, o tame, kad jie tai kažkaip net bandė nuslėpti, kad neišgąsdinti. Galiausiai jų repertuaras pasirodė skurdokas. Pilnai lietuviškai kompanijai gal ir užtektų, bet mūsų kompanijai – pritrūko. Nors jie ir minėjo, kad jiems galima siusti kilogramus visokiausių dainų – ir jie jas žūtbūt išmoks, parepetuos ir atliks vakaro bėgyje. Kvietė intensyviai su jais bendrauti ir palaikyti ryšį. Šioje vietoje ir vėl jie truputi pamelavo. Kaip jie ir prašė, kelis kartus siunčiau jiems laiškus, vieną kartą skambinau, bandydamas priminti, kad atsakytų į porą rupimų klausimų – atoveiksmio nebuvo jokio. Vis kalbėjo, kad viskas tvarkoje, dainas jau repetuojame, padėtis kontroliuojama ir panašiai. Rezultate iš pageidaujamų dainų girdėjau turbūt vos porą, ir tai tikriausiai tas, kurias ir taip mokėjo.

Taip pat jie ilgą laiką žadėjo suderinti vakaro programą su piršliais. Mūsų piršliai buvo nepatyrę, gan stipriai jaudinosi dėl vakaro eigos, todėl tikrai laukė žinių iš muzikantų. Pirmą kartą susiskambinus su muzikantais, išsiaiškino, kad su piršliais jie susisieks prieš dvi savaites iki šventės. Gal ir logiška. Tačiau galiausiai susisiekė tik šventės išvakarėse. To pasiekoje su piršliais gan blogai viską suderino, dėl ko buvo šiokių tokių nedidelių nesklandumų, dėl ko piršliai gaudavo palakstyt – ir šiaip truputi vieni kitiems (muzikantai ir piršliai) trukdė.

Muzikantai minėjo, kad vestuvėse jie pradėjo groti, atrodo, prieš du metus. Ir tai tikrai jautėsi, ir tai tikrai nėra daug.  Jautėsi pradedant bendra vakaro eiga ir kaip viskas buvo suderinta su piršliais, ir baigiant dainų parinkimu. Labiausiai užvedančias vakaro dainas (bent jau jos buvo sugrotos labiausiai užvedančiai) jie vis pradėdavo groti, kai svečiai tik dar atsisėdo prie stalo ar šiaip valgė, gėrė ar šiaip ką darė. Kitaip tariant nelabai pavyko suderinti priestalinės muzikos ir šokių muzikos, viskas kažkaip susimaišė, susidarė įspūdis, kad groja kas papuola (nesakau, kad grojo negražiai).

Pereinant prie gerosios grupės “Vakaras” pusės, ir šiaip prie svarbiausio dalyko, kas liečiasi muziką ir atlikimą – tai šitoje vietoje grupė tikrai nenuvylė. Tiesa pasakius, dėl to nelabai ir pergyvenau, tikrai tikėjau, kad groti ir dainuoti jie moka. Turi jie ten kažkokius muzikinius diplomus, kažkada grojo grupėje (ne vestuvinėje) ir panašiai – kitaip tariant, grynai muzikinėje srityje jie tikrai yra ne naujokai. Vokalisto balsas tikrai labai neblogas – ir pagal pradinius davinius, ir šiaip ištreniruotas. Dainas jie atlieka be fonogramos, t.y. paleidžiant tik kažkokią dalį taip vadinamos minusuotės (ritmo, mušamųjų partijas ir kiti abrikosai), o visą kitą (klavišiniai, gitara, balsas) – groja gyvai. Nors nesu čia didelis specialistas kaip ten kas leidžiama, galit ir pataisyt mane, bet tikrai tiek dar suvokiu, kad vien su sintezatoriumi ir gitara pilno instrumentų spektro be tam tikros dalies fonogramos neatkursi. Tačiau jie tikrai dirba gan intensyviai ir gyvai, o ne vien burnom vaizdą daro, kad tipo dainuoja. Palyginimui – dažnai būna ir tokių fruktų, kurie ateina į šventę, pasileidžia savo įrašytus mp3 per kokį nors winampą ir “duoda garo” intensyviai, atseit, dainuodami.

Nors ir išvardinau šios grupės nemažai minusų dėl mažos organizacinės patirties (bent jau man taip pasirodė), tačiau šie minusai svečiams nėra tokie aktualus, nes visokie organizaciniai klausimai svečius nelabai paliečia – svečiams svarbu klausyti ir šokti. Todėl, kas dėl grupės dainavimo ir grojimo įgūdžių, tai jie svečiams tikrai patiko, daug kas žavėjosi – nuo fotografo, kuris ne vieną vestuvių muzikantą matęs, iki tokių, kurie prisipažino, kad į muzikantus žiūrėjo daugiau, nei į jaunuosius. ;)

Reziumuojant: gal ir per daug blogų dalykų išvardinau lyginant su gerais. Taip gavosi pagrinde dėl to, kad tie blogi dalykai tikrai nesiejami vien su tiesioginiu vestuvinių muzikantų darbu. Šios grupės bėdos pagrinde yra organizacinės, ir jų vietoj nebūčiau toks tvirtas dėl reklamos ir bendravimo su klientais stiliaus įtakos. Gal tol, kol jie eina per draugus, draugų draugus ir kitokius pažįstamus – viskas yra puiku, bet jei norės toliau vystytis kaip vestuvių muzikantai, tai tikrai reikėtų pamąstyti apie tuos nemuzikinius dalykus. Kas dėl tiesioginio grupės “Vakaras” darbo – muzikos, dainų atlikimo ir panašiai – viskas buvo puikiai, ir šiuo atžvilgiu jie tikrai nenuvylė. Bendrai paėmus, tikrai nesigavo taip, kad jie sugadino šventę. Vakaro eigoje jie visgi labiau labai patiko, nei nepatiko.

Linkiu šiems muzikantams tobulėti ir visokeriopos kūrybinės sėkmės. ;)

Ir pabaigai, šių muzikantų pagrindinis arkliukas – Ronan Keating daina “When You Say Nothing At All”:

Grupė Vakaras – When you say nothing at all.mpg

Panašių įrašų nėra.