Radau užkulisiuose vieną tokią įdomią “kavos skarbonkę”, pilną kapeikų. Ir pati skarbonkė, ir jos turinys – manyčiau, dabar jau galima vertinti kaip visai neblogą eksponatą:

Monetų skarbonkė

Pagrindinis turinys yra tarybinių metų kapeikos, tačiau yra keletas ir įdomesnių vienetų. Žinoma, su jokiais numizmatais matuotis nenoriu, niekad ypatingai nieko nekolekcionavome – tiesiog šiaip užsiliko ir išsisaugojo.

Futbolas

Įdomiausi ir vaizdžiausi prisiminimai apie šitą kapeikų skarbonkę – yra šiek tiek keistoki, ir nesusyja su jokiomis nostalgijomis apie senus laikus, kai kažką galima buvo nusipirkti vos už tris ar ten penkiolika kapeikų. O susyja tie prisiminimai su vaikystės pramogomis – ši pilna monetu skarbonkė buvo mano su broliais vienas einamiausių žaislu, kurį naudodavome stalo žaidimams. Tai jau buvo, kai tos kapeikos nebegaliojo. Nors gal ir anksčiau prasidėjo.

1 руб., Leninas ir 10 kapeikų

Iš pradžių tai buvo stalo futbolas (o gal ir ritulys), kurį žaisti mus išmokė tėvas. Kiekvienai komandai buvo duodamos po vienuolika kapeikų. Tiksliai nepamenu, bet gynėjai ir vartininkai – lygtais buvo 5 kapeikos (vienos stambiausių), saugai ir puolėjai – 3 kapeikos ir 20 kapeikų (panašaus dydžio). Kamuoliu buvo – 1 kapeikos moneta (mažiausia). Lazdų vaidmenį atliko – liniuotės, su kuriomis paeiliui reikėjo “spardyti” kapeikas į “kamuolį”. Viena komanda žaisdavo už kapeikas apverstomis herbu į viršų, kita – už kapeikas herbu į apačią. Na ir šiaip ten visokių tokių panašių taisyklių daugiau buvo, net penalčiai būdavo. Kitaip tariant – visi savaip anksčiau be kompų ištvirkaudavo. :)

Kitą žaidimą sugalvojome patys, kai futbolas jau buvo pabodęs, bet norėjosi daugiau veiksmo. Tai buvo kažkas panašaus į “čepajevą” su šaškėm, kuris savo ruožtu buvo biliardo ir šaškių mišinys. Pas mus gavosi – velnias žino kas, bet su monetomis, ant didelio stalo, ant kurio iškraudavome visą krūvą monetų ir kapodavomės pagal last-man-standing scenarijų. Ir čia jau praktiškai nebebuvo jokių taisyklių, bet buvo daug galimų žaidimo variacijų. Pavyzdžiui:

• įprasta kova “lygus prieš lygų” – kiekvienai pusei po daugmaž vienodą kiekį panašaus svorio kapeikų;
• “tankai prieš pechotą” (“tankai” – 1 rublio monetos ir kitokios stambesnės, kurių buvo labai ne daug, “pechota” – 1 kapeikos ir 2 kapeikų monetos, kurių buvo dafiga);
• “3 kapeikos vs 5 kapeikos” (5 kapeikos daug didesni už 3 kapeikas, bet jų buvo mažiau, ir šiaip – 3 kapeikos irgi buvo gan pajėgios).

Elitiniai kariai

Dar būdavo tokios neeilinės kapeikos – savotiški Rembai iš spec-būrių. Tai buvo 1 rublio “tankai” (turėjom tik dvi monetas), 20 zlotų (didelė moneta, sunkiausias “tankas” žaidime), ir šiaip – monetos su kamufliažu (dažytos, išpaišytos), kurios turėjo neeilinių gebėjimų. Pavyzdžiui, 2 kapeikos 1961 metų buvo sutrinta ir dėl to labai plona moneta, kad kartais tiesiog palįsdavo po “tankais”. O tos žalios 3 kapeikos, paskutinis likęs gyvas “žaliasis berėtas” – buvo truputi lenkta moneta, dėl ko skraidydavo visoms monetoms virš galvų tarsi koks kamikadze. Taip, šis kamikadze ilgai negyvendavo, užtat atrodė gražiai. :)

Per mūšius visas kambarys buvo apmėtytas kapeikomis, ir dar neaišku kiek kapeikų gyvybių nusinešė tos kruvinos kovos, tačiau visada stengėmės rūpestingai sudėti viską gražiai atgal.

Rock’n'ro.. t.y. įdomesni eksponatai

Turbūt įdomiausias eksponatas – 1925 metų lietuviški centai:

20 lietuviškų centų, 1925 metų leidimo

3 kapeikos 1955 metų leidimo. Šios kapeikos dar atrodė šiek tiek kitaip, nei leistos vėliau:

3 kapeikos, 1955 metų leidimo

Sekančios seniausios kapeikos, kurias radau – 1961 metų leidimo. Pagalvojus, tai jau 50 metų joms suėjo. Šių metų leidimo buvo gan nemažai, ir skirtingų nominalo:

20 kapeikų, 1961 metų leidimo

Jubiliejinės 1967 metų leidimo 20 kapeikų:

20 kapeikų, jubiliejinio leidimo - "50 лет советской власти"

…Tokie vat pomidorai su monetomis. Visgi yra dar ką prisiminti ir be kompų. :)

Panašių įrašų nėra.

Optimistiška įžanga

Visų pirmą, prieš pradedant apie blogus dalykus, reiktų pažymėti, kad “The Witcher 2″ yra iš ties kokybiškas, gerai apgalvotas ir kruopščiai padarytas žaidimas – kalbant globaliai ir vertinant visų kitų RPG (ir ne tik RPG) žaidimų visumoje. Šis žaidimas turi stiprų literatūrinį pagrindą, su savo unikaliu pasauliu, žaidimo RPG dedamosios ir personažo vystymas – taip pat nėra grynos kopijos krūvos kitų RPG žaidimų. Atmosfera, personažai ir jų įgyvendinimas – taip pat aukštos kokybės. Atrodytų, ko daugiau reikia?

Techninė specifikacija

“The Witcher 2″ žaidimo varikliukas tikrai neliko nepastebėtas. Kai kur jis net buvo įvardintas, kaip vienas pažangiausių ir gražiausių šiuo metu, tokiu – kokiu prieš kurį laiką buvo laikomas Crysis varikliukas. Toks, pagal kurį būtų galima spręsti ar jūsų kompiuteris dar yra pakankamai naujas. Ypatingai galingiems kompiuteriams (su penkiomis vaizdo plokštėmis ir kilograminiais procesorių branduoliais) papildomai net buvo pasiūlyta atskira speciali opcija – “Uber sampling“.

Prigąsdintas visais šitais dalykais, aš irgi pradėjau bijoti dėl savo aparato. Ir ne veltui, nes iš pradžių man pavyko išgauti tik 10-15 fps’ų su minimaliais nustatymais (tiesa pasakius ir su aukštesniais panašiai buvo). Tačiau paskui truputi pamachinavus su draiveriais, išjungus 3D Vision’ą (tiksliau apskritai išinstaliavus) – situacija pagerėjo iki visai pakenčiamos. Išgavau 30-50 fps’ų prie vidutinių-aukštų nustatymų. Vaizdo plokštė praktiškai nekaito – tai, matyt, dar ir rezervo pasilikau.

Medžiagų atsparumas.. tfiu tu! T.y. žaidimo mechanika

Gerai, gal ir iš tikrųjų gražus tas varikliukas, tik tiek, kad labai jau statinis visas tas grožis. Ta prasme, kas liečiasi žaidimo mechanikos – tai gryna tragedija, nusikaltimas ir bausmė lenkiškame variante. Pasaulis ir visi mūsų baltaplaukio herojaus judesiai yra ant tiek kampuoti, kad nori-nenori prisimeni apie lanksčią TombRaiderę, kad ir iš pačių pirmiausių versijų (kai dar papų tarp pikselių nesimatė).

Žaidimo eiga yra nepaklusni ir nejautri. Pavyzdžiui, ne duokdiev kur nors reikės užlipti kopėčiomis – gausit pažiūrėti gan ne trumpa lipimo animacinį filmuką, kurio nei sustabdysi, nei pagreitinsi. Gal ir keistai skamba, bet pabandžius – suprastumėt. Mane tokios smulkmenos nervuoja dar nuo Darkwing Duck laiku.

Gulintys daiktai sunkiai pataiko po kursoriumi – dažnai reikia kokius penkis kartus apsisukti (o mūsų raganius nėra labai apsukrus, ypač mažame plote), kad pagaliau užtaikyti besivoliojantį daiktų maišą ar didelę-bet-kažkodėl-nepastebimą dėžę. Į duris pataikyti sunku, o kai kuriuose duryse-praėjimuose išvis įsijungia kažkokia neaiški animacija (panašiai kaip lipant kopėčiomis), kurią ir vėl nei išjungsi, nei pagreitinsi.

Per kovas mūsų herojus išdarinėja įvairius salto ir piruetus tarsi cirko akrobatas, tačiau lygioje vietoje pašokti ar ką nors peršokti – nesugeba, tarsi senas karo veteranas. Aišku, neįskaitant kokių dviejų vietų, kur pagal siužetą numatyta, kad paspaudus pelės mygtuką raganius nušoka ar užlipa ant gan aukštos pakylos. Bet čia retas atvejis, tad nesidžiaukit, nes nepermatomų sienų ar šiaip nedidelių kliūčių – tikrai daugiau pasitaikys. Nebent pasiseks ir šalia bus kopėtėlės – oo, ne.. vėl laukti kol įlips!

Suarkadėjimas

Žaidimo išsisaugojimas – taip pat kreivas, ala – “Labas, pristafkės! Aš jau čia.” Jau pačioje pradžioje teko kelis kartus nuobodžiai kartoti vieną atkarpą su nubėk-nulipk-gaukmalkųnuokrūvosblogiečių-mirk-nubėk-nulipk-gaukdarkartą-irt.t. Kokio velnio man neduoda saugotis kada ir kur aš noriu? Ne strelialkę gi kažkokią žaidžiu, kad maitinti mane visais šitais checkpoint’ais. Suprantu, kad taip sudėtingiau suderinti skriptus, bet kad jie ir taip kreivi ir nuobodus.

Visi tokie nuobodžiai įkyrūs dalykai tikrai neskatina žaisti šį žaidimą sunkesniame režime – nes kovos yra tikrai ne lengvos, o herojus – tikrai ne tankas, ir gauna malkų gan greitai. Žinoma, išmokus daugiau kung-fu veiksmų, prisigėrus visokių eleksirų ir naudojant magiškus fokusus-pokusus – viskas tampa daug logiškiau.. nabettačiau vis vien.

Viskas tai, gal ir nebūtų taip baisu, bet suarkadėjimas jaučiasi ant kiekvieno kampo. Ši Witcher dalis yra dar vienas žingsnis link pasaulio užvaldymo konsolėmis. Iš pradžių kažkoks tai interaktyvus filmas “Mass Effect 2″ – nei šaudyklė, nei RPG, nei išvis suprasi kas su vienu vieninteliu klavišu, kuris daro viską. Paskui “Neverwinter Nig..” t.y. “Dragon Age 2″ – gal ir geresnis variantas vertinant aplamai, bet kaip RPG – tai, sakyčiau, irgi žingsnis atgal. Labiau realtime-strategy su gudresniu siužetu, o ne RPG. Dar būtų galima pridėti ir metų (jei ne pastarojo penkmečio) nusivylimą – “Gothic IV”. Nors apie šį žaidimą, kaip apie RPG, tai gal reikėtų išvis patylėti. Blemba, aš noriu žaisti RPG, o ne filmus žiūrėti, kur man parodoma kada, kur ir KĄ reikia skubiai paspausti, jau nekalbant apie tai – kur man galima eiti, o kur kelią užtvėrė netikėti forsmažorai. Absurdų absurdas.

Kad būtų aiškiau ką turiu omeny, tai “The Witcher 2″ atsirado tokie amazingly-unbelievable mini-žaidimai, kaip – “paspausk laiku tokį ir tokį mygtuką, lygiai tokių ir tokių laikų, nes kitaip tau bus kranty”. Iš pradžių bėgiojimas nuo drakono (ne spoileris, nes tai pamatysit pačioje žaidimo pradžioje) – kur užtenka net vieną kartą praleisti reikiamą kombinaciją ir turėsit kartoti atkarpą iš naujo. Nėra ten sunku, tiksliau net lengviau nei lengva, bet šitame ir yra pagrindinis blogis – nenoriu aš tokiu interaktyvių filmukų. Geriau jau parodytų paprastą intro-video, kur aš galėčiau gurkštelėt arbatos, kol mūsų herojai pabėgs nuo visų tų drakonų, vietoj to, kad kvailai spoksot į ekraną ir gaudyti momentą, kada kažką reikės paspausti.

Toliau žaidime mus laukia afigienai įdomios kumštynės kovos. Pamenat pirmoje dalyje net turnyrai traktiruose buvo. Tai vat, tokie turnyrai bus ir antroje dalyje – kas dar yra pusė velnio, bet kas daug baisiau, tai vietomis tokios kovos yra įterptos ir kaip siužeto dalis, kai reikia ką nors vaizdingai primušti. Viskas ką jums reikės padaryti per šias kovas – tai vėl tam tikru laiku paspausti kelis kartus reikiamą mygtuką, ir būtent tokį, kokį jums parodys ant ekrano. Iš ties žiauriai įdomios ir permainingos kovos gaunasi.. Ech, laukiu nesulaukiu kada visas toks pat interaktyvus Mortal Combat’as pasirodys. Mortal-Guitar Hero kažkoks tai. Aš dar suprantu, kai reikia vieną kartą nuo drakono pabėgti, bet kai lygiai pat tokias nesąmones įdeda ir vietoj muštynių – tai nu nafig, kas čia per žarptica tundroje.

Optimistiška reziumė

Stiprioji pirmos “The Witcher” dalies vieta buvo – siužetas ir atmosfera. Gal siužetas iš literatūrinės pusės ir nebuvo itin vingiuotas ir išmanus, bet iš žaidimo pusės – siužeto pateikimas tikrai įtraukė, jis nebuvo nuobodus ir išlaikė ilgą laiką prie žaidimo nepaisant visų tų baisių ilgų krovimosi. Ir išlaikė taip, kad artėjant pabaigai, nepradėdavai galvoti – “Šiaip jau galėtų ir greičiau baigtis..”

Nors “The Witcher 2″ daugmaž dar tik įtrečdalėjau žaisti, bet panašu, kad siužeto vystymas, atmosfera, personažai – vėl gi bus vos ne vienintelis dalykas, kuris patrauks žaidimą ir privers susitaikyti su neapsukriu raganiumi ir tais bukais arkadiškais pričindalais.

Įspūdžiui susidaryti

Tikiu, kad iš video įspūdis susidarys labai teigiamas, priešingai nei aš gąsdinau:

Dar įvertinkit superinteraktyvias duris ant 5:33 minutės. Jei teisingai supratau, tai filmuke sako, kad žaidimas toje vietoje sulėtėja, nes lygtais papildomai pakrauna lokaciją. Tačiau realiai žaidime, kai kelis kartus reikia pirmyn-atgal pro tokias duris praeiti – tai nunafig, atsiprašau. Kai kopėčiomis laipioja – tipo irgi antrą aukštą krauna, ar kaip ten?

Panašių įrašų nėra.

Nirvana vs Europe – The Final Teen Spirit (by Wax Audio)

AC/DC vs Ghostbusters – Thunder Busters (by Wax Audio)

Pink Floyd vs Bee Gees – Stayin’ Alive In The Wall (by Wax Audio)

Nirvana vs Rick Astley – Never Gonna Give Your Teen Spirit up

Aleksandr Pushnoy vs Dibilan (Dima Bilan) – Never Let you go

Panašių įrašų nėra.

Kartais melodijos tyčia atkartojamos arba tik šiek tiek pakeičiamos, norint sugroti su žmogaus pasąmonėje įsitvirtintais muzikiniais atvaizdais. O kartais atkartojamos beveik netyčia, nes patys kompozitoriai irgi turi pasąmonę, kurioje būna įsitvirtinusios įsimintinos melodijos.

Nesu koks nors didelis muzikologas, ir Eurovizija žiūrėjau patogiai įsitaisęs ant sofos – o kas daroma po ilgos dienos nuo 22-23 valandų vakaro ant sofos, turbūt minėti nereikia, ypač kai tiek lopšinių dainuoja. Retkarčiais atsimerkiant, kai vietoj lopšinių pradėdavo bumbsėti kokią nors Gruziją, vis gi išgirdau keletą “trijų akordų melodijų”, kurios pasirodė tarsi kažkokios pažįstamos. Nežinau, gal čia tik man vienam taip?

Žinoma, dažnai atlikėjai specialiai pasirenka visokių ABBA’ų stiliuką, tuo net neslėpdami – na, toks jau muzikinius stilius pasirenkamas, kad bent kažkiek daugiau balsų pritraukt. Pavyzdžiui Azerbaidžanas, nors ir nepavyko tiksliai nustatyti ką jis man priminė, bet kažką priminė – ir panašu, kad Kelly Family. Kažkaip kertasi man Azerbaidžano daina su dainomis – “Every Baby“, “An Angel” ir “Fell in Love with an Alien“.

Tiek to, paliekam nugalėtojus, panašu, kad jie tikrai tik netyčia į pasąmonę sulindo, ieškodami žinomų motyvų. Tačiau toliau įdomiau – trečią vietą užėmę Švedai. Aš beveik tikras, net su savo nemuzikinė klausa, kad Švedijos dainos melodija (bent jau jos dalis) yra vienas prie vieno su kita, sena ir gan žinoma daina – “Marie Laforet – Manchester & Liverpool“. Be to būgnų riff’as – irgi yra sėkmingai nutyrintas, vienas žinomiausių būgnininkų riff’ų.

Kad aiškiau nurodyti panašumus, pabandžiau tai sudėti į video:

Beje, “Mančester-Liverpool” melodija jums taip pat gali būti žinoma dėl to, kad ši melodija ilgą laiką grodavo žiniose (в программе “Время”, tsakant), prieš orų prognozes. Kai kurie ją taip ir atsimena – “orų prognozės melodija”.

Daugiau neypatingai ką įsiminiau, bet ir klausiau tik viena ausimi (gal net tik puse jos), bet panagrinėjus detaliau, tai gal ir prie kitų eurovizinių dainų būtų galima prikibti.

Pilnos dainų versijos:

• Eric Saade – Popular (Sweden @ Eurovision 2011)
• Marie Laforet – Manchester & Liverpool
• nu ir, žinoma – Orų Prognozė, hehe

P.S. Šiaip iš šitos Eurovizijos labiausiai patiko dekoracijos – tikrai buvo gražūs wallpaper’iai už atlikėjų nugarų, ant didelio panoraminio ekrano.

Panašių įrašų nėra.

Vakar, šiandien, rytoj…

Prisiruošiau pagaliau peržiūrėti seną gerą vaikystės trilogiją – Back to the Future (1985-1990). Gan smagiai susižiūrėjo, ir neatrodė, kad toks jau senas tas filmas (aišku, ypatingai nesižvelgiant į retro-specefektus).

Pirmą kartą visą tą reikalą žiūrėjau, kaip ir Žvaigžių Wars’us, gilioje jaunystės vaikystėje per mažiuką juoda-baltą Šilelį, per tuometinę “linkomaniją” – Videokauką. Praėjo kažkiek laiko, ir dabar jau galiu tai matyti FullHD kokybėje, 1920 ant 1080 rezoliucijos. Štai jums ir kelionės laiku.

Pirmam trilogijos filmui, kuris pasirodė 1985 metais, ne už ilgo gresia jubiliejus – 30 metų. Iš vienos pusės lyg ir nieko tokio, ne pirmas ir nepaskutinis kultinis filmas perkopęs tokį barjerą. Tačiau iš kitos pusės filmas yra apie keliones laiku, ir čia prasideda įdomesnioji dalis, nes būtent į 2015-uosius metus (t.y. praktiškai į mūsų laiką) ir buvo kuriam laikui papuolę trilogijos herojai.

Tikrai buvo smagu pažiūrėti į mūsų dabartį žmonių akimis, kurie gyveno prieš 25-30 metų, ir kuriems tai buvo tolimoji ateitis. Iš vienos pusės, kai kur jie persistengė su skraidančiais dalykais, robotais ir nanotechnologiškais rūbais, tačiau iš kitos pusės – nei kontuperių ant kiekvieno kampo, nei mobiliųjų telefonų (nekalbant apie išmanosius). O vat su plokščiaekraniais telikais ant sienų – tai tikrai pataikė. Nors kaip namams gal kiek ir didoki vietomis buvo.

2015-tieji, Back to the Future versija

2019-tieji, Blade Runner versija

Dar po kelių metų bus dar kita panaši data – filmo Blade Runner (1982) veiksmas vyko 2019-taisiais metais. Kiek pamenu, tai ten viskas dar daug technologiškiau atrodė – protingi robotai, ir visa kita. Kai bus arti tie metai, tai reiks peržiūrėti ir šį filmą.

Šiaip gal ir daugiau tokių filmų galima prisiminti, kur buvo parodyta “tolimoji ateitis”, kurios liudininkais mes jau tapome arba jau greit tapsime. Aišku, su ta sąlyga, kad mažiau optimistiškų filmų (2012 ir pan) scenarijus išgyvensim. Pavyzdžiui, 2032-tieji bus Demolition Man metai. Gal dar panašių prisimenat? :)

Panašūs įrašai:

1. Laukiamiausi 2009-ų metų pabaigos fantastiniai filmai
2. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės
3. Kinas nuo nebyliojo iki 4D (III dalis) – 3D vasara ir kiti ateities planai
4. Star Wars kitaip, arba Eilinis Džedajaus Sugrįžimas (pasiilgot?)
5. Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)

Panašūs įrašai:

1. Grupė DDT – Vilnius, 2009

Įspūdingai, tiesa?

Jeigu kažkam to per mažai ir smegenys dar be vargo tokius vaizdelius išveža, tai kad maža nepasirodytų. galima paminėti ir tai, kad hiperkubas yra viso labo tik atskiras N-kubo atvejis. Kur N – dimensijų skaičius. Pavyzdžiui, linija yra 1-kubas, kvadratas – 2-kubas, įprastas kubas – 3-kubas, o toliau.. smagiau.

© wiki.org paveiksliukas

Taip, kad, jei kažkam 4-kubas dar yra per paprasta – tai dar rasit kur tobulėti. Kubų nuo 1 iki 6 dimensijų vizualizacija:

O jeigu dar kažkam ir kubų neužteks, tai N dimensijose gali būti ne tik kubai, bet ir įvairios kitos geometrinės figūros. Pavyzdžiui, hipersfera:

Panašūs įrašai:

1. Pipec podkralsia nezametno, arba baimės akys diiidelės (n-14)

Panašūs įrašai:

1. iTable – naujas planšetinis stalafonas, su lietimuisi ir kavai jautriu ekranu

“Bullshit-bingo!” žaidimas yra daugeliui žinomo žaidimo-loterijos “Bingo!” atmaina. Vieną iš galimų “Bullshit-bingo!” žaidimo kortelė atrodo maždaug taip:

Žaidimo taisyklės yra paprastos: žymėkite langelius, kai konferencijos ar susirinkimo metu išgirstate vieną iš kortelėje pateiktų frazių. Atžymėjus pilną langelių eilę vertikaliai, horizontaliai ar įstrižai – atsistokite ir garsiai prarėkite: “Bullshit!”

Čia pateikta  žaidimo kortelė labiausiai tinka “informacinėms technologijoms”, tačiau galima prigalvoti įvairaus tūrinio kortelių ir pritaikyti įvairioms profesinėms sritims. Tam tikslui pasirodo net yra sukurtas specialus tinklapis – www.bullshitbingo.net.

Taip kad, linksmų pokalbių su klientais! :)

Panašių įrašų nėra.

Ir štai amazing-incredible-great atsakymas – naujasis stalafonas iTable! Nuo šiol jūs galėsite stumdyti ikonėlės tarsi profesionalus šaškių žaidėjas, o jūsų žmona galės lipdyti cepelinus tiesiai ant facebook’o! Ar ne šito jums truko?

Preliminari šio stalafono kaina yra nei daug, nei mažai – 12 500$. Tačiau neskubėkite bėgti ieškoti jo į artimiausias parduotuves, nes kąžin ar rasite ten šį modernų stalafoną. Nebent pačiam Jobs’ui patiks šis pokštas ir jis iš tikrųjų nuspręs pratęsti iPhone’o didinimo darbus. :)

Panašių įrašų nėra.

Pergalė

Visų pirmą dėkui Lietuvos rinktinei už atneštą savo šaliai nuostabią pergalę. Šios pergalės tikrai mažai kas tikėjosi, dėl ko ji yra dar labiau maloni. Kita vertus, kai medaliai buvo jau arti – daugelis pradėjo liūdėti, kad nebuvo paimti aukštesnės prabos medaliai. Manau, kad tai natūralu, nes kuo arčiau čempionato pabaigos, tuo geresnį krepšinį rodė Lietuvos rinktinė. Lietuviai truputi buksuodami pradėjo čempionatą, tačiau vėliau (tikriausiai po įspūdingos pergalės prieš  Ispaniją) atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, ir lemiamose rungtynėse buvo gan įtikinamos pergalės prieš tokias rinktinės kaip Argentina ir Serbija. Rezultate nori-nenori pradedi kaltinti amerikiečius, kad vėl ne laiku ir ne vietoje papuolė, sustabdė pergalingą žingsnį.

Čempionatas

Kas dėl pačio čempionato, tai iš vienos pusės jis buvo silpnokas – jei žiūrėti į tai, kiek visokių žvaigždžių atsisakė jame dalyvauti. Praktiškai visose komandose nebuvo po vieną ar net po kelis pagrindinių žaidėjų – visokie Gasoliai, Nowitzkiai, Kirilenkai, Yao Mingai, Šiškauskai, Parkeriai, LeBroniai, Genobiliai ir t.t. Daugelis komandų žaidė  gal ne antromis sudėtimis, bet pusantrinėmis – tarp pirmos ir antros komandos.

Kita vertus, visų tų lyderių nebuvimas daugeliui komandų net tikriausiai padėjo – leido susikaupti ties savo jėgų, susivienyti ir žygiuoti į priekį, nekabinant medalius ant saves anksčiau laiko. Vienas iš ryškiausių tuo pavyzdžių – bronzos medalių nugalėtojai, Lietuvos rinktinė. Ir kažin ar kas nors gali teisintis tuo, kad jie neturėjo pagrindinių žaidėjų – jų neturėjo ir Lietuvos rinktinė.

Viso to pasiekoje čempionatas gavosi net dar įdomesnis ir lygesnis – daugelyje maču viskas sprendėsi tik rungtynių pabaigoje. Išskyrus nebent rungtynes su JAV rinktine, kuriai iš esmės irgi padėjo, kad joje nebuvo ryškiausių žvaigždžių. Nors amerikiečiai vis vien buvo arogantiški ir pasitikintys savimi, neturėjo treniruočių, nenaudojo ypatingų žaidimo schemų, tačiau ši rinktinė tikrai kovojo užsivedus ir rimtai nusiteikus.

Lietuvos rinktinė

Kas patiko Lietuvos rinktinėje? Visų pirmą – grynas komandinis žaidimas. Tai buvo komanda, kurioje praktiškai nebuvo taip vadinamų “turistų”. Prie šito, žinoma, pagrinde prisidėjo treneriai – sudėties rotacija ir kiekvieno žaidėjo teigiamų savybių išnaudojimas, buvo tikrai aukštame lygyje. Kas dėl trenerių – tai aiškiai matėsi ne tik lankstus sudėties valdymas, bet ir kitokie taktiniai manevrai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – rungtynės su Argentina, kuri buvo nugalėta tikrai ne vien netikėtai užkritusiais tritaškiais. Žinoma, tokius manevrus nesigavo pritaikyti prieš visus varžovus, tačiau vis vien matėsi, kad aikštelėje vykstantys dalykai, yra kažkaip pagrįsti protu.

Kas dar patiko rinktinėje – tai kaip niekad užtikrintas žaidimas kas liečiasi kamuolio kontrolę ir visokias žioplas klaidas, ypatingai kai varžovas pradėdavo spausti. Daug buvo šnekėta apie gero įžaidėjo trukumą, buvo ir tokios kalbos, kad net nebus kam saugiai kamuolį persivaryti. Tačiau čempionato metu lietuviai su tuo gan tvirtai susidorojo – tikrai gan lengvai ir be problemų atlaikė visus įmanomus spaudimus (nebent tik amerikonų rankų buvo per daug ir jos buvo per ilgos). Paskutinėse rungtynėse šiuo atžvilgiu – žiūrėjai ir buvai ramus, kai kamuolis buvo kokiose nors Kalniečio ar Delininkaičio rankose.

Taip pat prie viso komandinio žaidėjo prisidėjo ir Linas Kleiza – aiškus rinktinės lyderis. Tai, kad jis buvo lyderis – iš jo nei atimsi, nei pridėsi, taip kalba faktai ir statistika. Pats iki čempionato irgi ypatingai nesižavėjau Lino žaidimu – taip, individualiai jis visada buvo stiprus, bet komandiškai – visiškai nulis. Kitaip tariant – gryno amerikietiško krepšinio pavyzdys.

Anksčiau, kai jam nekrisdavo, galėjo paskui save ir visą komandą į dugną patraukti. Tačiau ką mes turėjome per šį čempionatą – tai visiškai kitokį Kleizą. Dauguma sakydavo, kad patobulėjusį, bet aš pasakyčiau, kad tiesiog pasikeitusį – individualiai jis liko vis dar toks pats stiprus, bet pasikeitė jo žaidimo suvokimas.

Rezultate gavome tolygią komandą, su daug lygiaverčių žaidėjų ir vienu stabiliu lyderiu – tokiu, kokiu jau nežinau kada rinktinė turėjo prieš tai. Tokie žaidėjai, kaip pavyzdžiui Jasikevičius ar Šiškauskas – irgi būdavo lyderiais, bet kitokio tipo. Šiškauską “komandos klijais” vadindavo, Jasikevičius – šiaip kaip treneris aikštėje būdavo. Ir jiems abiems reikėdavo visos komandos pastangų. Taip, kartais ir jie iššaudavo individualiai, prieš kokius nors amerikonus keliais tritaškiais iš eilės, bet tokio stabilumo lemiamais momentais kaip pas Kleizą – neturėjo. Kleizai pagal šaltakraujišką taškų darymą būtų galima prilyginti nebent kokį Macijauską (ech, kaip jo karjeros gaila).

Ir aš neliaupsinu Kleizos – tiesiog jis yra tokio tipo žaidėjas, toks jo amplua (bent jau Lietuvos rinktineje). Manau, toks komandinio žaidimo ir stabilaus lyderio derinukas yra tik į naudą rinktinei. Yra kas gali patraukti komandą lemiamais momentais, o pati komanda – iš esmės ir be lyderio gali apsieiti, kol jis įsibegės, ar jei iš vis ne jo diena. Kitaip tariant – šitie dalykai vienas kitą tik papildo, ir čia tikrai yra ne tas atvejis, kai būna vieno žaidėjo komanda.

Šiaip dėl Kleizos dar klausimas – ar čia Kemzūros nuopelnas, ar visgi labiau Olimpiakoso ir praleisto europiniame krepšinyje laiko. Tikriausiai visgi abu faktoriai susidėjo. Kažin ką turėsime iš jo kitąmet, kai jis vėl grižo pas amerikonus. Ramina nebent tik tiek, kad žais jis Toronto komandoje, kuri pastaruoju metu laikoma europietiškiausia komanda NBA lygoje, žaidžianti komandinį krepšinį.

Reziumė ir lukesčiai

Kažkaip kuo toliau, tuo baisiau darosi už 2011-ųjų Europos čempionatą Lietuvoje. Pasaulio bronzos medaliai yra iš tikro didelis pasiekimas, bet ar nepersistengs žmonės sureikšminant šį pasiekimą ir ar nepradės žūtbūt reikalauti aukso. Visos viltys į rinktinės narių profesionalumą – reikia tikėtis, kad jie nesužvaigždėjo, o tik įgavo patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Viską ką turime padaryti mes – tai palaikyti savo šalies komandą nepaisant to, kaip jai seksis. Per šį čempionatą jau buvo pakankamai įrodymų – ir kad po beviltiškų čempionatų galima pasiekti aukštumų, ir kad buksuojant čempionato pradžioje galima laimėti medalius, ir kad rungtynes galima laimėti, net ir pralaimint jas 18 taškų skirtumu tokioms komandoms kaip Ispanija.

Viskam savo laikas – reikia tik turėti užsispyrimo, noro ir neprarasti pasitikėjimo. Taip kad iki susitikimo kitais metais Lietuvoje!

Panašių įrašų nėra.

Čia su ta sąlyga, kad aš esu senas DDT gerbėjas, o mano žmona yra sena U2 gerbėja. Taip kad, pabuvoti tokiam koncerte – būtų mūsų abiejų svajonė. Ech, įsivaizduoju kokia atmosfera buvo salėje po tokio dalyko.

Panašūs įrašai:

1. Grupė DDT – Vilnius, 2009

Visų pirma pastaba dėl spoilerių – pasistengsiu labai nieko neatskleist, bet kita vertus, tai jei ir visą siužetą perpasakočiau, tai vargu ar ką nors suprastumėte nepamatę filmą. Šį filmą reikia ne tik pamatyti, bet ir suinterpretuoti, nes siužetas jame – yra ne viskas. Ir tam, kad tai padaryti, reikės pažiūrėti filmą ne vieną kartą.

Laukimas ir lūkėsčiai

Šį filmą laukiau jau seniai, nuo to laiko, kai dar prieš kokius metus ar pusmetį pirmą kartą pamačiau treilerį, ir kai sužinojau, kad tai Christophero Nolano filmas. Plius dar pridėkime, kad šiais metais, kaip jau rašiau anksčiau, nebuvo praktiškai nei vieno ypatingai verto dėmesio filmo – tai pamatyti ką nors šviežesnio ir įspūdingo norėjosi vis labiau ir labiau.

Cobb: Dreams feel real while we’re in them. It’s only when we wake up that we realize something was actually strange.

Pažiūrėjęs filmą, tai kažkokių siurprizų visgi nenutiko – nei gerų, nei blogų, gavau daugmaž tai, ko ir tikėjausi. Nei nuvylė, nei nustebino. Tačiau čia su ta sąlyga, kad iš filmo tikėjausi tikrai daug. Todėl, kad filmas nenuvylė, kai tai būna po didelių lūkesčių, galima sakyti yra gan nemažas pliusas.

Trumpai – kas tai per filmas?

Apibendrinant, “Inception” – yra mišinys “Matricos” (pagal sci-fi dedamąja, tik kad ne cyberpunk stiliaus), tokių filmų kaip “Italian Job” arba “Ocean ElevenThreeliktukas” (dėl “nusikaltimo” organizavimo, komandos subūrimo ir bendradarbiavimo), ir žinoma šiek tiek “Titaniko” (dėl to čiuvako su skysta barzdele). Žinoma DiKaprio jau subrendęs – vyras-kaip-pipiras, bet jo tipažas ir fizionomija vis vien kažkaip asocijuojasi su berniuku iš Titaniko, kuriam labiau tiktų vaidinti visokiuose Twillight’uose, nors tu ką.

Dėl to mišinio, tai čia šiek tiek juokais, šiek tiek rimtai. Dėl visokio veiksmo, gaudynių ir panašiai – Ch. Nolanas nieko naujo neišrado. Tačiau prie viso šito, kažin ar būtų galima apkaltinti režisierių dėl plagiato, nes filmas tikrai originalus ir vingiuotas. Vingiuotas iki tiek, kad norint suprasti visus niuansus, filmą reikės pažiūrėti mažiausiai kokius tris kartus. Kalbu ne apie tai, kad filmas tiesiog įdomus ir jį būtų galima žiūrėti ir peržiūrinėti. Kalbu apie tai, kad filme realiai viskas gražiai užpainiota ir prikimšta neįprastos informacijos. Žiūrint filmą pirmą kartą, vietomis tiesiog nelabai buvo laiko viską suvokti, nes filmas nestovėjo vietoje ir ištisai judėjo į priekį, sukant vis naujus vingius.

Filmo koncepcija ir idėja yra iš ties painios (neblogąja šio žodžio prasme). Įsivaizduokite save kokioje nors aukštosios matematikos paskaitoje viduryje semestro, kur jums ne iš to, ne iš šio bando sukišti visą šūsnį naujos ir neaiškios informacijos. Žiūrint šį filmą kartais susidarydavo panašus jausmas. Tačiau Ch. Nolanas yra tikrai neblogas dėstytojas, jam pavyko viską gan sklandžiai ir aiškiai sudėlioti, kad be visų sudėtingų niuansų ir vingių rezultate gavosi ir gan paviršutiniškų, aiškių dalykų.

Cobb: What’s the most resilient parasite? An Idea. A single idea from the human mind can build cities. An idea can transform the world and rewrite all the rules. Which is why I have to steal it.

Turiu omeny, kad filmas nebuvo vien grynas smegenų prievartavimas. Ch. Nolanas sugebėjo viską paaiškinti ir padaryti iš to daugiau-mažiau suprantamą filmą, o ne kažkokį pasąmonės srautą, kurį suprastu tik tikri snobai. Tačiau vis vien ta riba – tarp užpainiotų vingių ir visiems aiškaus reginio yra gana plona.

Apie Ch. Nolaną, ir kitus abrikosus

Pastebėjau vieną Ch. Nolano filmų bruožą – jis dažniausiai eina nuo realybės, nuo realių, paaiškinamų dalykų, o ne nuo fantastikos. Užtenka prisiminti ir tą patį Batmaną, kuris iki Ch. Nolano buvo eilinis superherojus iš komiksų (nors ir nežinau kaip tiksliai pagal komiksus buvo), tačiau režisierius įrodė, kad Batmanas – tai eilinis žmogus, praėjęs tam tikrus išgyvenimo kursus, ir kuris dėka Morgano Freemano ir savo finansinės imperijos yra apsiginklavęs naujausiomis technologijomis.

Tačiau prie visų tų realių dalykų, Ch. Nolano filmai visgi lieka fantastiniais, ir maža tuo, būna vienas-kitas dalykas, kuris yra grynai iš fantastikos srities, ir kurį režisierius tarsi nesugeba paaiškinti ir pagrįsti realiais dalykais. Ar tai Ch. Nolanas daro specialiai, ar jam iš tikro jam pritrūksta argumentų? Kas ten žino.

Pavyzdžiui, klonavimo mašina filme “Prestige” – viskas iki jos buvo paaiškinta ir jokių anomalijų filme nebuvo. Buvo tik broliai-dvyniai, kruopščiai suplanuoti ir sukurti iliuzionistų mechanizmai, rankų vikrumas ir jokios apgaulės.

Su filmų “Inception” tai gal tokio konkretaus fantastinio daikto ir nebuvo, nes visi tie sapnai, visą tą koncepciją lyg ir buvo mums paaiškinta ir pagrįsta. Tačiau kiek ten iš tikrųjų yra tiesos ir ar tikrai mūsų sapnuose laikas skaičiuojamas remiantis gryna matematika, kad kuo giliau žmogus miega, tuo greičiau dirba jo smegenys. O dar tas kelių žmonių sapnų sujungimo aparatas, kaip ten vienas atsiranda kito sapnuose, visokios projekcijos ir kiti dalykai…

Bet viskas tai ne esmė – gilintis į tai, kas yra realu, o kas visiškas absurdas Ch. Nolano filmuose – tikrai neverta. Nors tai ir yra šio režisieriaus stilius, tačiau jo filmus visgi reiktų žiūrėti per fantastikos prizmę, pasitelkus ir savo fantaziją, o ne vien fizikos dėsnius.

Susišaudymai “piuj-piuj – tu nušautas!”, arba “nemeluok, aš tanke!” ir kiti degutai meduje

Kas filme nelabai patiko (nors ypatingai ir netrukdė) – tai susišaudymai ir kitokios gaudynės. Pasakykit, kam ten jie buvo? Būtų tiek to, jei tie susišaudymai būtų gražūs ir efektingi, bet tokie, tai net nežinau.. Mane asmeniškai jie sugražino prie eilinio seno holivudiško blockbasterio, kur visi blogiukai šaudo ne tikromis kulkomis, o gėriečiai – visi iki vieno (išskyrus vieno samurajaus) nemirtingi snaiperiai. Stengiausi ypatingai į tai nesigilinti, filme yra į ką ir taip žiūrėti ir apie ką galvoti, tačiau šiek tiek kliuvo.

Tadashi: I bought the airline. It seemed neat.

Taip pat nesužavėjo ir pagrindinis filmo siužeto tikslas – praplauti smegenys kažkokiam vienam berniukui-mažorui, kad kitas turtingas dėdė atsikratytų pagrindinių konkurentų ir padarytų iš to dafiga babkių. Ar ne banalu? Taip, šį kart jokio pasaulio jokie Batmanai negelbės, viskas kur kas paprasčiau. Nors pagrindinis herojus turi ir kitą kilnų, emocinį tikslą, bet vis dėl to visas “zamesas” yra grynai dėl milijonų. Bet filmo pagrindinis tikslas – tai nėra tas dalykas, dėl kurio filmas žiūrisi. Šio filmo esmė yra tai – KAIP tas tikslas yra pasiekiamas. Visas filmas ir yra apie tą “KAIP”, kuris supainios jūsų smegenis.

Išvados

Pažiūrėjęs filmą, šiek tiek bandžiau pasigilinti, paskaitynėti forumus, surasti atsakymus į praleistus niuansus ir panašiai. Rezultate supratau, kad skaitau vos ne spoilerius, ir kad juos paskaičius, antrą kartą filmą bus žiūrėti nebe taip įdomu. Ta prasmė, kad po kelių peržiūrų filme galima surasti tikrai daug visokių įdomių per pirmą peržiūrą neatrastų niuansų. Jeigu šį filmą vertinti pagal “peržiūramumą” (tai – kaip filmas žiūrisi per antrą ir sekančius kartus), tai jam galima drąsiai rašyti labai aukštus balus.

Taip pat po filmo supratau, ką reiškia “gilus miegas” ir kad jis matuojamas lygiais. :)

Treileris

Įvertinimai

• IMDB: 8,9.
• Rotten Tomatoes: kritikai 86%, vartotojai 93%.
• Obuolys.lt: kritikai 97%, vartotojai 89%.
• Mano (callia.lt): 95.

Panašūs įrašai:

1. Filmas “The Book Eli” – pagaliau pažiūrėjau
2. Filmas “Aušros kariai” (“Daybreakers”) – yra filmai apie zombius, ir yra apie vampyrus
3. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
4. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės
5. Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)

Tradicinė priešistorė

Pirmą kartą su įvairiomis kompiuterinėmis muzikėmis programomis teko susidurti (ne profesionaliai, o šiaip griežtai mėgėjiškai) gana seniai. Vos ne nuo pat to laiko, kai nupirkome savo pirmąją garso kortą. Taip, taip, anksčiau PC’iukai būdavo tylūs-ramūs, o apie tokius dalykus kaip Mp3 plačioji visuomenė dar net nesvajojo.

Iš pradžių tai buvo vienas iš žinomiausių trackerinis redaktorius FastTracker 2. Jau kažkada anksčiau minėjau apie jį, kad šį “kompiuterinį žaidimą” žaisdavome tuo tarpu kai nusibosdavo visokios Civilizacijos, Transport Tycoon’ai, Master of Orion’ai ir panašiai. Et, smagus žaidimukas buvo. :)

Paskui susipažinome su MIDI ir su tokiais redaktoriais kaip Cakewalk (nors šiaip buvo ir paprastesnių, ne tokių profesionalių). MIDI išsiskyrė tuo, kad turėjo visą krūvą integruotų instrumentų – iš esmės kaip ir sintezatoriai (nors šitie gal skirtingi būna, nežinau, nesu specialistas).

Visokiausių standartinių instrumentų gausa labai patiko, bet nepatiko pigus ir nesodrus visų tų instrumentų garsas. Tam, kad garsas nors kiek būtų realistiškesnis, reikėjo pirkti rimtesnę garso kortą, kuri palaikydavo papildomus garsų bankus (angl. SoundFont banks). Šitie garsų bankai užsikraudavo į atmintį ir garso korta sugebėdavo iš MIDI išlaužti žymiai geresnį garsą. Žinoma būdavo ir programiniai sprendimai, kurie pusiau veikė ir su įprastomis garso kortomis, bet su jais išvis daug vargo būdavo.

Pagrindinis garso bankų rodiklis buvo tai, kiek jie užima megabaitų. Grubiai tariant, kuo daugiau garsai “sverdavo”, tuo geresnės kokybės jie būdavo. Kokybiškiausius kokius aš tuo metu turėjau buvo apie 40Mb – ir čia tais laikais, kai RAM atminties eiliniame kompiuteryje buvo tik 256-512Mb. Taip kad galima sakyti – tikrai kokybiški garsai turėjo būti. :))

Be paminėtų muzikinių redaktorių buvo ir yra dar ir tokie gan žinomi dalykai kaip FruityLoops arba Reason. Tačiau su jais praktiškai išvis nebuvau susidūręs, tik labai epizodiškai, nors ir žinau, kad yra tikrai nemažai mylinčių šiuos produktus.

Guitar Pro

Nuo seno atsimenu, kad sunkiausiai sekdavosi atkartoti gitaros garsus (arba turbūt iš esmės daugumos styginių instrumentų). Nes grojant styginiais neužtenka vien išgauti natą ar akordą, nes visi garsai dažniausiai išgaunami su įvairiais grojimo technikos efektais – nuo paprasto braukimo iš apačios į viršų iki įvairių hammer’ių, bend’ų ar dar rimtesnių pirštų laužimų. Visi šie efektai padaro garsą sunkiai atgaminamu su sintezatoriais, be pačių instrumentų.

Guitar Pro nuo seno kaip tik ir buvo specializuota programa gitarai – pagrinde, taip vadinamų, tabų kūrimui. Nors, aišku, galima viską ir natomis apiforminti. Taip pat šiame redaktoriuje buvo galima dėlioti visus tuos įmanomus technikos efektus.

Atkartoti tai atkartodavo, bet garsas vis vien būdavo ne koks ir su realia gitara nebuvo ką lyginti. Štai daugmaž toks būdavo skambesys:

Nuo kažkurios versijos šioje programoje atsirado taip vadinamas Realaus Garso Varikliukas (angl. RSE – Realistic Sound Engine). Aukščiau minėjau apie instrumentų garsų bankus, tai va, RSE varikliukas pagrįstas panašiu dalyku, tik tiek, kad jis yra integruotas į pačią programą. Minėjau, kad kuo kokybiškesni instrumentai, tuo daugiau garsų bankai užima megabaitų. RSE varikliuko garsų bankai užima ne 10Mb, ir ne 40Mb, o net visus 2 gigabaitus. Čia tais laikais kai eilinis kompiuteris turi 2-4Gb RAM atminties. Taip kad,  ir vėl garsų kokybė yra proporcinga šiuo laiko technologijoms, galima sakyti. :))

Paklausius pirmą kartą kokį garsą padaro šis daiktas – tikrai buvau maloniai nustebintas, tikrai gan įtikinimai skamba. Kiti, kam duodavau paklausyti, sakydavo – “o, tai kas čia tokio, ir aš taip galiu su gitara pavaryti”, o aš atsakydavau – “nu jo, tik tiek, kad čia ne gitara”. ;)

Šiaip tai, kas liečiasi elektrinės gitaros – tai tikrai viskas gražu ir realistiška. Tačiau akustinės gitaros skambesys vis dar gan stipriai kažkoks sintetinis, ypač ten kur grojama “ritmu”.

Žinoma tikriausiai lengviau sugroti gitara, nei supaišyti tabus su visais užtempimais ir kitais gitariniais efektais, kad išgauti tokį pat realų skambesį – tačiau vis vien smagu. Nors aplamai, kad kažką kurti su Guitar Pro, reikia būti neblogai pasikausčiusiam natų teorijoje – ilgumai, taktai, tempai.. ech, tikrai prieinama ne kiekvienam eiliniui, mokančiam dainas stiliuje “забью одним аккордом!”

Postscriptumai (skaityti nebūtina)

P.S. Gal kai kur ir nusišnekėjau truputi, nes kaip ten bebūtų muzikoje esu tik mėgėjas, ir kaip ten yra iš tikrųjų su visokiais MIDI, soundfontais ir kitais dalykais – galiu ir nesuvokti.

P.P.S. Ech, ką daryt su ilgais įrašais? Kai pradedu apie kažką rašyti, tai pastoviai išsiplečiu aplinkinėm temom, liriniais nukrypimais. Dėl ko įrašai pasidaro per ilgi ir nemalonūs skaitymui (ar malonūs?:)). O jei skaidyti į kelis įrašus, tai mintis kažkaip nutrūksta ir irgi neįdomu gaunasi. Beje, šis įrašas gavosi ne trumpas dar su ta sąlyga, kad iš šio įrašo vis gi ištryniau panašaus ilgio tekstą apie nostalgiją Fasttracker’iui (gal atskirame įraše “panostalgiuosiu”). :D

Panašūs įrašai:

1. Dar truputi Baryšnikovo.. ir šiaip – lirika

Šiek tiek istorijos

Anksčiau  (maždaug iki 2005-tųjų) rimčiausiu Manager’iu buvo laikomas būtent Championship Manager. Aplamai Championship Manager savo raida pradėjo dar nuo 1993 metų – gan garbus amžius, tiesa? Football Manager atsirado palyginus neseniai, o iš žinomesnių dar buvo FA Premier League Football Manager serija (vėliau pervadinta į Total Club Manager, o dabar žinoma kaip FIFA Manager).

Football Manager – tai yra Championship Manager palikuonis, arba gal tiksliau atsišakojimas. Kažkada kūrėjai (Sports Interactive) atsiskyrė nuo ilgamečių Championship Manager leidėjų (Eidos Interactive). Sports Interactive pradėjo kurti Football Manager, kuris ir perėmė visas gerąsias savybes, o leidėjų tapo Sega Enterprises.

Eidos liko tik su teisėmis į pavadinimą “Championship Manager”, pasamdė ne itin patyrusius kūrėjus iš Beautiful Game Studios, ir pradėjo kurti iš esmės naują žaidimą su senu pavadinimu. Iki šiol dar nieko ypatingo šis žaidimas nepasiekė, bet kasmet vis tobulėja – ir Championship Manager 2010 jau yra gan žaidžiamas, bet vis dar yra blogiausiai vertinamas iš pagrindinės trijulės.

Šiaip ar taip – dažniausiai yra lyginami Football Manager ir FIFA Manager. Abu šie žaidimai turi savo stilių ir gan gilias tradicijas.

FIFA Manager

FIFA Manager yra labiau “popsovas” ir “arkadinis”, skirtas lengvesnei pramogai. Daugiau dėmesio yra skiriama visokiems aplinkiniams veiksniams nei pačiam futbolui, kas truputi pagyvina “menedžerio gyvenimą”. Tai ir pokalbiai su žaidėjais, tai ir nekilnojamojo turto pirkimas už savo asmeninį atlyginimą, tai ir santykiai su žmona bei vaikų auginimas (vaikus net galima imti į savo komandą). O galiausiai net ir savo komandą galima nusipirkti ir tapti jos dievu – kas leis jums daryti bet ką ir bet kada, be baimės būti išmestam valdybos sprendimu.

Ilgą laiką šios serijos privalumas (nors kai kuriems ir ginčytinas) buvo galimybė žiūrėti rungtynes 3D formatu. Šiai peržiūrai buvo naudojamas FIFA žaidimo varikliukas, tad viskas rungtynės atrodė išties gražiai, ko vienareikšmiškai nepasakysi apie dirbtinių žaidėjų intelektą. Šiaip ar taip paskutinės pagrindinių menedžerių versijos jau turi panašias peržiūros galimybes, jei nevertinti vien pagal grafikos kokybę – taip kad šis privalumas jau neesminis.

Minėti nefutboliniai dalykai iš tikrųjų vietomis pagyvina žaidimą, vietomis – atrodo ne vietoje. Bet grįžtant prie paties futbolo, tai tikslus šiame menedžeryje siekti nėra taip sunku – net ir su silpnomis komandomis galima įrodyti koks esate “geras menedžeris”. Žinoma ne be “load/save” taktikos. :)

Taip pat šitame menedžeryje galima ir už rinktinių vairų pastovėti – žinoma, jei tik sudominsite kurios nors šalies federaciją. Nors dabar jau atrodo ir kituose menedžeriuose  galima tai pasiekti.

Football Manager

Football Manager, kas liečiasi ilgalaikių strategijų vystant komandą, taktikų ir panašiai – yra labiau apie “gryną futbolą”, labiau realus (vietomis gal per daug) ir skirtas didesniems specialistams.  Čia jums sunkiai pasiseks išvesti kokią nors 2-3 diviziono komandą į Čempionų Lygos finalus, net ir su “load/save” taktikom. Bent jau ne per 2-3 sezonus.

Championship Manager

Championship Manager yra daugmaž tarpinis variantas tarp dviejų aukščiau išvardintų. Visokiomis lentelėmis, statistika, vartotojo sąsaja primena Football Manager, bet pagal galingumą ir realistiškumą yra daugmaž FIFA Manager lygio, tačiau be to apiefutbolinio šurmulio. Dėl ko rezultate gaunasi šiek tiek per sausas žaidimas, bet kartu ir ne tokio lygio kaip Football Manager, kad atpirktų tą “sausumą”.

Taip pat tikriausiai verta pažymėti, kad FIFA Manager ir Football Manager turi labiau išvystytas bendruomenės – kas reiškia daugiau visokių papildymų, pataisymų ir kitų įdomių dalykėlių. Kalbant apie papildymus – tai čia turimi tokie dalykai, kaip įvairios papildomos lygos (lietuviška lyga, rusiška ir panašiai), kurių nėra “gamykliniuose” žaidimų variantuose. Taip pat atnaujinimai su paskutiniais transferų rezultatais, žaidėjų statistinių rodyklių koregavimas ir panašiai. Championship Manager iki šiol šitoje vietoje gan smarkiai atsilikinėjo.

Others

Be paminėtų grandų retkarčiais pasirodo (šiais laikais jau rečiau) visokie vienos-dviejų versijų tokio tipo žaidimai, kurie neišauga iki ilgamečių serijų. Nors be paminėtų grandų vis gi dar yra viena daugiau-mažiau žinoma futbolo menedžerių serija – Premier Manager. Ši serija taip pat yra gan sena ir maža tuo, savo laiku buvo gan įdomiu ir rimtu konkurentu visiems menedžeriams. Pats esu žaidęs Premier Manager 97 ir Premier Manager Ninety-Nine, kurie savo laiku patiko iki tiek, kad po kelerių metų net peržaisdavau kaip kokį Fallout’ą. Tik tiek, kad futbolas vis gi greičiau sensta, nei fallout’ai. :)

Ilgainiui Premier Manager serija susilaukė daug permainų kūrėjų/leidėjų štabe, kas jai buvo tikrai ne į gerą. Dabar ši serija futbolo mėgėjais vertinama itin nepalankiai. Arba tiksliau išvis beveik nevertinama, bent jau aš daug kalbų apie ją negirdėjau.

Asmeninė patirtis menedžerio kėdėje

Iš paskutinių visų paminėtų menedžerių versijų, žaidžiau FIFA Manager 08, Football Manager 2009 ir Championship Manager 2010. Taip kad, galima sakyti – išbandžiau visus variantus. Tačiau ilgiausiai iš visų žaidžiau FIFA Manager, nors ir jį perpratau tik iš kokio trečio karto, dar pradedant nuo Total Club Manager laikų.

FIFA Manager’yje sudėjau Lietuvos A lygos papildymus ir žaidžiau už FBK Kauno komandą, su kuria tapau visokių Čempionų Lygų daugkartinių nugalėtojų (aišku, su dauuug “load/save” taktikos :D). Galiausiai nusipirkau FBK Kauno komandą, atrodo, už 40 tūkstančių eurų (finansiniai aspektai A lygos papildyme nebuvo subalansuoti Lietuvos realijoms – kitaip ir negalėjo būti).

Vėliau supratau, kad A lygoje jau nebėra ką veikti su žvaigždžių rinktine (ne, tikrų žvaigždžių, kaip pavyzdžiui Ronaldo ir Rooney, ten nebuvo – nesutiko važiuoti į kaimą nepaisant laimėtos Čempionų Lygos taurės ;)), gavau pasiūlymą iš Anglijos Premier lygos – sutikau su tuo pasiūlymu… ir atidėjau savo karjerą šiame žaidime kitam kartui.

Daugmaž po metų nutariau išbandyti Football Manager – pagalvojau, kad reikia pasistengti perprasti ir šį menedžerį. Pasirinkau iškart rimtesnio diviziono komandą – atrodo Tottenhamą. Tačiau taip nieko ir nesugebėjau iš jos išgauti su savo ribotom trenerio galimybėm. Eilinį kartą neužsikabliavau – ir atidėjau šį menedžerį. Ir net atrodo vėl parsisiunčiau FIFA Manager 08 – nors jau ir naujesnis buvo, bet labai jau pasiilgau savo FBK Kauno. Tačiau vis dėl to taip ir nesuinstaliavau.

Dar po kažkiek laiko nutariau, kad vėl noriu pasifutboliuoti, pradėjau žiūrėti kokie yra naujausi menedžeriai. Sustojau ties Championship Manager 2010, nors labiau norėjau Football Manager 2010, tačiau šis dar nebuvo išėjęs.

Šį kartą vėl pasirinkau aukštesnio diviziono komandą – Sunderlandą (su kuriuo kažkaip dabar vis dažniau susiduriu). Irgi ne iškart, bet vis dėl to truputi užsikabliavau, beveik sužaidžiau vieną sezoną, bet taip jo ir nepabaigiau iki galo – kažkaip staigiai pradėjo nusibosti tos pilkos lentelės. Tačiau šis menedžeris vis dar guli suinstaliuotas, ir tikriausiai tą sezoną užbaigsiu – gal ir vėl užsikabliuosiu. :)

Mano išvados

Pats esu labiau mėgėjas nei futbolo profesionalas, man svarbiau yra visgi žaidžiamumas (angl. gameplay), nei penkis ilgus sezonus spoksoti vien į statistikos lenteles, kad užimti pirmąsias vietas bent jau savo divizione – nekalbant apie perėjimą į aukštesnį divizioną ir apie įvairių taurių laimėjimą.

Todėl su visa pagarba “tikrąjam” menedžeriui – Football Manager, aš vis dėl to labiau pamilau FIFA Manager seriją. Tačiau šią seriją verta bandyti turbūt tik kartą per 3-5 metus, nes užsikabliavus ant vienos versijos – sekančioje nieko naujo neberasite, tik tuos pačius, jau spėjusius nusibosti, dalykus.

Football Manager neužkabindavo kiek nebandžiau – per daug ten gilintis reikia, o gal net ir futbolo teorijos žinoti.

Championship Manager nors 2010-ųjų metų jau gan neblogas, tačiau vis dar atsilieka nuo savo pagrindinių konkurentų ir žaidžiamumu, ir realistiškumu. Kol kas, manau, geriau rinktis kitus menedžerius.

Panašių įrašų nėra.