kinas
Kinas nuo nebyliojo iki 4D (III dalis) – 3D vasara ir kiti ateities planai
Kitos dalys:
- Kinas nuo nebyliojo iki 4D (I dalis) – kino industrijos raida
- Kinas nuo nebyliojo iki 4D (II dalis) – Ledinmetys 3D
3D filmų era tikrai gali dar labiau išsiplėtoti ir dėl to, kad kino industrijos veikėjai 3D technologijose įžiūri kitus pliusus. Tokius kaip – mažesnės piratavimo galimybės. Visų pirmą 3D kiną filmuoti kino teatre su kamera nėra prasmės, bent jau šiuo metu. Taip pat šiuo metu 3D filmai – tai pramoga išvykai, o ne namams – be kino teatro vargu ar patirsite pilnuosius 3D efektus. Dėl ko vėl gi piratinė produkcija prarastu savo vertę. Žinoma yra 3D technologijų ir namams, tačiau visų pirmą jos kol kas yra labai nestandartizuotos (nors jau ir pradėta šnekėti dėl vieningų standartų) ir šiaip efektas būna nepalyginimas su kino teatrais (ką iš esmės mėgstama sakyti ir apie įprastus filmus).
Kas mus laukia 3D fronte greitu laiku ir ateityje? Ar sakiau kada nors, kad esu slaptojo Starwarsų mėgėjų būrelio narys? ;) Tai va, kas mane labiausiai sužavėjo ir ko aš tikrai lauksiu: vienas, nepabijosi to pasakyti, visų laikų novatoriškiausių (spec-efektų ir technologijų srityje) kino industrijos veikėjų George Lucas su studija Lucasfilms planuoja pernešti į 3D erdvę Žvaigždžių Karų epopėją. Mano akimis, šis veikalas tiek kartų tobulintas ir šiaip kaip visų laikų spec-efektingiausias kinas, tiesiog pasmerktas sekti šių laikų madas ir privalo būti perneštas į naująsias technologijas. Beje, įdomus klausimas kyla Starwars’ų mėgėjams: nuo kurio epizodo Džordžas pradės “trimatintį” Žvaigždžių Karus – istoriškai nuo pirmojo IV epizodo, ar nuo I epizodo, kuris istoriškai yra išėjęs vėliau?
Aišku dar mus laukia daugybė 3D animacinių filmų, nes visokie Pixar’ai ir Disney’jai dabar nusitaikė kurti viską griežtai 3D. Vienas iš tokių yra šių metų pagrindinis Pixar’ų arkliukas – animacinis filmas Up, kuris šiais metais užims Wall-E vietą. Bet gana tų animacinių – ar sulauksime kada nors rimtą ir tikrai verta dėmesio vaidybinį 3D filmą? Atsakymas būtų – taip! Tai būtų šiais metais pasirodantis James Cameron’o filmas Avatar. Nuotykinis veiksmo sci-fi trileris – kokteilis kurį, bent jau aš, tikrai labai lauksiu.
Nors Avatar tikriausiai ir bus labiau panašus į 2001: A Space Odyssey, nei į kokį nors veiksmo filmą kaip Žvaigždžių Karai (kas man patiktų labiau), bet turėtų būti tikrai vertas dėmesio produktas. Taip pat Cameron’as žada iš tikro revoliucinį technologinį sprendimą, todėl neaišku kurią technologiją remsis šis režisierius, ir ar nesigaus netyčia taip, kad lietuviškuose kino teatruose nebus galimybės pamatyti šiuo filmo pilna galia.
Kinas nuo nebyliojo iki 4D (II dalis) – “Ledinmetys 3D” (“Ice Age 3D”)
Kitos dalys:
- Kinas nuo nebyliojo iki 4D (I dalis) – kino industrijos raida
- Kinas nuo nebyliojo iki 4D (III dalis) – 3D vasara ir kiti ateities planai
Tęsiant I-ą dalį ir grįžtant prie dabar aktualaus kino industrijos raidos etapo, tai sekmadienį buvom Ledinmečio 3D naktiniame seanse. Vėliau truputi pasigailėjau, kad buvome naktiniame seanse – nes link filmo vidurio pradėjo traukti prie miego – sunki, ilga diena buvo, ir visą kitą. ;)
Pats multikas buvo kaip multikas – smagus, lengvas, bet iš esmės nieko ypatingai naujo, kaip ir viskas aišku. Ėjau žiūrėti praktiškai vien dėl 3D, kurį pagaliau pradėjo rodyti ir Kaune. Iki šiol buvau U2 3D koncerte Vilniuje. Ypatingo įspūdžio irgi nepaliko. Iš 3D pagrindinis efektas buvo toks, kad kildavo visokios fanų rankos, ir tu buvai tarsi tarp tų fanų. Taip pat žiūrint koncertą kinoteatre, tai garso kaip koncertui, tai šiek tiek truko, arba šiaip jis buvo nelabai tinkamas (vis gi kino teatrai ne tam pritaikyti). Ir šiaip pats nesu didelis U2 gerbėjas.
Į Ledinmetį ėjau kaip į pirmą savo matytą 3D filmą/multiką – t.y. norėjau įvertint 3D technologiją pažiūrėjus pilnavertį filmą (nors ir animacinį) su siužetu ir visais kitais abrikosais. Tiesa pasakius ir vėl tas 3D labai jau didelio įspūdžio nepaliko. Vietomis iš tikrųjų vaizdas buvo gilus ir visokios snaigės įskrisdavo iš ekrano į salę. Tačiau pagrindinį laiką jokio ypatingo efekto nesijautė, arba tiesiog užmiršdavai, kad matai 3D vaizdą – ir žiūrėjai tiesiog kaip paprasta filmą. O gal dar ir kiekvienas savaip mato tą 3D – vienam vienaip atrodo, kitam kitaip?
Galbūt įspūdžiai buvo ne tokie dideli, nes sėdėjome gan aukštai, o žiūrint iš arčiau įmanoma, kad 3D efektas jaustųsi labiau, nei sėdint tolimoje eilėje. Tačiau labai arti pirkti bilietų nesurizikavom – bijojome, kad labai kirs per akis ir bus sunku žiūrėti, pradės skaudėt akis ir galvą. Kas ypač pasireikšdavo su senesne 3D technologija, tačiau, kaip tvirtinama, dabartinės 3D technologijos jau labiau ergonomiškos.
Kitas aspektas, dėl ko 3D kol kas gali palikti ne tokius didelius įspūdžius – dėl to, kad gal kūrėjai dar tiesiog neišnaudoja pilnojo 3D potencialo – arba šiaip dar neperkando visų fintų, arba dar ir dėl to, kad dar stengiasi palaikyti ir įprastas (ne 3D) versijas, dėl ko gal tenka kažką aukoti dėl suderinamumo. Aišku, jei įkyriai išnaudotų 3D efektus – pastoviai mėtydami į tave daiktus ar šokdami ant tavęs (kaip, pavyzdžiui, My Bloody Valentine) – tarsi demonstruojant 3D galimybes, tai irgi būtų ne išeitis. Reikėtų suderinti ir filmų eigą, ir 3D galimybes.
Kiek žinau, tai Forum Cinemas kino teatruose naudojama XpanD 3D technologiją. Nežinau ar tai pažangiausia, ar kaip tik kokia nors pigiausia technologija, bet lygtais viena iš paskutiniųjų ir einamiausių. XpanD technologija ypatinga tuo, kad naudojami aktyvus akiniai (maitinimas eina iš paslėptų akiniuose elementų). Dar įdomu, kad akinių priekyje (ant nosies) yra kažkoks optinis daviklis, kurį uždengus akiniai nebefunkcionuoja – matomas toks pat vaizdas kaip ir be akinių.
Kas įdomu, kad Karolis minėjo, jog Anglijoje Ledinmetį žiūrėjo kino teatre, kuriame naudojama RealD technologiją. Įdomu ar labai skiriasi šių technologijų galutinis produktas. Tiesa, man kažkaip pasirodė keista, kad tas pats filmas gali būti rodomas naudojant skirtingas technologijas. Nes, kiek žinau, tai nusprendžiama dar ankstyvose kūrimo stadijose – kokiai technologijai pritaikyti. Tačiau gal animaciniams filmams tai nėra labai aktualu ir juos galima nesunkiai “surenderinti” skirtingoms technologijoms be ypatingų išlaidų. Bet dėl vaidybinių filmų – tai tikrai abejočiau, nebent jie iškart būtų filmuojami su penkiasdešimt skirtingų technologijų kameromis.
..Kadangi truputi vėl išsiplėčiau, tai apie 3D ir kitokius kino abrikosus paliksiu papasakoti dar ir III daliai. ;)
Įvertinimai:
- IMDB: 7,3.
- Rotten Tomatoes: kritikai 36%, vartotojai 67%.
- Obuolys.lt: kritikai 90%, vartotojai 92%.
- Mano (callia.lt): 6.
Kinas nuo nebyliojo iki 4D (I dalis) – kino industrijos raida
Kitos dalys:
- Kinas nuo nebyliojo iki 4D (II dalis) – Ledinmetys 3D
- Kinas nuo nebyliojo iki 4D (III dalis) – 3D vasara ir kiti ateities planai
(Nuotrauka iš www.geeksaresexy.net)
Ižanga: iš pradžių norėjau parašyti apie Ledinmetį 3D, kurį teko pažiūrėti, tačiau truputi išsiplėčiau, ir nutariau padalinti įrašą į tris dalis. 3D-4D kino-technologijos sudomino mane jau gan seniai ir norėjau parašyti apie tai ir anksčiau, todėl minčių dėl to tikrai prisikaupė, o dabar išeinantys 3D filmai paskatino atsirasti dar daugiau minčių.
Nebylusis – bylusis – spalvotas – 3D – 4D – kas toliau? Kino raida iki 3D jau kaip ir aiški, iš dalies ir įgyvendinta. Tiesa, trimatis vaizdas nėra tokia jau naujovė ir nieko ypatingai revoliucinio 3D technologijose nėra – pirmieji filmai atsirado dar 20-tojo amžiaus viduryje, o populiariausias visų laikų trimatis filmas yra 1969-ų metų The Stewardesses. Kodėl gi 3D mirė tais metais, taip ir nespėjęs plačiai paplisti? Tiesiog tuometinė 3D realizacija nebuvo tobula – filmai buvo gana sunkiai žiūrimi ir stipriai pavargdavo akis. Dabar šie dalykai daugiau-mažiau išspręsti ir panašu, kad ateina naujasis 3D kino amžius.
Kas dėl 4D – tai šiokia tokia koncepcija jau taip pat yra. Kas galėtų būti ta ketvirtoji dimensija? Tarkim – pojūčiai. Vibruojančios-judančios kėdės, kvapo jausmas, vandens teškenimas kai veiksmas vyksta vandenyje, susilietimas su objektais iš ekrano ir panašiai. Tiesa pasakius, didesniam “dalyvavimo įspūdžiui” aš dar pridėčiau kokias nors erdvinio garso ausines – nes kino teatruose dėl jų didžio ir žmonių sėdinčių įvairiausiuose taškuose šiuo metu gan sunkiai jaučiamas būtent erdvinis garsas, sklindantis iš įvairių pusių, priklausomai nuo veiksmo scenos. Ar daug būtų norinčių lįsti į kažkokį tai skafandrą su akiniais, ausinėmis ir kitais gyvybę palaikančiomis funkcijomis vien dėl to, kad pamatyti filmą – čia kita kalba. Gal iš tikro reikia žinoti ir ribą.
Sekančiam kino industrijos raidos etapui galima dar būtų pasiūlyti pilną vaizdo valdymą žmogui – žmogus sėdi, sukioja galvą ir visas veiksmas vyksta aplink jį. Norint pažiūrėti sceną iš kito šono ar ilgiau pasigrožėti peizažais – užtenka tik pasukti galvą. Šiokia tokia virtuali realybė. Aišku, ar reikia dar didesnio interaktyvumo žiūrint filmus? Vis gi einam žiūrėti filmus, o ne vaidinti juose. Video žaidimai – čia jau kitas reikalas. Kaip ten bebūtų – tolimesniems raidos etapams jau minčių nebelabai yra, bent jau šiame laiko taške.
Užbėgus už akių – galiu pasakyti, kad šiam momentui geriausią įspūdi man paliko būtent 4D kinas, kurį žiūrėjau prieš metus Palangoje – nedidelėje juodoje konservų dėžutėje su skambiu pavadinimu 4D Kinoteatras (Palangoje, kiek supratau, kol kas dar stovi senesnė šios atrakcijos versija). Aišku, kinu tai nelabai būtų galima vadinti – greičiau kokiu nors atrakcionu (kaip pavyzdžiui kreivųjų veidrodžių kambarys ar tai ten, kur važiuoji tamsiu tuneliu ir ant tavęs lenda visokios pabaisos ). Tiesiog paliko įspūdi ta ketvirtoji dimensija – pojūčiai. Taip pat ir pats 3D buvo neblogas, jei šnekėti apie “objektų išlindimą iš ekrano” – šiam kino teatre yra naudojamas cilindrinis, išpustas ekranas. Tačiau pati filmukų grafika (kalbant kompiuteriniais terminais) nebuvo labai kokybiška, jei lyginti su tikraisiais filmais ar multikais. Tas mini 4D kino teatras skirtas patirti įspūdžius tiesiog iš pačios technologijos, o ne iš konkretaus filmo. Filmai ten buvo specialūs – tarsi kažkokios tai demo-versijos, skirtos susipažinti su technologija.
Tiek šiam kartui, o ryt-poryt-šiom-dienom parašysiu antrą dalį apie trimatį Ledinmetį ir kitokius abrikosus. ;)
Mane visada žavėjo, žavi ir, tikriausiai, žavės visokios alternatyvios žmonijos atsiradimo ir egzistencijos teorijos, hipotezės, idėjos – net ir fantastinės. Nors ką gali žinoti – kur ta fantastikos ir realybės riba. Dar daug ką žmonija nežino apie save – vieni turi tikėjimus (religijas), kiti tiesiog nežino, nes moksliškai nieko nėra įrodyta, tretiems - gal išvis rupi tik tiek, kaip atgyventi ir palikti palikuonių, o ne žmonijos atsiradimas.
Taip, aukščiai minėtos teorijos kartais kertasi su krikščioniškais nuostatais, tačiau dažnai Dievo ir kitokie religiniai reikalai tokiose teorijose būna ir neliečiami. Todėl stenkimės religinės temos, bent jau tiesiogiai neliesti – nors vietom gali ir pasirodyti, kad čia bus prieštaravimai būtent religiniam pagrindui. Aplamai, religinės teorijos – truputi yra kas kita, nei tos įdomios fantastinės teorijos, apie kurias norėjau parašyti.
Puikiausias tokių teorijų pavyzdys, kuris mane sužavėjo – Matricą. Gyvenimas vien tik savo galvoje, gulint kažkokiam tai inkubatoriuje – gal ir iš tikro “nežinojimas yra palaima”. Vieni sako, kad Matricos idėja, ypač kas liečiasi Chosen One, nėra jau tokia visiškai nauja – tiesiog Larry ir Andy gražiai sulipdė viską į vieną kūrinį. Tačiau tai ne taip svarbu – kieno ten ta idėja, svarbu ji yra.
You know, I know this steak doesn’t exist. I know that when I put it in my mouth, the Matrix is telling my brain that it is juicy and delicious. After nine years, you know what I realize? Ignorance is bliss. [The Matrix]
Antras pavyzdys – Equilibrium. Po Matricos ir šiaip su savo mažesniu biudžetu šis filmas buvo šiek tiek nuvertintas, tačiau, bent jau mano akimis, jis tikrai yra originalus, su savom idėjom, su savo filosofija. Daugiausiai savo klaidų žmonės padaro vadovaujantis savo jausmais, o ne šaltu protu. Žinoma jausmai skatina ir kalnus versti siekiant savo laimės, meilės, arba tiesiog kažkam keršijant iš neapykantos. Tačiau kas būtų, jei šitų tikslų (iškeltų jausmais) išvis nebūtų kaip tokių – nereikėtų ir jokių kalnų versti. Ar vertas kažko mūsų gyvenimas be visų jausmų ir pojūčių? Ar tikrai pasaulis būtų tobulas, jei viskas būtų tvarkinga, gražu ir vyrautų taika – bet visi vaikščiotų kaip besmegeniai zombiai?
Its circular. You exist to continue your existence. What’s the point?
…without love, without anger, without sorrow, breath is just a clock ticking. [Equlibrium]
Paskutinis filmas, kurį mačiau, su kokia nors panašia novatoriška idėja – buvo Wanted. Pats filmas visumoje nėra visiškai vykęs, bet šiokia tokia idėja ten buvo. Netikite likimu? Jūsų to niekas ir neklaus – vieną gražią dieną “likimą mezgantys staklės” pasirinks jūs, o slaptieji vykdytojai pasirūpins, kad likimas pasuktų reikiama linkme. Ar galima “sumegzti” savo ir kitų likimą taip, kaip pats to nori? Kai kurie filmo herojai pagalvojo – galima. Tačiau ilgainiui likimo neapgausi.
Fate wanted you dead. And you couldn’t take it. [Wanted]
Tiek idėjų, kas liečiasi filmų. Kažkaip pagrinde tų teorijų pasisėmiau būtent iš filmų. Gal daugiau knygų reikėtų skaityti? ;) Filmų gal ir daug daugiau tokių yra, tačiau filmuose svarbu yra ne vien įdomios idėjos, bet ir viską tai sulipdantis plastilinas.
Bet va, visai neseniai kažkur buvau radęs dar vieną tokią alternatyvią teoriją, ne iš filmo. Pagrindinis šios teorijos klausimas yra – ”o kas jei Žemė yra kitos planetos pragaras?”. Ar visą tai ką girdėjote apie pragarą – amžinos kančios, “gyvenimas” (nežinau kaip vadinti tą procesą po mirties) ne dėl savo malonumo, nuodėmių atpirkimas ir panašiai. Ar tai neprimena jums, ką mums pasakoja apie gyvenimą Žemėje? Gyvybė – priklauso ne mums; gyvenam – ne dėl savęs, o dėl kitų; visos pramogos, malonumai – nuodėmė; daryk tą, nedaryk ano – tikras pragaras. Kas jei tie, kurie laimingi Žemėje – patyria tik mažyte dalelyte tos laimės, kuria galima patirti ten, iš kur mus atsiunčia, ir apie kurią mes net nenutuokiam. Viskas ką mes čia turime padaryti – atsikankinti ir atpirkti savo nuodėmes.
O kokių dar panašių įdomių teorijų girdėjote, matėte ar žinote jūs? Įrašyčiau į kolekciją savo smegeninėje. ;)
Dar niekur nemačiau naujienos apie tai – radau pats visai netyčia. Kas ne geimeris – tai Bioshock yra 2007 metais išleistas kompiuterinis žaidimas, kuris fanais yra priskiriamas prie kultinių ir vadinamas System Shock palikuoniu. Taip pat šiek tiek jaučiasi ir Fallout įtaka. Ne už ilgo turėtų pasirodyti labai nekantriai laukiamas Bioshock 2 žaidimas. Kalbant apie patį žaidimą – tai jis yra pirmojo asmens šaudyklė, bet iš esmės tai yra kiek daugiau ne šiaip šaudyklė.
A man has a choice. I chose… the impossible.
Kas gi tokio ypatingo šiame žaidime, ir ar apie žaidimus aš čia susiruošiau parašyti? O išsiskiria šis žaidimas savo atmosfera, ne iš piršto laužtais siužetu ir idėja – kurie gali būti drąsiai statomi šalia Žiulio Verno fantastikos kūrinių. Tikriesiems sci-fi mėgėjams – pats tas, o ir Žiulį Verną paminėjau ne šiaip sau – nes bent jau man Bioshock atmosfera primena, tarkim, Kapitaną Nemo (iš “20 000 mylių po vandeniu“). Taip pat Bioshock fantastinis-utopinis-povandeninis pasaulis yra kurtas ne tolimoje ateityje, o praeityje – pasakojimas vyksta 1960 metais, kas po visokių Matricų ir Žvaigždžių Karų yra truputi neįprasta. Todėl jūs čia nerasit robotų iš superlengvojo metalų lydinio, superkompiuterių, kitų planetų atstovų (nors savotiški humonoidai-mutanodai ir yra) ar viską sugebančio supermen’o su “šiknosparnio” ausimis. Kas prideda visai tai žaidimo atmosferai savotišką ir “skanų” koloritą.
Look, Mr. Bubbles – it’s an Angel!
Taigi prieiname prie esmės – kažkam žaidimo atmosfera pasirodė ant tiek ypatinga, kad nutarė nufilmuoti apie tai FILMĄ. Tiesa, apie filmą faktų dar tikrai yra ne daug, nors jis buvo anonsuotas beveik prieš metus, bet vien faktas, kad kažkas tą idėja pradėjo vistyti – negali nedžiuginti. Viename treileryje (neoficialiame) sakoma, kad filmas išeis vasarą 2009 (kas jau nelabai tikėtina), o IMDb skelbiama – 2010, ir net be statuso “rumored”, kas suteikia vilties. Informacijos iš ties ne daug, bet tikiuosi projektas anksčiau ar vėliau bus įgyvendintas.
Kas plačiau nori paskaityti apie filmo kūrimo eiga – tai yra kažkoks tam skirtas blogas. Kol kas ypatingai gerų žinių ten nėra. :(
Planuojama, kad režisieriumi bus gana rimtas percas – Gore Verbinski, kuriam priklauso Karibų Jūros Piratų trilogija. Nors ir nesu labai didelis šios trilogijos gerbėjas, tačiau tie filmai tikrai turėjo savo žiūrovą, todėl tikiu šiuo režisieriumi. Kaip skelbia anksčiau minėtas blogas, tai šis režisierius net atmetė ketinimus daryti ketvirtuosius Karibų Piratus vardan Bioshock filmo. Tačiau ten pat rašoma, kad po biški pradeda kilti abejones, jog G. Verbinski liks prie šio filmo.
In what country is there a place for people like me?
Pagal IMDb į pagrindinio herojaus, Jack’o, vaidmenį yra siūlomas ne kas kitas, kaip mums gerai žinomas iš-įvairiausių-kalėjimų-pabėgikas ir šiaip neeilinių sugebėjimų abrikosas – Michael Scofield, gyvenime žinomas kaip Wentworth Miller. Reik tikėtis, kad bent jo brolio su raumeninga galva ir viską-gadinančios-begalvės-seselės čia nebus. :)
Ant galo du neoficialūs treileriai. Nežinau kiek juose tiesos konkrečiai susietos su filmu, bet atmosferą šiek tiek perduoda. :)
Pamastymai apie IMDb, arba mano kultūros reikalų patarėjas
Šiais laikais turbūt kiekvienas daugiau-mažiau save gerbiantis kinomanas žino kas yra IMDb.com, bet kaip plačiai jūs naudojatės tuo daiktu? Ar pasitikite IMDb reitingais - tik pamačius kokio nors maža-biudžetinio filmo 4-5 balų reitingą – iškart užbrokuojate filmą ir numetate jį į šoną? Ar traktuojate tuos reitingus kažkaip savaip, o ne tiesiog pagal 10-balę sistemą? Kas dėl manęs, tai aš praktiškai iš namų be IMDb nebegaliu išeiti. Kartais tai pasidaro panašų į priklausomybę.
Kas konkrečiai dėl reitingų – tai aš į juos tikrai atsižvelgiu. Tačiau pastebėjau tokią tendenciją, kad žemi reitingai apie filmus pasako daugmaž viską – ir man filmai su žemų reitingų iš tikrųjų retai patinka, ir retai aš juo įvertinu geriau. Iš kitos pusės, jei filmai įvertinti aukštais balais – tai man tai toli gražu nereiškia, kad filmas bus man aktualus ir kad man patiks. Taip būna arba dėl nepatinkamo žanro, arba dėl filmo senumo, dėl nemėgstamų aktorių, režisieriaus, ir kitokių faktorių. Pažiūrėjus Top 250, tokių filmų galima surasti tikrai daug – pavyzdžiui, tikrai nepasakyčiau, kad visokios Casablankos vis dar neprarado savo vertės.
Neseniai vienas kolega pametė dar vieną mintį kaip galima vertinti IMDb reitingus. Su šia mintim iš dalies sutinku – į reitingus reikia žiūrėti pritaikius filmo žanro koeficientus. Pavyzdžiui, jei drama – tai galima pradėti žiūrėti nuo kokiu 8.5, nes dramos dažnai būna pervertintos, arba aktualios siauresniam žiūrovų ratui – nelaiminga jaunystės meilė, žydų genocidas, kita nelaiminga meilė, ir kitokios gyvenimo nuoskaudos.
Jei siaubo filmas – tai siaubiakus jau galima žiūrėti nuo kokių 6-7 balų, nes jie dažniausiai, turbūt dėl savo specifikos, būna vertinami mažesniais balais. Bet aš, pavyzdžiui, išvis kuo toliau tuo labiau jų nežiūrėčiau, nepriklausomai nuo reitingo, nes tiesiog nesu šio žanro mėgėjas. Paskutinis pavyzdys – Drag Me To Hell, su pakankamai aukštu įvertinimu (kai žiūrėjau buvo net 8.0). Tačiau visokie vėmimai kraujų ant veido, baisi (ta prasme, gąsdinančia) muzika, staigūs bandymai išgąsdinti žiūrovą – tai ne man, nejaučiu tame kažkokio tai ypatingo malonumo. Rezultate per filmą gal daugiau juoko buvo, nei išsigandimų. O tikriesiems siaubiakų maniakams – tai gal ir geras filmas pasirodytų. Ten net ir pabaiga tokia standartinė, siaubiakiška.
Na, o filmus su kokiu nors Van Damme’u – tai jau nuo kokių 4-ių balų galima žiūrėti, nes vis vien visi šudas.
Kaip jau minėjau, gilinimasis į tuos reitingus, ypač prieš pirmą kartą žiūrint filmą, kartais būna panašu į priklausomybę – dėl ko kartais filmai nuo pat pradžių žiūrimi su mažesniu entuziazmu, ir šiaip vertinami subjektyviai. Arba atvirkščiai, pamatai didelį reitingą – ir tikėsi iš filmo fejerverkų. Pastaruoju metu prieš didžiąsias premjeras stengiuosi specialiai nežiūrėti IMDb reitingo – kad nuo pat pradžios žiūrėti filmą ramiai ir bandyti jį suvokti objektyviai, kad įvertinimas nebūtų įtakotas kitais.
Kartais pagalvoju, kad IMDb reitingai gali būti ir dirbtinai užkelti – nes kartais tikrai būna neaišku už ką filmas turi tokį reitingą. Pavyzdžiui yra kažkokie “Top 1000 voters”, kurių balsai, spėju, turi didesnį svorį, nei paprastųjų mirtingųjų. Taip pat jaučiasi ir politika – holivudiški filmai dažniausiai vertinami ir aktyviau, ir nuolankiau, nei kokie nors mažiau žinomi vokiški/prancūziški. Kartais taip pat būna įdomu pažiūrėti detalią balsavimo statistiką – kaip kokio amžiaus grupės balsavo, kaip balsavo vyrai ir kaip moterys, ir panašiai.
Tai kaip jūs atsižvelgiat į IMDb pateikiamus duomenis? Ar atitinka bent daugmaž jūsų įvertinimas IMDb įvertinimą? Pavyzdžiui, mano įvertinimai dažniausiai kažkodėl būna 1-2 balų mažesni už IMDb. Aukštesni – būna gan retais atvejais. :)
Star Wars kitaip, arba Eilinis Džedajaus Sugrįžimas (pasiilgot?)
Esu senas Žvaigždžių Karų (Star Wars) visatos didelis ne taip, kad fanatas – greičiau mėgėjas. Bet didelis. Iš pradžių, dar vaikystėje, kažką mačiau kino teatre – nors ir nieko neprisimenu ką ten mačiau. Paskui žiūrėjau per juodai-baltą Šilelį trijų serijų ciklą per Videokauką (Rolando Maskoliūno). Vėliau išleido 20-metines atnaujintas Žvaigždžių Karų versijas – kurias žiūrėjau per video-magnetofoną (kažkada ir tokie prietaisai buvo). Daugmaž tuo metu taip pat pasirodė ir naujas – Pirmas Žvaigždžių Karų Epizodas (Star Wars: Episode I – The Phantom Menace), kurį vieną kartą taip pat spėjau pažiūrėti per “magę”. Na, o vėliau jau prasidėjo divIksai, sidi, dividi ir kitokie abrikosai, per kuriuos kelis epizodus pažiūrėjau dar kažkiek kartų.
Paskutinį epizodą (Star Wars: Episode III - Revenge of the Sith) jau buvo galimybė pažiūrėti kino teatre. Po šio epizodo ir vėl dar kartą visus kitus epizodus teko peržiūrėti, nes PAGALIAU atsirado galimybę visą tą epopėją sujungti į vieną visumą – to Star Wars’ų gerbėjai laukė jau kelis metus.
Štai tokia trumpai-vidutiniškai-ilga įžangą į tai, kad gerbiamasis Džedajus ir vėl grįžta! (Šitoje vietoje turėtų pasigirsti žaliojo neoninio lempo-kardo bžui-bžui garsas ir piktojo-raudonojo-džedajaus raudonų akių blykštėlėjimas tamsoje). Ir pagal viską greitu laiku vėl teks peržiūrinėti visus epizodus.
Kur jis, nafig, grįžta? – paklausite Jūs – juk Darth Vader’is demistifikuotas, Imperatorius sėkmingai numestas pasikrauti nuo branduolinio reaktoriaus, galaktikoje vyrauja taika-družba-ževačka. O grįžta jis vieno tikrojo Žvaigždžių Karų visatos fano Adywan dėka, kuris liko žiauriai-nemaloniai nustebintas Darth Vader’io ružavą neonkę paskutiniojoje Karų versijoje. Todėl spjovė, patrynė rankom, surado dar vaikystėje močiutes padovanotą spalvotųjų flomasterių rinkinį ir ėmėsi photošopinti.
Koks gi šio gerbiamo tapytojo nuopelnas? Jis totaliai perdirbo visus efektus, panaikino daugybę klaidų (šešeiliai ne į tą pusę, operatoriaus kamera atspindyje, Čiubaka su pamirštais nusivilkti MaikloDžordno marškinėliais, kraujo pėdsakai iš rankos nukirstos lightsaber’iu – ir panašius “bugus”). Visas pakeitimų sąrašas yra surašytas aukščiau pateiktoje nuorodoje į forumą, ir taip pat vizualiai visus pakeitimus galite pamatyti galerijoje. Keletas pavyzdžių:
Aš likau tikrai nustebintas ir sužavėtas padarytu darbu, ir jau siunčiuosi trailerį. Kažin ar patys Lucalfilm’o montažininkai padarytų geriau – daugelis to pradėjo abejoti.
Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)
Filmas tikrai paliko įspūdį ir šiaip tikrai yra vertas dėmesio veiksmo filmas, bent jau vieną kartą pažiūrėti, tai tikrai verta. Pavadinčiau šį filmą geriausiu 2008 metų veiksmo (gryno veiksmo) filmu. Aišku, ir be kabliukų neapsiėjo. Ko šitam filmui iš tikro trūksta, tai idėjos ir siužeto. Pats siužetas iš esmės nėra nei naujas, nei kažkuo aplamai ypatingas. Pavogė dukrą – tėtis puola gelbėti – happyendas. Štai ir visas siužetas. Kas vaikystėje matė, pavyzdžiui, kokį nors “Commandos” su terminatoriumi-Švarcu, statyta prieš ~20 metų – tai tikrai pamatys analogijas.
Rezultate filmas iš siužeto pusės net šiek tiek prailgo – kelis kartus jau beveik buvo pasiektas tikslas, bet vis truputi pavėluojama ar šiaip nepasiseka – ir vėl veiksmas persikelia į kitą vietą toliau, pagal gan linijinę ir numatomą grandinę. Susidaro šioks toks įspūdis, kad filmas vietomis nenatūraliai prailgintas, nors ir taip yra palyginus ne ilgas (kas net su jo linijiniu siužetu yra greičiau pliusas). Ant galo susidarė įspūdis, kad filmo “įdomumo/įtampos kreivė” vystosi ne iš apačios į viršų, o atvirkščiai – pradžioje sudomina tas kietas bičas savo kietais veiksmais, o kuo toliau į mišką, tuo labiau partizanai valgyt nori.
Yra žmonių kam siužetas net patiko – … (toliau)
Mano žiūrėti filmai
Kadangi jau pradėjau rašyti apie filmus (o apie juos žadu rašyti ir ateityje), tai pasidomėjau ar nėra kokio nors IMDB plugin’o wordpress’ui, kuris leistų reitinguoti filmus ir susieti juos su IMDB. Visiškai ko norėjau – neradau, bet radau vieną neblogą daiktą – WP Movie Ratings. Po šiokio tokio apdirbimo rašpiliu, tas daiktas visai tiko mano reikmėm.
Pasinaudojus šiuo plugin’ų surašiau ir sudariau savo žiūrėtų filmų biblioteka – Mano filmai. Prie filmų yra nuoroda į filmą IMDB bazė, mano įvertinimas, kai kur trumpa mano reziumė, o kai kur bus ir nuoroda į detalesnę apžvalgą. Iš esmės viskas ką ir norėjau. ;)
Filmai, žinoma, ne visi kuriuos mačiau – tiesiog tie, kuriuos žiūrėjau neseniai, kurie paliko įspūdį (gerą ar labai blogą), arba tiesiog kuriuos netyčia prisiminiau. Ateityje gal pridėsiu daugiau savo nuomonių ir apžvalgų prie šių filmų.
Filmas “Terminator 4″, arba Čeburginatoriaus Sugrįžimas Keturi
Pažiūrėjom Terminatorių 4, arba liaudiškai – Čeburginatorių. Ypatingai neužkabino, kaip iš visagalio Batman’o (Christian’o Bale’o) tikėjausi kažko daugiau. Dar kažkaip iš pradžių galvojau, kad ir režisierius tas pats – Chris Nolan, kuris režisavo abi naujojo Batman’o dalis ir The Prestige‘a (kurį ypatingai vertinu), bet pasirodo prie Čeburginatoriaus C. Nolan’as vis dėl to neprisidėjo, kaip ir Terminatoriaus papakarlas – James Cameron. C. Bale’as man jau pradėjo patikti gan seniai – dar nuo Equlibrium‘o. Ir patinka ne vien dėl to, kad tiesiog gerai pavaro, kad bėgu į visus jo filmus. Patinka dėl objektyvių priežasčių – nes patiko keli iš eilės matyti filmai su juo.
Grįžtant prie pačio Čeburginatoriaus, tai nesu šios epopėjos didelis fanas. Pirmieji du Terminatoriai gal ir yra savo laiku kultiniai filmai, bet dabar man juos žiūrint – nelabai kokių nostalgijų kyla. Atrodo kaip eiliniai lakstyk-žudyk-nugalėk filmai. Tik tiek, kad net ir dabar gan šiuolaikiškai tos dvi dalys žiūrisi (pavyzdžiui lyginant su trečiuoju Terminatoriumi). Trečia dalį aplamai vis dar nepabaigiau žiūrėti. Buvau pradėjęs žiūrėti, paskui kažkaip nutruko žiūrėjimas, o daugiau vis neprisiruošiu pabaigti vien tam, kad varnelė pažymėti.
Tačiau iš ketvirtos dalies tikėjausi, kaip jau sakiau, kažko daugiau ir, kas svarbiau, kažko naujo šioje epopėjoje. Nes pasikeitė ir režisierius, ir aktoriai, ir.. nepatikėsit, bet šiame Terminatoriuje nėra net gerbiamo Kalifornijos gubernatoriaus, aka Švarco. Nors vienoje vietoje žiūrovus beveik privertė patikėti, kad Švarcas vis dėlto sudalyvavo ir šioje Čeburatoriaus dalyje – o kaip gi T-800 kitu veidu nei Švarcas. Pasirodo tai buvo tik pigi “poddelka”.
Eilinį kartą grįžtant prie pačio filmo, tai … (toliau)
-
Mane galima rasti:
