callia – Понемножку about viską

Iš paskos praeitam įrašui…

Pasirodo ne visus įkalčius buvo surinkome. Pasitarėm mes čia ir radom dar. Šį kartą nagrinėjome šio piliečio darbą, kitaip žinomo kaip Fri-fri-fristailo:

Taigi, pasitinkame – In-in-inCulto! Bzhjzbhz abuldurgen! Turi-turi dam, dari-dari tam!

Lolz.lt tikino, kad atrado iš ko InCulto “pasisavino” savo eurovizinės dainos idėją, tačiau aš manau, kad tai ne tiesa. Iš tikro InCulto “pavogė” ideją iš šito piliečio:

Sledstvenno eksperimento būdu mums pavyko surinkti įkalčius ir nustatyti tiesą. Štai va kaip turėtų atrodyti originalios dainos atlikimas. Prašome sutikite – Mod(east)ern (Eurovision) Talking! Ir įvertinkite tikrųjų gitarų garsą. :)

Mažas pranešimas spaudai: net nežinau, kaip čia korektiškiau pateikti šį įrašą, kad (ne)būčiau (ne)teisingai suprastas ar apkaltintas kokios nors ten nesantaikos kurstyme. Pabandykit nepriimti viską už gryną pinigą – čia yra gera dozė ironijos, nieko įžeist nenoriu. :)

Lietuviškos dainos apie karą – taip taip, pasirodo yra ir tokių. Netyčia ėjau pro šalį (kartais užsuku į tuos kraštus) ir užmačiau per televizorių vienos lietuviškos dainos klipą – apie karius ir apie jų nelengvą kasdienybę. Pamatęs ir išgirdęs tokį krikaziablį, man kilo tokia logiška mintis – “nejuokinga? užtat apie karą!” Vėliau šiaip ne taip atradom, kad tai yra Rojaus Tuzų daina (kažkaip iškart apie juos ir pagalvojau, bet nebuvau tikras). Daina vadinasi – “Aš norėčiau žinot”, kurią šiaip drąsiai būtų galima pavadinti – “Visoms skylutėms – dedikuoju” (ypač neužlopytoms, ir linkiu joms užsilopyti).

Kažkaip Lietuvos kontekste keistokai skamba tokios dainos, ypač po karinės tematikos visokių rusiškų grupių (kaip ДДТ) – į kurių pusę, įtariu, Meškėla tikrai žiūrėjo neužsimerkęs. Gal dar ir kokios Metallic’os kažkiek įtakos yra. O gal ir nėra, o gal ir nusišneku, na bet nesvarbu. Tikriausiai Meškėla pagalvojo ir nutarė – “O ką mes? Mes irgi su kiaušiniai su plaukais!” Paėmė švarų lapą, tušinuką – ir atsisėdo prie Word’o viena ranka rašyti, o kita – braukyti per akordus, gimdant šedevrą.

Daina nėra tokia, kad būtų grynai patriotinė, kaip liaudiškos dainos kokių nors Thundertale’ų. Daina, apie kurią rašau – tiesiog baladė apie karius, ir net pasakyčiau, kad internacionalinė. Tad nacijų kontekste nieko neturėčiau įžeisti ir išjuokti. Bet vis vien lietuviškai dainos apie karą skamba tiesiog neįprastai – ke ke ke. Panašiai skambėtų japoniškos dainos apie neapsakomo grožio Afrikos džiungles begalinės Amazonės pakrantėse. Bet kas ten žino, gal Meškėla pramuš ledus ir daugiau tokių dainų atsiras.

Nors Meškėla po savo dalyvavimų visokiuose Valinsko žvaigždžių fabrikėlių – liko ne be minusų mano akyse, tačiau prieš Rojaus Tuzus nieko blogo neturiu. Kaip tik priešingai – stilius jų yra visai neblogas, galima sakyti, kad net mano skonio – nesigilinant į detales, dainų žodžius ir panašiai. Tiesiog ne tiek daug iš jų kažką girdėjęs esu, kad vienareikšmiškai vertinti, bet aplamai – tai vos ne aukso grynuolis šalia visokių Blondzvonkų ir kitokių Šemdevintų paDangų.

Šiaip neklausykit manęs, jei nesigilinti į tiesiogines asociacijas ir į kalambūrą apie “lietuviškos dainos apie karą” – tai daina yra nebloga, vokalas energingas, muzika su “draivu” ..ir apie skylutę šalme. :)

Vakar įvyko rusiško roko grupės DDT koncertas Vilniuje. Tai buvo trečias grupės koncertas Lietuvoje. Pirmasis įvyko dar prieš 12 metų, o paskutinieji du -- 2007 ir šiais metais. Ši maža pertrauka tarp paskutinių koncertų negali nedžiuginti, net kažkaip nesitikėjau, kad taip greit vėl atvažiuos.

Reikia tikėtis, kad Lietuva ir ateityje bus įtraukta į grupės turus. Kaip minėjo Ševčiukas, tai jis šiuo atžvilgiu problemos nemato -- jis yra visai patenkintas Lietuvos publika, ir po paskutinių koncertų suprato, kad grupė čia yra laukiama. Galima pabrėžti tai, kad buvo iš ties daug jaunimo. Kas byloja, kad grupė yra gan šiuolaikinė, ir potencialas rengti čia koncertus ateityje tikrai yra. Taip pat aplamai, srautas rimtesnių grupių iš Rusijos pasidarė gan intensyvus (visokie Akvarium, Splin ir kiti atvažiuoja vos ne kasmet) -- matomai tokiems koncertams yra poreikis ir jie neblogai atsiperka.

Kas dėl manęs, tai jau buvo mano antras DDT koncertas. Galiu pasakyti, kad DDT visada išlieka ant lygio ir nusivilti būtų sunku -- tiek garso kokybės atžvilgiu, tiek atlikimo kokybės atžvilgiu, tiek dėl originalumo. Grupė niekada nekartoja tos pačios programos -- atvažiuoja visada su nauja. Šį kartą tai buvo eksperimentinė programa, kuri dar nėra susiformavusi iki galo ir kuri dar net neturi pavadinimo, tačiau braižas jautėsi.

Programa iš tikro įspūdinga -- instrumentaliniai-lyriniai nukrypimai su video ir šviesos efektais, šiek tiek eilėraščių ir, žinoma, naujos dainos,  kurių buvo tikrai ne viena ir kuriuos dar nėra pasirodžiusios kuriam nors albume. Naujos dainos nebuvo lengvos, net pats Ševčiukas pagrojo elektrinė gitara, ką jis daro ne taip dažnai. Taip pat į programą įtrauktą ir viena sunkiausių (tikras heavy rock’as) grupės dainų ”В бой” iš jau išleisto albumo, kuri kiek galima suprasti, tikrai veža patį Ševčiuką.

Koncertas ir vėl buvo įvairiapusiškas (čia nešnekant apie naują programą -- jį neužėmė visą koncerto laiką) -- šiek tiek sunkaus roko (ir net truputi “repo” :D), šiek tiek džiazo, eilėraščiai, senos gerai pažįstamos lengvesnės dainos. Vietomis atrodė, kad žiūri kažkokį spektaklį -- eilėraščių deklamavimas, truputi vaidinimo, video-šviesos efektai, ir žinoma nepakartojami Ševčiuko šokiai.

Koncertą galima būtų suskirstyti į tris dalis plius bisas. Pirmoje dalyje, kaip sakė Ševčiukas, visų kietų grupių koncertų pradžioje publiką apšildo kokie nors atlikėjai. Tačiau prisipažino, kad jie nėra kieta grupė (“крутые бывают лишь яйца”), todėl pasakė, kad publiką apšildys jie patys -- atliekant senas, gerai žinomas dainas. Antra dalis prasidėjo instrumentaliniu gabaliuku su visokiais efektais -- tikrai užvėžė.. ir prasidėjo ta naujoji grupės programa. Trečioje dalyje grupė atliko senas, gerai pažįstamas dainas.

Bisas eilinį kartą neapsiėjo be dainų “Родина” ir tradiciškai paskutinės -- “Это всё”. Taip pat Ševčiukas net sutiko sugroti “Что такое осень” -- daina, kuri tapo šlageriu (net ir tarp tų, kurie nežino kas yra DDT), ir kuri, kaip juokavo pats Ševčiukas, grupei jau seniausiai nusibodo, dėl ko jie privengia ją dainuoti.

Šį kartą ir vėl grupė neskubėjo nulipti nuo scenos -- koncertas truko net 2.5 valandos. Turint omenyje atlikėjų amžių ir tai, kad tai jau buvo 28-tas koncertas ture -- tai tikrai didelė pagarba grupei, kad neatrodė pavargę, buvo linksmi ir atgrojo išties netrumpą koncertą. Ševčiukas tikrai buvo geros nuotaikos -- pokštavo, šypsojosi ir visai kitaip “draugavo” su publika. Man šis koncertas pasirodė šviesesnis nei praeitas, su daugiau pozityvo. Aišku ir praeitas, ir šis koncertai buvo tiesiog nuostabūs, bet jie tikrai buvo skirtingi.

Atsisveikindamas Ševčiukas kaip visada palinkėjo daugintis (“Размножайтесь, дорогие, размножайтесь!”), mylėti Tėvynę (“Любите Родину, мать вашу!”) ir pasisakė už.. už Lietuvos ir Rusijos liaudžių draugystę, nepaisant visų tų pykčių tarp politikų. Taip pat pažadėjo, kad sugrįš pas mus dar po kokių dviejų metų -- jau su išbaigtą programą.

Lauksim grįžtant. :)

Finalinis garso takelis iš filmo “Dulkės” (“Пыль“, Rusija, 2005) -- grupės Кино daina “Перемен”. Kam patinka grupė Кино -- šis klipas patiks dvigubai. :)

Мы не можем похвастаться мудростью глаз
И умелыми жестами рук. © Кино -- “Перемен”

Pasirodo можем. Labai patiko atlikimas -- atrodo paprasta, bet kartų ir labai efektingai žiūrisi. Niekad negalvojau, kad gestų kalba gali būti ant tiek ekspresyvi. Net šiurpas eina. :)

Skundžiausi vakar apie muzikos klausimosi ypatybes šiuolaikiniame pasaulyje, ir kažkaip vis dėl to buvau apsistojęs ties Last.fm. Kai reikėjo kažkokios tai įvairesnės muzikos, o ne per repeatą klausytis kelis turimus hitus – leisdavau būtent Last.fm.

Ir šiandien man tas daiktas ne iš to, ne iš šio pranešė – “Užteks, vyruti, susimokėk prie kasos – tada pratęsim.” Čia aš kažką praleidau, ar nuo kada Last.fm (kaip radijas, ne kaip scrobbleris – statistikos registravimas) tapo pilnai mokamas? Kiek pamenu, anksčiau tik papildomos funkcijos (pilnai personalizuotas radijas ir panašiai) buvo mokamos, bet kažką galėdavai klausytis ir nemokamai. Dabar kur nepaspaudžiu – nieko nebeduoda klausytis, vis klausia – “Did you enjoy it?” Vienintelis dalykas, kuris liko prieinamas ir ką galiu klausyti – tai “Recently loved”.

Gal aš kažką ir busiu pražiopsojęs, bet Last.fm ženkliai krito mano akyse. O aš buvau toks lojalus jų vartotojas (bent jau kas liečiasi scrobbl’inimą). Ten esu užsiregistravęs dar nuo www.audioscrobbler.com laiku (nuo 2004 metų). Juk jau rašiau, kad esu visokių tokių statistikų gerbėjęs, ane? ;) Kai pradėjau naudotis to gėrių jis lūžinėdavo į dieną po kelis kartus, statistika vėluodavo vos ne savaitėm – toks dalykas, kaip “Recently Listened Tracks” veikdavom nebent per dideles šventes. Tačiau dėl tokių dalykų viskas buvo dar artimiau ir smagiau.

Dar truputi pasigirsiu, kad kažkada biteplius.lt (tada dar Banga, ar kaip ten tas daiktas vadinosi) net buvau pradėjęs tema – “Ar nauduojasi kas nors www.audioscrobbler.com?” (dabar tema pervadinta moderatoriais į kažkokį kitą ilgą pavadinimą). Tema gyva iki šiol, ir seniausiai pergyveno biteplius’e mane pati. ;)

Na ir pabaigau, atsakau į klausimą – yes, I did! ;)

Они уходят вдаль, но никогда не умирают. <Игорь Тальков>

Dar vienas šiek tiek neįprastas įrašas šiame tinklaraštyje -- arba tiesiog pirmas iš  tokių. Apie muziką -- tiksliau apie alternatyvią muziką, bent jau Lietuvos platybėse. Nenustebkit, jei tokių įrašų bus ir daugiau.

Nekokia padėtis dabar darbe -- jau antrą savaitę kaip iš darbinio kontuperio dėl tam tikrų priežasčių dingo visą mano muzika. Nėra ką klausyti -- baisu, ane? Pasiūlytumėte įsijungti kokį nors radiją per internetus -- bet, kad kažko trukčioja mano mėgstamiausios (arba tos, kurias įmanoma klausytis ilgiau nei 20 minučių) radijo stotys. Kažkokių apribojimų adminai ryškiai primėtė ant tokių dalykų. Toliau bandžiau ir visokius Last.fm, ir Spotify, su gudriomis registracijomis per nelietuviškus proxy serverius. Bandžiau net ir tokį ištvirkavimą, kaip prisijungti per Remote Desktop’ą prie naminio kompiuterio, paleisti ten winamp’ą, nukreipti garsą į lokalų kompiuterį (funkcija “Bring sound to this computer”) -- ir taip klausyti. ;)) Ryšys iš darbo po Lietuvą yra neblogas, ir mažai apribojamas -- todėl gan sėkmingai klausėsi, tik tiek, kad nepatogu valdyti, spaudinėti “next, next, next”. Žodžiu neradau nieko ypatingai tinkamo mano didelėms norams.

Na ne svarbu, įrašas ne apie tai. Pasirodo. ;) Tiesiog klausiau visokius last.fm’us, spotify’jus ir užsiroviau ant vieno rusiško atlikėjo -- Venia D’rkin (Веня Д’ркин) arba kitaip -- Aleksandr Litvinov (Александр Литвинов). Iš tikro, padariau sau atradimą. Stilius tarp roko ir šiuolaikiškos dainuojamosios poezijos (labiau pastaroji) , kažkuo panašus į roko-bardą Aleksandrą Bašlačiovą (Александр Башлачёв). Ir iš pirmo karto kažkaip užkabino, ir stipriai. Labai galingai dainuoja, ir atitinkamai akompanuoja gitara. Žodžiai taip pat gilus.

Paklausiau, ir iš pat pirmos dainos pasijautė kažkoks tragizmas. Pasirodo ne šiaip sau. 1999 metais Веня mirė būdamas 29-nierių po sunkios onkologinės lygos. Rugpjūčio 21d. bus 10 metų kaip jo netapo.

Šios asmenybės gyvenimas iš ties nebuvo labai ilgas, biografija jo irgi tilptų turbūt į puslapį, aš irgi ne daug galiu apie jį papasakoti (tik pradedu pažinimą) -- tačiau jis išėjo tikrai ne tuščiom rankom, ir paliko pėdsaką -- savo kūrybą. Manau šį altikėją galima drasiai statyti į vieną eilę su tokiomis asmenybėmis kaip Viktor Coj (Виктор Цой), Igor Talkov (Игорь Тальков), Janka Diagileva (Янка Дягилева), arba jau paminėtas Aleksandr Bašlačiov.

Per 1988-1999 metus jis parašė daugiau nei 300 dainų, tačiau tik pusė iš jų buvo išleista. Ironiška, kad 1997 metų kovą Веня įrašė albumą “Всё будет хорошо” (“Viskas bus gerai”), o rugsėjį atsirado pirmieji jo sunkiosios ligos simptomai.

Daugiau nuorodų: Памяти Вени Д’ркину, Фонд Вени Д’ркина, Веня Д’ркин. Аудио-Видео архив, įrašai iš youtube.com.

Gal tai bus kiek keistoka tinklaraščio įrašo tema, gal tai tikrai ne bus daug kam aktualu, o gal kažkas ir ras porą atsakymų į rupimus klausimus (sveiki atvykę, lankytojai iš google’ų). Tačiau taip jau įprasta tinklaraščių pasaulyje, kad po tam tikrų įvykių būna noras juos aprašyti ir pasidalinti savo, gal ir kažkiek subjektyvia, nuomone. O kalbėsiu aš apie vestuvių muzikantus. Taip taip, apie tuos kurie su visokiom yamahom maivosi ir pošlas baikas skaido per visuotinius giminių suvažiavimus. Kaip muzikantai, kuriuos aš aprašysiu žemiau, atitinka šiuos kriterijus ir ar jie dar geresni/blogesni – pabandysiu, kad nuomonė apie juos susidarytų skaitant šį įrašą.
… (toliau)

Nepretenduoju į naujausią šių dienų sensaciją. Šiaip įdomus faktas, kad sužinojau apie tai būtent iš mūsų blogosferos – nors naujienos apie tai jau pasklido per visus įmanomus šaltinius. Pratęsiu šiek tiek tą “akciją” ir pagerbsiu iškeliavusį.

Iš pradžių nelabai supratau – lygtais ne balandžio pirmoji, o dar neseniai girdėjau ir apie artėjančius Maiklo koncertus – ir va tai tau. Nebuvau didelis Michael Jackson’o gerbėjas, bet dideles antisimpatijos (kaip kokiam Kirkorovui) jam tikrai neturėjau – greičiau atvirkščiai žiūrėjau į jį su kažkokia tai pagarbą. Kaip ten bebūtų ir kokių kalbų savo laiku apie jį negirdėtume – Jis buvo savitas ir unikalus atlikėjas (ir ne tik atlikėjas) – kaip savo dainom ir jų atlikimu, taip ir savo pasirodymais. Kitaip tariant Asmenybė.

Maiklo brolio žodžiai:

“Mano brolis – legendinis pop-karalius mirė ketvirtadienį 2009 metų birželio 25 dieną 14 valandą 26 minutės. Manoma, kad jis mirė sustojus širdžiai.”

Amžina atilsis.