callia – Понемножку about viską

Vakar (rugpjūčio 25d.) grupė U2 koncertavo Maskvoje. Koncerto metu, grupės lyderis Bono nepasididžiavo ir savo gerbėjams (ir ne tik savo) suteikė neblogą, bet žiauriai malonų siurprizą – pakvietė į sceną grupės DDT lyderį J. Ševčiuką – tam, kad jis padėtų atlikti ne ką mažiau žinomą ir gražią dainą “Knockin’ on Heaven’s Door”.

Čia su ta sąlyga, kad aš esu senas DDT gerbėjas, o mano žmona yra sena U2 gerbėja. Taip kad, pabuvoti tokiam koncerte – būtų mūsų abiejų svajonė. Ech, įsivaizduoju kokia atmosfera buvo salėje po tokio dalyko.

Tradicinė priešistorė

Pirmą kartą su įvairiomis kompiuterinėmis muzikėmis programomis teko susidurti (ne profesionaliai, o šiaip griežtai mėgėjiškai) gana seniai. Vos ne nuo pat to laiko, kai nupirkome savo pirmąją garso kortą. Taip, taip, anksčiau PC’iukai būdavo tylūs-ramūs, o apie tokius dalykus kaip Mp3 plačioji visuomenė dar net nesvajojo.

Iš pradžių tai buvo vienas iš žinomiausių trackerinis redaktorius FastTracker 2. Jau kažkada anksčiau minėjau apie jį, kad šį “kompiuterinį žaidimą” žaisdavome tuo tarpu kai nusibosdavo visokios Civilizacijos, Transport Tycoon’ai, Master of Orion’ai ir panašiai. Et, smagus žaidimukas buvo. :)

Paskui susipažinome su MIDI ir su tokiais redaktoriais kaip Cakewalk (nors šiaip buvo ir paprastesnių, ne tokių profesionalių). MIDI išsiskyrė tuo, kad turėjo visą krūvą integruotų instrumentų – iš esmės kaip ir sintezatoriai (nors šitie gal skirtingi būna, nežinau, nesu specialistas).
… (toliau)

Šioks toks eilinis neeilinis kokteilis. Dainoja Surganova ir Orkestras, šoka Michailas Baryšnikovas, eilės Josifo Brodskio. Kažkas viską tai vis gi sieja… – sakyčiau, tikrai puikus kokteilis.

Šį kartą trumpai – viskas pasakyta už mane. :) (liriška šypsena)

Kažkaip taip sakant – навеяло. Prisiminiau vieną tokį neįprastą, bet galingą “performansą” – šokį su baleto elementais (arba net nežinau kaip tai pavadinti) pagal “навзрыд” dainuojamą Vladimiro Vysockio dainą “Кони привередливые”. Atrodytų – nesuderinamo suderinimas. Žodžiu, daugiau be komentarų – žiūrėkit patys. :)

… (toliau)

Iš paskos praeitam įrašui…

Pasirodo ne visus įkalčius buvo surinkome. Pasitarėm mes čia ir radom dar. Šį kartą nagrinėjome šio piliečio darbą, kitaip žinomo kaip Fri-fri-fristailo:

… (toliau)

Lolz.lt tikino, kad atrado iš ko InCulto “pasisavino” savo eurovizinės dainos idėją, tačiau aš manau, kad tai ne tiesa. Iš tikro InCulto “pavogė” ideją iš šito piliečio:

… (toliau)

Mažas pranešimas spaudai: net nežinau, kaip čia korektiškiau pateikti šį įrašą, kad (ne)būčiau (ne)teisingai suprastas ar apkaltintas kokios nors ten nesantaikos kurstyme. Pabandykit nepriimti viską už gryną pinigą – čia yra gera dozė ironijos, nieko įžeist nenoriu. :)

Lietuviškos dainos apie karą – taip taip, pasirodo yra ir tokių. Netyčia ėjau pro šalį (kartais užsuku į tuos kraštus) ir užmačiau per televizorių vienos lietuviškos dainos klipą – apie karius ir apie jų nelengvą kasdienybę. Pamatęs ir išgirdęs tokį krikaziablį, man kilo tokia logiška mintis – “nejuokinga? užtat apie karą!” Vėliau šiaip ne taip atradom, kad tai yra Rojaus Tuzų daina (kažkaip iškart apie juos ir pagalvojau, bet nebuvau tikras). Daina vadinasi – “Aš norėčiau žinot”, kurią šiaip drąsiai būtų galima pavadinti – “Visoms skylutėms – dedikuoju” (ypač neužlopytoms, ir linkiu joms užsilopyti).

Kažkaip Lietuvos kontekste keistokai skamba tokios dainos, ypač po karinės tematikos visokių rusiškų grupių (kaip ДДТ) – į kurių pusę, įtariu, Meškėla tikrai žiūrėjo neužsimerkęs. Gal dar ir kokios Metallic’os kažkiek įtakos yra. O gal ir nėra, o gal ir nusišneku, na bet nesvarbu. Tikriausiai Meškėla pagalvojo ir nutarė – “O ką mes? Mes irgi su kiaušiniai su plaukais!” Paėmė švarų lapą, tušinuką – ir atsisėdo prie Word’o viena ranka rašyti, o kita – braukyti per akordus, gimdant šedevrą.

Daina nėra tokia, kad būtų grynai patriotinė, kaip liaudiškos dainos kokių nors Thundertale’ų. Daina, apie kurią rašau – tiesiog baladė apie karius, ir net pasakyčiau, kad internacionalinė. Tad nacijų kontekste nieko neturėčiau įžeisti ir išjuokti. Bet vis vien lietuviškai dainos apie karą skamba tiesiog neįprastai – ke ke ke. Panašiai skambėtų japoniškos dainos apie neapsakomo grožio Afrikos džiungles begalinės Amazonės pakrantėse. Bet kas ten žino, gal Meškėla pramuš ledus ir daugiau tokių dainų atsiras.

Nors Meškėla po savo dalyvavimų visokiuose Valinsko žvaigždžių fabrikėlių – liko ne be minusų mano akyse, tačiau prieš Rojaus Tuzus nieko blogo neturiu. Kaip tik priešingai – stilius jų yra visai neblogas, galima sakyti, kad net mano skonio – nesigilinant į detales, dainų žodžius ir panašiai. Tiesiog ne tiek daug iš jų kažką girdėjęs esu, kad vienareikšmiškai vertinti, bet aplamai – tai vos ne aukso grynuolis šalia visokių Blondzvonkų ir kitokių Šemdevintų paDangų.

Šiaip neklausykit manęs, jei nesigilinti į tiesiogines asociacijas ir į kalambūrą apie “lietuviškos dainos apie karą” – tai daina yra nebloga, vokalas energingas, muzika su “draivu” ..ir apie skylutę šalme. :)

Vakar įvyko rusiško roko grupės DDT koncertas Vilniuje. Tai buvo trečias grupės koncertas Lietuvoje. Pirmasis įvyko dar prieš 12 metų, o paskutinieji du -- 2007 ir šiais metais. Ši maža pertrauka tarp paskutinių koncertų negali nedžiuginti, net kažkaip nesitikėjau, kad taip greit vėl atvažiuos.

Reikia tikėtis, kad Lietuva ir ateityje bus įtraukta į grupės turus. Kaip minėjo Ševčiukas, tai jis šiuo atžvilgiu problemos nemato -- jis yra visai patenkintas Lietuvos publika, ir po paskutinių koncertų suprato, kad grupė čia yra laukiama. Galima pabrėžti tai, kad buvo iš ties daug jaunimo. Kas byloja, kad grupė yra gan šiuolaikinė, ir potencialas rengti čia koncertus ateityje tikrai yra. Taip pat aplamai, srautas rimtesnių grupių iš Rusijos pasidarė gan intensyvus (visokie Akvarium, Splin ir kiti atvažiuoja vos ne kasmet) -- matomai tokiems koncertams yra poreikis ir jie neblogai atsiperka.

Kas dėl manęs, tai jau buvo mano antras DDT koncertas. Galiu pasakyti, kad DDT visada išlieka ant lygio ir nusivilti būtų sunku -- tiek garso kokybės atžvilgiu, tiek atlikimo kokybės atžvilgiu, tiek dėl originalumo. Grupė niekada nekartoja tos pačios programos -- atvažiuoja visada su nauja. Šį kartą tai buvo eksperimentinė programa, kuri dar nėra susiformavusi iki galo ir kuri dar net neturi pavadinimo, tačiau braižas jautėsi.

Programa iš tikro įspūdinga -- instrumentaliniai-lyriniai nukrypimai su video ir šviesos efektais, šiek tiek eilėraščių ir, žinoma, naujos dainos,  kurių buvo tikrai ne viena ir kuriuos dar nėra pasirodžiusios kuriam nors albume. Naujos dainos nebuvo lengvos, net pats Ševčiukas pagrojo elektrinė gitara, ką jis daro ne taip dažnai. Taip pat į programą įtrauktą ir viena sunkiausių (tikras heavy rock’as) grupės dainų ”В бой” iš jau išleisto albumo, kuri kiek galima suprasti, tikrai veža patį Ševčiuką.

Koncertas ir vėl buvo įvairiapusiškas (čia nešnekant apie naują programą -- jį neužėmė visą koncerto laiką) -- šiek tiek sunkaus roko (ir net truputi “repo” :D), šiek tiek džiazo, eilėraščiai, senos gerai pažįstamos lengvesnės dainos. Vietomis atrodė, kad žiūri kažkokį spektaklį -- eilėraščių deklamavimas, truputi vaidinimo, video-šviesos efektai, ir žinoma nepakartojami Ševčiuko šokiai.

Koncertą galima būtų suskirstyti į tris dalis plius bisas. Pirmoje dalyje, kaip sakė Ševčiukas, visų kietų grupių koncertų pradžioje publiką apšildo kokie nors atlikėjai. Tačiau prisipažino, kad jie nėra kieta grupė (“крутые бывают лишь яйца”), todėl pasakė, kad publiką apšildys jie patys -- atliekant senas, gerai žinomas dainas. Antra dalis prasidėjo instrumentaliniu gabaliuku su visokiais efektais -- tikrai užvėžė.. ir prasidėjo ta naujoji grupės programa. Trečioje dalyje grupė atliko senas, gerai pažįstamas dainas.

Bisas eilinį kartą neapsiėjo be dainų “Родина” ir tradiciškai paskutinės -- “Это всё”. Taip pat Ševčiukas net sutiko sugroti “Что такое осень” -- daina, kuri tapo šlageriu (net ir tarp tų, kurie nežino kas yra DDT), ir kuri, kaip juokavo pats Ševčiukas, grupei jau seniausiai nusibodo, dėl ko jie privengia ją dainuoti.

Šį kartą ir vėl grupė neskubėjo nulipti nuo scenos -- koncertas truko net 2.5 valandos. Turint omenyje atlikėjų amžių ir tai, kad tai jau buvo 28-tas koncertas ture -- tai tikrai didelė pagarba grupei, kad neatrodė pavargę, buvo linksmi ir atgrojo išties netrumpą koncertą. Ševčiukas tikrai buvo geros nuotaikos -- pokštavo, šypsojosi ir visai kitaip “draugavo” su publika. Man šis koncertas pasirodė šviesesnis nei praeitas, su daugiau pozityvo. Aišku ir praeitas, ir šis koncertai buvo tiesiog nuostabūs, bet jie tikrai buvo skirtingi.

Atsisveikindamas Ševčiukas kaip visada palinkėjo daugintis (“Размножайтесь, дорогие, размножайтесь!”), mylėti Tėvynę (“Любите Родину, мать вашу!”) ir pasisakė už.. už Lietuvos ir Rusijos liaudžių draugystę, nepaisant visų tų pykčių tarp politikų. Taip pat pažadėjo, kad sugrįš pas mus dar po kokių dviejų metų -- jau su išbaigtą programą.

Lauksim grįžtant. :)

Finalinis garso takelis iš filmo “Dulkės” (“Пыль“, Rusija, 2005) -- grupės Кино daina “Перемен”. Kam patinka grupė Кино -- šis klipas patiks dvigubai. :)

Мы не можем похвастаться мудростью глаз
И умелыми жестами рук. © Кино -- “Перемен”

Pasirodo можем. Labai patiko atlikimas -- atrodo paprasta, bet kartų ir labai efektingai žiūrisi. Niekad negalvojau, kad gestų kalba gali būti ant tiek ekspresyvi. Net šiurpas eina. :)

Skundžiausi vakar apie muzikos klausimosi ypatybes šiuolaikiniame pasaulyje, ir kažkaip vis dėl to buvau apsistojęs ties Last.fm. Kai reikėjo kažkokios tai įvairesnės muzikos, o ne per repeatą klausytis kelis turimus hitus – leisdavau būtent Last.fm.

Ir šiandien man tas daiktas ne iš to, ne iš šio pranešė – “Užteks, vyruti, susimokėk prie kasos – tada pratęsim.” Čia aš kažką praleidau, ar nuo kada Last.fm (kaip radijas, ne kaip scrobbleris – statistikos registravimas) tapo pilnai mokamas? Kiek pamenu, anksčiau tik papildomos funkcijos (pilnai personalizuotas radijas ir panašiai) buvo mokamos, bet kažką galėdavai klausytis ir nemokamai. Dabar kur nepaspaudžiu – nieko nebeduoda klausytis, vis klausia – “Did you enjoy it?” Vienintelis dalykas, kuris liko prieinamas ir ką galiu klausyti – tai “Recently loved”.

Gal aš kažką ir busiu pražiopsojęs, bet Last.fm ženkliai krito mano akyse. O aš buvau toks lojalus jų vartotojas (bent jau kas liečiasi scrobbl’inimą). Ten esu užsiregistravęs dar nuo www.audioscrobbler.com laiku (nuo 2004 metų). Juk jau rašiau, kad esu visokių tokių statistikų gerbėjęs, ane? ;) Kai pradėjau naudotis to gėrių jis lūžinėdavo į dieną po kelis kartus, statistika vėluodavo vos ne savaitėm – toks dalykas, kaip “Recently Listened Tracks” veikdavom nebent per dideles šventes. Tačiau dėl tokių dalykų viskas buvo dar artimiau ir smagiau.

Dar truputi pasigirsiu, kad kažkada biteplius.lt (tada dar Banga, ar kaip ten tas daiktas vadinosi) net buvau pradėjęs tema – “Ar nauduojasi kas nors www.audioscrobbler.com?” (dabar tema pervadinta moderatoriais į kažkokį kitą ilgą pavadinimą). Tema gyva iki šiol, ir seniausiai pergyveno biteplius’e mane pati. ;)

Na ir pabaigau, atsakau į klausimą – yes, I did! ;)