Kita priežastis – “internetinis gyvenimas” pasiskirstė per visokius socialinius tinklus: Facebook’as, Google Reader ir kitokie Twitter’iai. Visi tie tinklai padeda rašyti ir dalintis trumpomis mintimis bei radiniais – “greitai ir produktyviai” (nors dėl “produktyviai” – dar klausimas). Aišku, tai ne tas pats, kaip tikras tinklaraštis, bet “saviraiškai” kartais užtenka ir pomikrobloginti.

Rezultate jau ir pats baigiu pasiklysti kur, kas ir kaip, o tinklaraštyje kaupiasi tik juodraščiai, kuriuos sutvarkymui ir “pagimdymui” -  sunku surasti laiko, arba tiesiog jo pagailo.

Tą progą, autoriaus teisėmis truputi “papiarinsiu”, kur galima mane dar rasti, jei kažkas norėtų bendrauti ir sekti (arba “followinti”, kalbant šiuolaikine kalba):

Google+ – šiuo metu tikriausiai pagrindinis tinklas, kur būnu.

callia.lt puslapis Facebook’e – čia dubliuojasi visi įrašai iš tinklaraščio, tačiau kartais įdomius, juokingus ir kitokius absurdus parašau tiesiai šiame puslapyje, ir tai nepatenka į tinklaraštį.

callia.lt filmai ir filmų RSS – kad neteršti tinklaraštį, čia bandau fiksuoti visus žiūrėtus filmus, ir stengiuosi juos  trumpai ir lakoniškai aprašyti. Jei kam įdomios tokios filmų subjektyvios mini apžvalgėlės su nuorodomis į visokius imdb.com’us – welcome.

Twitter – Šiuo metu labiau stebiu (followin’u), pats kažką parašau tik retkarčiais. Ir vis dar nesuvokiu kaip neišprotėja tie, kurie “followina” kokius 400-500 twitterintuojų. Ar gyvenimui tada dar lieka laiko? :)

Shared from Google Reader – čia dalinosi tuo, ką randu įdomaus savo RSS srautuose. Panašu, kad šis daiktas jau persikraustė į Google+.

Panašių įrašų nėra.

Panašių įrašų nėra.

Prieš keletą mėnesių gyriausi kaip aš laužiau taisiau visgi laužiau savo monitorių. Dar truputi patikslinsiu, nes girdėjau nuogirdų, kad ne visi iki galo buvo perskaitę ir nebuvo pagavę pagrindinio tos istorijos moralo. Moralas buvo toks, kad po mano bandymų perlituoti pasipūtėlius-kondensatorius iš neįsijunginėjančio maitinimo bloko, prieš tai dar panaudojus visokius atsuktuvus ir kelis laužtuvus… žodžiu galiausiai tiesiog nusipirkau naują monitorių. Nes šiaip ar taip jau laikas buvo.

Seną, ne iki galo sulaužytą (bet ir nesutaisytą) monitorių užkonservavau spintoje su tokia mintimi, kad kada nors jį pateiksiu kokiam nors didesniam lituoklio draugui, ir sutaisytą monitorių bus galima pastatyti darbe arba namie kaip antrą. Sako dabar madinga dirbti su dviems ir daugiau vaizduokliais, tai gal ir verta išbandyti.

Ant dienų būtent tai ir padariau – nuvežiau pas kietą dėdė monitorinininininką su diiiideliu ir grėsmingu lituokliu. Savo preliminarią diagnozę į klausimą “kas neveikia?” suformulavau taip:

- Aj, tikriausiai kažkas su maitinimo bloku pasidarė. Iš pradžių išvis neįsijungė, o paskui… vienas indėnas toks prisidėjo, kondensatorius kažkokius bandė perlituoti. Rezultate lyg ir pradėjo įsijungti, bet nieko nerodydavo.

Meistras linktelėjo galva ir pasakė:

- Padarysim, matėm-pažįstam mes tuos indėnus-samodelkinus. Kur buvo lituota – tikrai matysis.

Po dviejų dienų jau važiavau atsiimti veikiantį monitorių. Meistriukas pataisymo lapo pastabose kondensatorių-lituotoją išvadino kreivarankiu (su ta sąlyga, kad ir tos rankos abi kairės), ir tikrai pastebėjo, kad ardant vaizduoklį buvo naudojami laužtuvus primenantys įrankiai. Kitaip tariant, ardant, surenkant ir kitaip mučinant tą monitorių buvo pažeisti matricos šleifo kontaktai ar kažkas tokio, ir nebuvo normaliai pritvirtintas maitinimo blokas (nors aš tą patį pastebėjau kai ir pats pirmą kartą ardžiau monitorių).

BET! Meistriukas Taip pat paminėjo, kad reikalas buvo visai ne maitinimo bloke ir prie jo jis net nelindo. Taip kad panašu, jog kondensatorius aš buvau pakeitęs gerai. Vis gi dar ne viskas prarasta, ir vis dar galite kreiptis, jei reikia gero specialisto. ;))

O šios istorijos moralas prisiprašo sekantis: kondensatorius visgi perlitavau sėkmingai, bet vat laužtuvą, ir ypač du, norint pasiekti tuos visokius kondensatorius – naudoti nereikėtų. Taip sakant, “сила есть – а ума всё равно надо”. Tačiau patirtis bet kokiu atveju smagi, naudinga… ir dar du veikiantys monitoriai, vietoj vieno. :)

Panašių įrašų nėra.

Sudalyvavo čia mano gitarėlė brolio Deniso vienoje iš fotosesijų. O ir aš pasirodo ant nuotraukų žymiai didesnis virtuozas-gitaristas. Pasirodo ant nuotraukų visai nesudėtinga groti, ir akordų užtenka žinoti tik kelis. ;)

Šiaip gal dar ten nematot, bet aš dar ir dainuoju! Nu, beveik, he-he. ;)

Panašių įrašų nėra.

Ne taip seniai, visai ant dienų (praeitų 10-ties metų bėgyje) kaip tik rašiau apie tai, kaip aš skaitau (ir kaip neskaitau) knygas. Iki šiol tas knygas savo mobiliajame telefone skaitydavau su programa QReader. Ši programa stabili, patogi ir minimalistinė, gal net per daug. Lyg ir visko užtenka, tačiau programa gan seniai yra nebetobulinama, o norėjosi kažko naujesnio, brandesnio.

Tokiu būdu atradau naujesnę skaityklę telefonams su Symbian OS - ZXReader (jei problemos su rusų – išversta puslapio versija). Nors puslapis yra tik rusų kalba, tačiau pati programa pilnai palaiko ir anglų kalbą. Todėl turėtų užtekti išversto puslapio, o naudotis pačia programa kliūčių neturėtų būti.

Tiesa, mane iš pradžių šiek tiek išgąsdino tai, kad praktiškai nieko neveikė – tiksliau, ką nepaspausdavau, jokios reakcijos nebuvo. Pasirodo dėl kažkokių tai mistinių aplinkybių pagal nutylėjimą nebuvo sukonfigūruota dauguma klavišų. Truputi panagrinėjus ir atradus, kad visus klavišus galima sukonfigūruoti kaip širdis geidžia – tai pasidarė nebe minusas, o gan riebus pliusas. Sureguliavus visą kitą – tai ir visa valdymo sąsaja pasidarė graži:

Ką gero siūlo ZXReader: 

• daugelio formatų palaikymas: txt, fb2, zip archyvai su  txt ar fb2 failais, tcr;
• daugelio koduočių palaikymas (tame tarpe ir UTF);
• automatinis ekrano pasukimas (jei telefonas palaiko šią funkciją);
• liečiamųjų ekranų palaikymas;
• papildomų TTF šriftų palaikymas;
• tolygus teksto vartymas;
• apšvietimo reguliavimas (išties patogu);
• lankstus teksto eilučių perkėlimo valdymas.

Man asmeniškai gan malonus atradimas buvo fb2 (FictionBook) formatas, kuris yra sukurtas XML pagrindu, ir kurį aš kažkodėl iki šiol ignoruodavau. Šis formatas palaiko ir grafinės informacijos atvaizdavimą, ir tekstą gražiau sužymi, sudėlioja. Rezultate tekstas gaunasi nebe toks plikas ir panašesnis į tikros knygos tekstą. Keletas pavyzdžių:


Pats fb2 formatas yra rusiškos kilmės, todėl tikriausiai ir dauguma knygų yra rusiškos (gal ir klystu, tiesiog knygų kitomis kalbomis nelabai intensyviai ir ieškojau kada nors). Tačiau visur minima, kad esant reikalui sukonvertuoti vieną-kitą knygą – kaip du bitus parsisiųsti.

Ar verta prasidėt su tais konvertavimais, ar likti prie kitų įvairiausių el. knygų formatų, tuo tarpu kai ir paprasto lygaus tekstinio formato dažniausiai užtenka su kaupu – tai kitas klausimas. Gal reikės pabandyti kokią mandresnę (pavyzdžiui kokią nors techninę literatūra) pavartyti, kur tekstinio formato tikrai neužteks normaliam įsisavinimui.

Tiesa pasakius, tik dabar atradau, kad ir QReader visgi palaiko fb2 knygas. Tačiau atidarius tą pačią knygą, jis man nei paveiksliuką parodė, nei tekstą gražiai sudėliojo. Atidarė praktiškai kaip įprastą tekstinį failiuką ir tiek.

Dar kas patiko ZXReader skaityklėje – nežinau pagal kokį algoritmą, bet rodomas puslapių skaičius daugmaž atitinka realios knygos puslapių skaičių. Lyginant su QReader ir su dauguma kitų matytų skaityklių, tai jose rodomas ekraninių puslapių skaičius, kuris būna kelių tūkstančių eilės, dėl ko susigaudyti aplinkoje būna sunkiau.

Išvada seka tokia: visgi dar kelis laiko tarpus sėkmingai ir laisvai ištempsiu iki kol tikrosios el. skaityklės atpigs. :)

Panašių įrašų nėra.

Ką gi daro tas aladinas iš arbatinuko? Esmė šio žaidimo tokia – jūs mintyse sumastote kokį nors personažą, o buriakas jį atspėja. Personažas gali būti tikras, realiai egzistuojantis arba nors ir animacinis Liūtas Karalius, šiuo atžvilgiu tai yra nesvarbu. Pora dalykų, kurie yra svarbus – personažas turi būti gan žinomas (jūsų kaimynas Petras arba pirmos klasės mokytoja – tikriausiai buriako duomenų bazėje nebus surasti). Taip pat jūs turite pakankamai gerai pažinoti tą personažą, kurį sugalvojote. Tiek, kad galėtumėte teisingai atsakyti į klausimus apibūdinančius jūsų personažą.

Būtent tokius apibūdinančius klausimus jums ir uždavinės tas tardytojas-buriakas –  ”ar jūsų sugalvotas personažas yra vyras”, “ar jis ilgais plaukais”, “ar jis yra realiai egzistuojantis”, “ar jis yra animacinis personažas” ir panašiai. Į šiuos klausimus jūs galite atsakyti – “taip”, “turbūt taip”, “nežinau”, “turbūt ne” ir “ne”. Po 10-20 tokių klausimų buriakas parodys jums atspėta personažą. Atsakinėjant, jūs turite būti sąžiningi, nes priešingu atveju Akinatoriui jus nustebinti nelabai pavyks.

Netikite? Išbandykite patys. Mano praktiškai visus personažus ir veikėjus atspėjo. Žinoma, kai kurie klausimai būna labai konkretūs, kurie vos ne iškart apibūdina tam tikrą žinomą žmogų. Pavyzdžiui, “žmogus, kuris yra žinomas informatikas, yra labai turtingas ir nėra siejamas su obuoliu?” – žinoma, kad Billas Geitsas. Taip kad, pagalvojus, gal ir nieko čia ypatingai gudraus nėra – didelė duomenų bazė ir stereotipiniai klausimai, atsakymai į kuriuos apibūdina konkretų personažą ar žmonių grupę.

Kaip ten bebūtų vien tas faktas, kad jūsų sugalvotas personažas yra randamas duomenų bazėje – yra stebėtinas. Kartais būna tikrai netikėtai teisingų spėjimų – atrodo klausimai visiškai nieko nepasakantys apie personažą, ir jūs dar atsakinėjate vien “turbūt ne” arba “turbūt taip”, o buriakas ant galo paima ir teisingai atspėja.

Kalbant apie duomenų bazė yra iš tikro ne mažą. Galite drąsiai ieškoti visokius Sabonius, Grybauskaites, Kubilius ir panašiai. Daug šansų, kad Akinator atspės net ir tokį jūsų sugalvotą personažą. O jeigu po trijų bandymų personažas nebus surastas, arba bus surastas neteisingai – tada jums bus suteikta galimybė suvesti tą personažą į duomenų bazę. Štai taip ir vyksta buriako apmokymai – o kartu ir duomenų bazės pildymas. Taip kad, teoriškai net ir savo kaimyną galite įdėti, nors tikriausiai duomenų bazės įrašai yra kaip nors moderuojami.

Vienas įdomiausių dalykų, kurį buvo atspėjęs buriakas – buvo tada, kai mano sugalvotas personažas buvo Kauno meras Kupčinskas. Spėkit ar atspėjo? Galima pasakyti, kad atspėjo. Po klausimų apie tai, kad sugalvotas personažas yra žinomas, bet vietinės reikšmės politikas (ne “world popular”), nėra ir niekad nebuvo prezidentu arba ministru – buriakas greit susivokė ir parašė “Мэр вашего города” (“Jūsų miesto meras”). Taip kad, Akinator yra ne tik protingas padaras, bet dar ir gudrus – moka išsisukti ir iš keblių situacijų.

Ką  dar galima nuveikti su Akinator? Pavyzdžiui galima dar sugudrauti ir negalvoti apie jokį personažą. Tiesiog duoti laisvę fantazijai ir sukurti savo personažą – atsakinėti į klausimus taip, kaip jums norėtųsi. Man kažkodėl taip “susikūrė” Mona Lisa aka Džakonda. ;))

Kaip visgi ne daug reikia žinoti apie žmogų, kad jį būtų galima išskirti iš viso pasaulio – užtenka praktiškai kelių klausimų. Dar truputi priminė šešių rankos paspaudimų teoriją, apie kurią rašiau anksčiau – panašios loginės grandinės gaunasi.

Žodžių bandykite patys – tikrai patiks ir praleisite nemažai laiko bandydami apgauti Akinatoriaus sugebėjimus. Apie įdomiausius atvejus – galite ir komentaruose pasigirti. :)

Panašių įrašų nėra.

Nu nemėgstu aš tos nenuoširdžios šventės, ir ypatingai visą tą šurmulį aplink ją, kuris prasideda jau nuo lapkričio. Visi tie pramoginiai kalėdinių eglučių užžiebimai, matavimosi pas ką eglutė šustresnė, pašėlę ir išprotėję žmonės maximuose, dovanų ieškojimo tragedija, ir kiti abrikosai. Vieni iš to uždirba, o kiti šiaip iš proto kraustosi ir duoda iš savęs užsidirbti.

Kalbėdamas apie Kalėdas (ir apie Vėlykas) vis prisimenu mano vieno mokyklos laikų mokytojo retorinį klausimą: “Ką reiškia švęsti Kalėdas ar Velykas namie artimųjų ar draugų rate? Ar jums būtų malonu, jeigu jūsų draugai nuvažiuotų švęsti jūsų gimtadienį be jūsų?”

Gal vis gi neužmirškime, kad tai yra religinė šventė (ir tikrai ne komercinė, ir ne šou verslas), o ne eilinė proga susirinkti ir paragauti tuos dvidešimt aštuonis patiekalus (ar kiek ten jų), kad paskui dar pora savaičių būtų sunku pagalvoti apie visas tas silkes ir kitokius grybus.

Iš Kalėdinių atviručių, tai patiko šitą va:
Rob Sheridan paveiksliukas (www.rob-sheridan.com/sketchblog)

Šiaip ar taip – linkėjimai ir linksmų. ;)

Panašių įrašų nėra.

Anksčiau jau bandžiau žaisti su šio tinklaraščio šablono dizainu, kuris man visai patikdavo ir toks koks buvo – o buvo jis būtent su baltu-ant-juodo tekstu. Tačiau normalaus “negativo” vis nepavykdavo išgauti, ir rezultate likdavau su pirmine išvaizda. Po kiek laiko vėl prisėdau prie šio darbo ir pavyko išgauti šiokį tokį negatyvą, su kuo mažesniais senos išvaizdos pakeitimais ir su juodu-ant-balto tekstu. Man lygtais visai patinka. ;) Dar ir skaitytojams patogiau skaityti bus, ir šiaip šablonas pasidarė labiau unikalus. ;)

Palyginimui senas variantas:

Ir naujas variantas:

Panašių įrašų nėra.

http://www.youtube.com/watch?v=zKyCL1Kx5bk

Panašūs įrašai:

1. Lietuvos 1000-mečio akcija – Kaunas truputi nepataikė

Tačiau privažiavus link Kauno pilies – pasijautė šioks toks sujudėjimas, ir net atsirado problema su parkavimu – mašina teko statyti gan toli. Visgi “išgyvenę” kauniečiai susirinko į vieną krūvą. Prie veiksmo vietos buvo pastatyta šiokia tokia scena, kvepėjo šašlykais ir tarybinę gira iš oranžinių priekabų.

Į įvykio vietą buvome atvykę  apie 20:50, t.y. maždaug 10 minučių iki himno giedojimo. Per tas minutes kažkokią kalbą sustumdė Kauno meras, o paskui išėjo kažkokie trys tenorai-baritonai-ar-kažkas-tai ir pradėjo stumti likusias minutes deklamuodami patriotiškus eilėraščius. Sakau “kažkokie”, nes scenos daug kas akyse net nematė. Renginio vieta buvo parinkta ne iš geriausių – nedidelis slėnys prie Kauno pilies, kurio apačioje buvo scena ir spėję užimti vietas žmones. Visi kiti (turbūt pagrindinė žmonių masė), stovėjo to slėnio viršuje ir ne kažin ką matė kas vyksta apačioje.

Kol tenorai-baritonai-ar-kažkas-tai damušinėjo paskutines minutės, jie taip pat paminėjo, kad labai svarbu pradėti giedoti himną lygiai 21 valandą. Tačiau himną pradėjo giedoti, kai mano mobiliako laikrodis rodė dar 20:58. Vėliau laikrodį susinchronizavau su internetiniais serveriais – ir pasirodo manasis nemelavo, bent jau tikrai ne dviem minutėm. Taip išeina, kad Kaunas šiek tiek paskubėjo ir nepataikė. ;)

Kažkas nesuderino savo laikrodžius. Negi buvo taip sunku 21 valandą pažymėti kaip nors gražiau ir įdomiau – pavyzdžiui išauti kokiom nors patrankom (kaip tai mėgstama daryti per kitus miesto renginius), arba paskalambinti kokiais nors varpais. Pavyzdžiui Rusijoje, kiek pamenu, tarkim per Naujosius metus – iš pradžių suskamba dvylika kartų kurantai, paskui pradedamas giedoti himnas. Viskas gražu ir aišku kada tiksliai reikia pradėti giedoti. Kada tiksliai pradėti tai išvis nors ir pagal kokį nors radijo stotį buvo galima susiderinti.

Aišku, smulkmena čia tos 2 minutės, tačiau tikrai tikėjausi didesnio įspūdžio ir tikrai pritrūko kažkokio tai akcento. Nes gavosi daugmaž taip, kad stovėjo, deklamavo eilėraštį, kuris staiga ne-iš-to-ne-iš-šio perėjo į himną. Kai baigė giedoti himną, tai irgi nesulaukėme jokio akcento – fejerverkai gal ir ne vietoje buvo, nes dar buvo šviesu – tačiau ką nors iššaut vis vien galėjo. Vėl gavosi taip, kad sugiedojo, sušuko trys kartus “Lie-tu-va”, apsisuko, ir išėjo.

Pats himnas taip pat nuskambėjo kažkaip ne taip stipriai ir ne taip įspūdingai kaip buvo tikėtasi. Pavyzdžiui, prieš kokias nors sporto varžybas (pavyzdžiui, per Žalgirio rungtynes, ar kai Lietuva žaidė futbolą prieš Prancūziją) – vos ne daug geriau ir išdidžiau himnas suskambėdavo. Gal šį kart ir pritrūko tokių “fanų” su didelėmis gerklėmis. ;) Taip pat mačiau gan nemažai užsieniečių aplinkui, tai kažkaip abejoju, kad bent jau Kaune, jiems tas įvykis paliko didelį įspūdi ir kažin ar jie išvis suprato kame čia replės.

Aišku, pati akcija iš tikrųjų gerai sugalvota ir tikrai labai graži. Svarbiausia, kad žmonės susirinko ir pagiedojo savo šalies himną. Kaip tai buvo atlikta ir kokias klaidas padarė organizatoriai – jau ne taip svarbu. Tikiu, kad kituose miestuose šis įvykis buvo paminėtas dar gražiau. Taip pat bus įdomu ar atkreips kas nors iš pasaulio į šį įvykį Lietuvoje.

Panašūs įrašai:

1. Lietuvos 1000-mečio akcija – video

Kaip aš ėjau prie šito? Šiaip tai daugmaž visada turėjau norą dalintis savo mintimis su plačiuoju internetu. Tai IRC/ICQ visokie buvo ir ten išsiliedavai, tai kokiam forume savo trigrašį įpaišydavau, tai dar kur nors – bet viskas tai buvo gilioje jaunystėje ir to ne visada užtekdavo, nesijausdavai kažkokiu tai konkrečiu vienetu.

Kažkada seniau aš irgi buvau pasikūręs savo šiokį tokį internetinį projektuką. Buvo tai apie 2003 metų pabaigoje (kaip pagalvoji, tai nei seniai, nei neseniai, bet kaip ten bebūtų visgi virš 5 metų praėjo). Gyveno tas projektas apie metus aktyviuoju gyvenimu, ir paskui, kai galutinai aptingau ir baigėsi entuziazmas, tai dar kokius 1-2 metus šiaip voliojosi, niekam nereikalingas ir užmirštas.

Atrodė tas reikalas taip:

Tais metas pasaulinė BLOG’osfera, jei gerai pamenu, tik pradėjo vystytis, o Lietuvoje tai ir aplamai nelabai pamenu, kad kažkas jau pasivadintų tuo egzotišku pavadinimu – weBLOG’as. Tada niekas nesuprasdavo kas tai per abrikosai tie BLOG’ai ir su kokiu padažu jie valgomi, visi turėjo savo tiuninguotus, animuotus “houmpeidžus” ir buvo laimingi. Na, šiaip tuo metu gal jau ir toliau internetinė bendruomenė buvo pažengusį, visgi nebe akmens amžius jau buvo – bet vienas kitas šustrai-kietas animuotas gif’o-flash’inis mygtukas vis gi pasitaikydavo.

Mano projektas irgi buvo baisiai afigienas ar tai “houmpeidžas”, ar tai kažkas plačiau, dėl ko aš jį užvadinau gudriau – “autorinis projektas” (tą irgi sugalvojau, kai gulėjau ir patiko galvoti). O darbo principas šio veikalo buvo suplanuotas taip, kad jis apimdavo ir “houmpeidžą” su visokiom autoriaus biografijom ir kitokiais fotoalbumais, ir dar jame buvo kažkas panašaus į “naujienraštį”. Tokie “naujienraščiai” tuo metu buvo gan populiarūs kaimyniniame ru-net’e, dėl ko aš turėjau tokią viltį, kad pavyks tokią nišą ir Lietuvoje prastumt. Aišku tai buvo tik sportinis entuziazmas, nieko daugiau.

Kad būtų aiškiau ką turiu omeny – tai “naujienraščiu” vadinu kažką panašaus į tuo metu populiarų www.nnm.ru (dabar šiek tiek pasikeitęs šio tinklapio principas), gan neblogai žinomą www.fishki.net, arba dabar populiarų lietuvišką www.cha.lt. Visokie delfi.lt, alfa.lt – tai jau kitas reikalas, labiau oficialūs žinių portalai. Šitie dalykai gali būti apriboti ir gan siaura tematika, o gali apimti ir “понемножку about viską“. Iš esmes principas artimas dabartiniams BLOG’ams, tik valdymo ir organizavimo tvarka gal kiek kitokia. Taip pat tokį “raštį” gan sudėtinga rašyti individualiai, nes jis turi būti remtas bendruomenės veikla – dėl ko iš esmės ir baigėsi mano individualus entuziazmas. Tikriausiai pasirinkau netinkamą formatą asmeninei saviraiškai, tačiau noras reikštis išliko. Todėl ir gimė šis blogas.

Tiesa, kalbant apie bloginimą,  kol kas dar nesu afigienai pažengęs blogeris: visokie tagginimai, kategorizavimai, paieškai optimi pritaikyti (SEO optimized) blogai, twitteriai, technoračiai ir kitokie panašūs pribumbasai – man dar šiokia tokia naujiena, bent jau iš blogerio pusės.

Ką rašysiu šitame sukurtame bloge? Kaip jau ir minėjau, pagrinde rašysiu griežtai apie  “понемножку about viską” (“po truputi apie viską”). Numatomos blog’o temos yra:

• IT ir kompiuterija (nuo hardware’o iki software’o): dirbu ir gyvenu aplink IT sektorių, todėl man tai yra visada aktualų;
• filmai, kino industrija: esu gan griežtų pažiūrų kinomanas (nors toli gražu ir ne snobas), bet kaip man neįtiksi, tačiau jei kritikuoju – tai bandau išlikti objektyvus;
• sportas (pagrinde krepšinis, futbolas): Europos/Pasaulio/Olimpiados čempionatai, Eurolyga, Žalgiris, Lietuvos Rytas – visada mane dominančios temos;
• kompiuteriniai žaidimai: laisvalaikiu mėgstų pažaisti kontuperinius žaidimus, taip pat teko šiek tiek “pagyventi” ir Lineage 2, World of Warcraft pasaulyse;
• programavimas (Microsoft .NET Framework, Microsoft SharePoint, Silverlight, AJAX, PHP ir kitos web-technologijos): Microsoft .NET pagrįstos technologijos yra mano darbas, o su PHP laisvalaikiu draugavau nuo seno. PHP žinios man jau padėjo kuriant šį blogą (tiksliau jį “tiungingojant”), ir tikiu – dar padės ateityje. Turiu “Microsoft Certified Technology Specialist (MCTS): .NET Framework 3.5, ASP.NET Applications” ir “Microsoft Certified Profesional Developer (MCPD): ASP.NET Developer 3.5″ sertifikatus, kada nors žadu laikytis ir daugiau;
• kiti smagūs dalykai ir pramogos: viskuo ką rasiu žiauriai įdomaus ir visokiais kitokiais smagiais abrikosais – visada bus malonu pasidalinsiu su Jumis.

Toks vat pirmas įžanginis įrašas ir trumpas  istorinis ekskursas į praeitį.

Panašių įrašų nėra.