Panašūs įrašai:

1. Grupė DDT – Vilnius, 2009

Pergalė

Visų pirmą dėkui Lietuvos rinktinei už atneštą savo šaliai nuostabią pergalę. Šios pergalės tikrai mažai kas tikėjosi, dėl ko ji yra dar labiau maloni. Kita vertus, kai medaliai buvo jau arti – daugelis pradėjo liūdėti, kad nebuvo paimti aukštesnės prabos medaliai. Manau, kad tai natūralu, nes kuo arčiau čempionato pabaigos, tuo geresnį krepšinį rodė Lietuvos rinktinė. Lietuviai truputi buksuodami pradėjo čempionatą, tačiau vėliau (tikriausiai po įspūdingos pergalės prieš  Ispaniją) atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, ir lemiamose rungtynėse buvo gan įtikinamos pergalės prieš tokias rinktinės kaip Argentina ir Serbija. Rezultate nori-nenori pradedi kaltinti amerikiečius, kad vėl ne laiku ir ne vietoje papuolė, sustabdė pergalingą žingsnį.

Čempionatas

Kas dėl pačio čempionato, tai iš vienos pusės jis buvo silpnokas – jei žiūrėti į tai, kiek visokių žvaigždžių atsisakė jame dalyvauti. Praktiškai visose komandose nebuvo po vieną ar net po kelis pagrindinių žaidėjų – visokie Gasoliai, Nowitzkiai, Kirilenkai, Yao Mingai, Šiškauskai, Parkeriai, LeBroniai, Genobiliai ir t.t. Daugelis komandų žaidė  gal ne antromis sudėtimis, bet pusantrinėmis – tarp pirmos ir antros komandos.

Kita vertus, visų tų lyderių nebuvimas daugeliui komandų net tikriausiai padėjo – leido susikaupti ties savo jėgų, susivienyti ir žygiuoti į priekį, nekabinant medalius ant saves anksčiau laiko. Vienas iš ryškiausių tuo pavyzdžių – bronzos medalių nugalėtojai, Lietuvos rinktinė. Ir kažin ar kas nors gali teisintis tuo, kad jie neturėjo pagrindinių žaidėjų – jų neturėjo ir Lietuvos rinktinė.

Viso to pasiekoje čempionatas gavosi net dar įdomesnis ir lygesnis – daugelyje maču viskas sprendėsi tik rungtynių pabaigoje. Išskyrus nebent rungtynes su JAV rinktine, kuriai iš esmės irgi padėjo, kad joje nebuvo ryškiausių žvaigždžių. Nors amerikiečiai vis vien buvo arogantiški ir pasitikintys savimi, neturėjo treniruočių, nenaudojo ypatingų žaidimo schemų, tačiau ši rinktinė tikrai kovojo užsivedus ir rimtai nusiteikus.

Lietuvos rinktinė

Kas patiko Lietuvos rinktinėje? Visų pirmą – grynas komandinis žaidimas. Tai buvo komanda, kurioje praktiškai nebuvo taip vadinamų “turistų”. Prie šito, žinoma, pagrinde prisidėjo treneriai – sudėties rotacija ir kiekvieno žaidėjo teigiamų savybių išnaudojimas, buvo tikrai aukštame lygyje. Kas dėl trenerių – tai aiškiai matėsi ne tik lankstus sudėties valdymas, bet ir kitokie taktiniai manevrai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – rungtynės su Argentina, kuri buvo nugalėta tikrai ne vien netikėtai užkritusiais tritaškiais. Žinoma, tokius manevrus nesigavo pritaikyti prieš visus varžovus, tačiau vis vien matėsi, kad aikštelėje vykstantys dalykai, yra kažkaip pagrįsti protu.

Kas dar patiko rinktinėje – tai kaip niekad užtikrintas žaidimas kas liečiasi kamuolio kontrolę ir visokias žioplas klaidas, ypatingai kai varžovas pradėdavo spausti. Daug buvo šnekėta apie gero įžaidėjo trukumą, buvo ir tokios kalbos, kad net nebus kam saugiai kamuolį persivaryti. Tačiau čempionato metu lietuviai su tuo gan tvirtai susidorojo – tikrai gan lengvai ir be problemų atlaikė visus įmanomus spaudimus (nebent tik amerikonų rankų buvo per daug ir jos buvo per ilgos). Paskutinėse rungtynėse šiuo atžvilgiu – žiūrėjai ir buvai ramus, kai kamuolis buvo kokiose nors Kalniečio ar Delininkaičio rankose.

Taip pat prie viso komandinio žaidėjo prisidėjo ir Linas Kleiza – aiškus rinktinės lyderis. Tai, kad jis buvo lyderis – iš jo nei atimsi, nei pridėsi, taip kalba faktai ir statistika. Pats iki čempionato irgi ypatingai nesižavėjau Lino žaidimu – taip, individualiai jis visada buvo stiprus, bet komandiškai – visiškai nulis. Kitaip tariant – gryno amerikietiško krepšinio pavyzdys.

Anksčiau, kai jam nekrisdavo, galėjo paskui save ir visą komandą į dugną patraukti. Tačiau ką mes turėjome per šį čempionatą – tai visiškai kitokį Kleizą. Dauguma sakydavo, kad patobulėjusį, bet aš pasakyčiau, kad tiesiog pasikeitusį – individualiai jis liko vis dar toks pats stiprus, bet pasikeitė jo žaidimo suvokimas.

Rezultate gavome tolygią komandą, su daug lygiaverčių žaidėjų ir vienu stabiliu lyderiu – tokiu, kokiu jau nežinau kada rinktinė turėjo prieš tai. Tokie žaidėjai, kaip pavyzdžiui Jasikevičius ar Šiškauskas – irgi būdavo lyderiais, bet kitokio tipo. Šiškauską “komandos klijais” vadindavo, Jasikevičius – šiaip kaip treneris aikštėje būdavo. Ir jiems abiems reikėdavo visos komandos pastangų. Taip, kartais ir jie iššaudavo individualiai, prieš kokius nors amerikonus keliais tritaškiais iš eilės, bet tokio stabilumo lemiamais momentais kaip pas Kleizą – neturėjo. Kleizai pagal šaltakraujišką taškų darymą būtų galima prilyginti nebent kokį Macijauską (ech, kaip jo karjeros gaila).

Ir aš neliaupsinu Kleizos – tiesiog jis yra tokio tipo žaidėjas, toks jo amplua (bent jau Lietuvos rinktineje). Manau, toks komandinio žaidimo ir stabilaus lyderio derinukas yra tik į naudą rinktinei. Yra kas gali patraukti komandą lemiamais momentais, o pati komanda – iš esmės ir be lyderio gali apsieiti, kol jis įsibegės, ar jei iš vis ne jo diena. Kitaip tariant – šitie dalykai vienas kitą tik papildo, ir čia tikrai yra ne tas atvejis, kai būna vieno žaidėjo komanda.

Šiaip dėl Kleizos dar klausimas – ar čia Kemzūros nuopelnas, ar visgi labiau Olimpiakoso ir praleisto europiniame krepšinyje laiko. Tikriausiai visgi abu faktoriai susidėjo. Kažin ką turėsime iš jo kitąmet, kai jis vėl grižo pas amerikonus. Ramina nebent tik tiek, kad žais jis Toronto komandoje, kuri pastaruoju metu laikoma europietiškiausia komanda NBA lygoje, žaidžianti komandinį krepšinį.

Reziumė ir lukesčiai

Kažkaip kuo toliau, tuo baisiau darosi už 2011-ųjų Europos čempionatą Lietuvoje. Pasaulio bronzos medaliai yra iš tikro didelis pasiekimas, bet ar nepersistengs žmonės sureikšminant šį pasiekimą ir ar nepradės žūtbūt reikalauti aukso. Visos viltys į rinktinės narių profesionalumą – reikia tikėtis, kad jie nesužvaigždėjo, o tik įgavo patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Viską ką turime padaryti mes – tai palaikyti savo šalies komandą nepaisant to, kaip jai seksis. Per šį čempionatą jau buvo pakankamai įrodymų – ir kad po beviltiškų čempionatų galima pasiekti aukštumų, ir kad buksuojant čempionato pradžioje galima laimėti medalius, ir kad rungtynes galima laimėti, net ir pralaimint jas 18 taškų skirtumu tokioms komandoms kaip Ispanija.

Viskam savo laikas – reikia tik turėti užsispyrimo, noro ir neprarasti pasitikėjimo. Taip kad iki susitikimo kitais metais Lietuvoje!

Panašių įrašų nėra.

Čia su ta sąlyga, kad aš esu senas DDT gerbėjas, o mano žmona yra sena U2 gerbėja. Taip kad, pabuvoti tokiam koncerte – būtų mūsų abiejų svajonė. Ech, įsivaizduoju kokia atmosfera buvo salėje po tokio dalyko.

Panašūs įrašai:

1. Grupė DDT – Vilnius, 2009

Reikia tikėtis, kad Lietuva ir ateityje bus įtraukta į grupės turus. Kaip minėjo Ševčiukas, tai jis šiuo atžvilgiu problemos nemato – jis yra visai patenkintas Lietuvos publika, ir po paskutinių koncertų suprato, kad grupė čia yra laukiama. Galima pabrėžti tai, kad buvo iš ties daug jaunimo. Kas byloja, kad grupė yra gan šiuolaikinė, ir potencialas rengti čia koncertus ateityje tikrai yra. Taip pat aplamai, srautas rimtesnių grupių iš Rusijos pasidarė gan intensyvus (visokie Akvarium, Splin ir kiti atvažiuoja vos ne kasmet) – matomai tokiems koncertams yra poreikis ir jie neblogai atsiperka.

Kas dėl manęs, tai jau buvo mano antras DDT koncertas. Galiu pasakyti, kad DDT visada išlieka ant lygio ir nusivilti būtų sunku – tiek garso kokybės atžvilgiu, tiek atlikimo kokybės atžvilgiu, tiek dėl originalumo. Grupė niekada nekartoja tos pačios programos – atvažiuoja visada su nauja. Šį kartą tai buvo eksperimentinė programa, kuri dar nėra susiformavusi iki galo ir kuri dar net neturi pavadinimo, tačiau braižas jautėsi.

Programa iš tikro įspūdinga – instrumentaliniai-lyriniai nukrypimai su video ir šviesos efektais, šiek tiek eilėraščių ir, žinoma, naujos dainos,  kurių buvo tikrai ne viena ir kuriuos dar nėra pasirodžiusios kuriam nors albume. Naujos dainos nebuvo lengvos, net pats Ševčiukas pagrojo elektrinė gitara, ką jis daro ne taip dažnai. Taip pat į programą įtrauktą ir viena sunkiausių (tikras heavy rock’as) grupės dainų ”В бой” iš jau išleisto albumo, kuri kiek galima suprasti, tikrai veža patį Ševčiuką.

Koncertas ir vėl buvo įvairiapusiškas (čia nešnekant apie naują programą – jį neužėmė visą koncerto laiką) – šiek tiek sunkaus roko (ir net truputi “repo” :D), šiek tiek džiazo, eilėraščiai, senos gerai pažįstamos lengvesnės dainos. Vietomis atrodė, kad žiūri kažkokį spektaklį – eilėraščių deklamavimas, truputi vaidinimo, video-šviesos efektai, ir žinoma nepakartojami Ševčiuko šokiai.

http://www.youtube.com/watch?v=SJK-j0yH-mY

Koncertą galima būtų suskirstyti į tris dalis plius bisas. Pirmoje dalyje, kaip sakė Ševčiukas, visų kietų grupių koncertų pradžioje publiką apšildo kokie nors atlikėjai. Tačiau prisipažino, kad jie nėra kieta grupė (“крутые бывают лишь яйца”), todėl pasakė, kad publiką apšildys jie patys – atliekant senas, gerai žinomas dainas. Antra dalis prasidėjo instrumentaliniu gabaliuku su visokiais efektais – tikrai užvėžė.. ir prasidėjo ta naujoji grupės programa. Trečioje dalyje grupė atliko senas, gerai pažįstamas dainas.

Bisas eilinį kartą neapsiėjo be dainų “Родина” ir tradiciškai paskutinės – “Это всё”. Taip pat Ševčiukas net sutiko sugroti “Что такое осень” – daina, kuri tapo šlageriu (net ir tarp tų, kurie nežino kas yra DDT), ir kuri, kaip juokavo pats Ševčiukas, grupei jau seniausiai nusibodo, dėl ko jie privengia ją dainuoti.

Šį kartą ir vėl grupė neskubėjo nulipti nuo scenos – koncertas truko net 2.5 valandos. Turint omenyje atlikėjų amžių ir tai, kad tai jau buvo 28-tas koncertas ture – tai tikrai didelė pagarba grupei, kad neatrodė pavargę, buvo linksmi ir atgrojo išties netrumpą koncertą. Ševčiukas tikrai buvo geros nuotaikos – pokštavo, šypsojosi ir visai kitaip “draugavo” su publika. Man šis koncertas pasirodė šviesesnis nei praeitas, su daugiau pozityvo. Aišku ir praeitas, ir šis koncertai buvo tiesiog nuostabūs, bet jie tikrai buvo skirtingi.

Atsisveikindamas Ševčiukas kaip visada palinkėjo daugintis (“Размножайтесь, дорогие, размножайтесь!”), mylėti Tėvynę (“Любите Родину, мать вашу!”) ir pasisakė už.. už Lietuvos ir Rusijos liaudžių draugystę, nepaisant visų tų pykčių tarp politikų. Taip pat pažadėjo, kad sugrįš pas mus dar po kokių dviejų metų – jau su išbaigtą programą.

Lauksim grįžtant. :)

Panašūs įrašai:

1. Roxette @ Vilnius – check (HTC Desire video filmavimo kokybė – ne check)
2. Nepakartojamas duetas: Bono (Bono) su J. Ševčiuku (DDT) – “Knockin’ on Heaven’s Door”

Nors Windows 7 RTM (iš esmės finalinė) versija buvo išleista dar rugpjūčio pradžioje, tačiau oficiali Windows 7 versija išeina tik dabar – spalio 22 dieną.

Jau ir anksčiau šiek tiek rašiau apie lūkesčius ir šiaip keletą įspūdžių apie šią naują Microsoft operacinę sistemą:

• Vista vs Windows 7 – mano penkios kopeikos, ir tas baltas-pūkuotas Microsoft’as [1 dalis]
• Windows 7 – ar iš tikrųjų naujasis taskbar’as toks geras? [2 dalis]
• Windows 7 užduočių juostos vidurinio mygtuko elgsėna (taskbar middle click) [3 dalis]

Ta proga, kad Windows 7 vartotojų turėtų padaugėti, tai greitu metu planuoju parašyti ir daugiau – kuom baigėsi ir kaip sekėsi susigyventi su ta naująja užduočių juosta (taskbar), koks visai patogus dalykas yra “Libraries” funkcionalumas, ir šiaip apie keletą “Windows 7″ naudingų paslapčių (yra tikrai specifinių ir tikrai naudingų).

Panašių įrašų nėra.

http://www.youtube.com/watch?v=zKyCL1Kx5bk

Panašūs įrašai:

1. Lietuvos 1000-mečio akcija – Kaunas truputi nepataikė

Tačiau privažiavus link Kauno pilies – pasijautė šioks toks sujudėjimas, ir net atsirado problema su parkavimu – mašina teko statyti gan toli. Visgi “išgyvenę” kauniečiai susirinko į vieną krūvą. Prie veiksmo vietos buvo pastatyta šiokia tokia scena, kvepėjo šašlykais ir tarybinę gira iš oranžinių priekabų.

Į įvykio vietą buvome atvykę  apie 20:50, t.y. maždaug 10 minučių iki himno giedojimo. Per tas minutes kažkokią kalbą sustumdė Kauno meras, o paskui išėjo kažkokie trys tenorai-baritonai-ar-kažkas-tai ir pradėjo stumti likusias minutes deklamuodami patriotiškus eilėraščius. Sakau “kažkokie”, nes scenos daug kas akyse net nematė. Renginio vieta buvo parinkta ne iš geriausių – nedidelis slėnys prie Kauno pilies, kurio apačioje buvo scena ir spėję užimti vietas žmones. Visi kiti (turbūt pagrindinė žmonių masė), stovėjo to slėnio viršuje ir ne kažin ką matė kas vyksta apačioje.

Kol tenorai-baritonai-ar-kažkas-tai damušinėjo paskutines minutės, jie taip pat paminėjo, kad labai svarbu pradėti giedoti himną lygiai 21 valandą. Tačiau himną pradėjo giedoti, kai mano mobiliako laikrodis rodė dar 20:58. Vėliau laikrodį susinchronizavau su internetiniais serveriais – ir pasirodo manasis nemelavo, bent jau tikrai ne dviem minutėm. Taip išeina, kad Kaunas šiek tiek paskubėjo ir nepataikė. ;)

Kažkas nesuderino savo laikrodžius. Negi buvo taip sunku 21 valandą pažymėti kaip nors gražiau ir įdomiau – pavyzdžiui išauti kokiom nors patrankom (kaip tai mėgstama daryti per kitus miesto renginius), arba paskalambinti kokiais nors varpais. Pavyzdžiui Rusijoje, kiek pamenu, tarkim per Naujosius metus – iš pradžių suskamba dvylika kartų kurantai, paskui pradedamas giedoti himnas. Viskas gražu ir aišku kada tiksliai reikia pradėti giedoti. Kada tiksliai pradėti tai išvis nors ir pagal kokį nors radijo stotį buvo galima susiderinti.

Aišku, smulkmena čia tos 2 minutės, tačiau tikrai tikėjausi didesnio įspūdžio ir tikrai pritrūko kažkokio tai akcento. Nes gavosi daugmaž taip, kad stovėjo, deklamavo eilėraštį, kuris staiga ne-iš-to-ne-iš-šio perėjo į himną. Kai baigė giedoti himną, tai irgi nesulaukėme jokio akcento – fejerverkai gal ir ne vietoje buvo, nes dar buvo šviesu – tačiau ką nors iššaut vis vien galėjo. Vėl gavosi taip, kad sugiedojo, sušuko trys kartus “Lie-tu-va”, apsisuko, ir išėjo.

Pats himnas taip pat nuskambėjo kažkaip ne taip stipriai ir ne taip įspūdingai kaip buvo tikėtasi. Pavyzdžiui, prieš kokias nors sporto varžybas (pavyzdžiui, per Žalgirio rungtynes, ar kai Lietuva žaidė futbolą prieš Prancūziją) – vos ne daug geriau ir išdidžiau himnas suskambėdavo. Gal šį kart ir pritrūko tokių “fanų” su didelėmis gerklėmis. ;) Taip pat mačiau gan nemažai užsieniečių aplinkui, tai kažkaip abejoju, kad bent jau Kaune, jiems tas įvykis paliko didelį įspūdi ir kažin ar jie išvis suprato kame čia replės.

Aišku, pati akcija iš tikrųjų gerai sugalvota ir tikrai labai graži. Svarbiausia, kad žmonės susirinko ir pagiedojo savo šalies himną. Kaip tai buvo atlikta ir kokias klaidas padarė organizatoriai – jau ne taip svarbu. Tikiu, kad kituose miestuose šis įvykis buvo paminėtas dar gražiau. Taip pat bus įdomu ar atkreips kas nors iš pasaulio į šį įvykį Lietuvoje.

Panašūs įrašai:

1. Lietuvos 1000-mečio akcija – video

Iš pradžių nelabai supratau – lygtais ne balandžio pirmoji, o dar neseniai girdėjau ir apie artėjančius Maiklo koncertus – ir va tai tau. Nebuvau didelis Michael Jackson’o gerbėjas, bet dideles antisimpatijos (kaip kokiam Kirkorovui) jam tikrai neturėjau – greičiau atvirkščiai žiūrėjau į jį su kažkokia tai pagarbą. Kaip ten bebūtų ir kokių kalbų savo laiku apie jį negirdėtume – Jis buvo savitas ir unikalus atlikėjas (ir ne tik atlikėjas) – kaip savo dainom ir jų atlikimu, taip ir savo pasirodymais. Kitaip tariant Asmenybė.

Maiklo brolio žodžiai:

“Mano brolis – legendinis pop-karalius mirė ketvirtadienį 2009 metų birželio 25 dieną 14 valandą 26 minutės. Manoma, kad jis mirė sustojus širdžiai.”

Amžina atilsis.

Panašių įrašų nėra.