callia – Понемножку about viską

Džiaugiasi čia visi kažkaip šiandien ir tortus valgo – tinklaraščių (interneto dienoraščių, blog’ų) dienos proga, bet kažkaip dar nepastebėjau, kad kažkas būtų įsiskaitęs į šios dienos esmę.

“Šią dieną siekiama labiau suartinti visus asmenis, rašančius interneto dienoraščius (blogus). Kiekvienas asmuo, rašantis savo dienoraštį internete, skatinamas šią dieną išrinkti kitus 5 asmenis, kurių interneto dienoraščiais žavisi.” © day.lt (panašiai parašyta ir oficialioje šios dienos svetainėje – blogday.org)

Įdomu kur tie mūsų blogosferos grandai žiūrėjo ir kodėl tinkamai (pagal neoficialų reglamentą) nepaminėjo šios progos? ;) Kol dar geriau vėliau, nei niekada, tai pabandysiu įvardinti tuos 5 blogus iš savo pusės. Kaip tai pas mus įprasta per tokias akcijas-atrakcijas (o tokių panašių jau buvo, tik tiek, kad ne per specialiai tam reikalui skirtą progą) – pasistengsiu išvardinti mažiau populiarus tinklaraščius, o ne ir taip populiariausius:

• ailon – очепятный орган аилона (RSS): tinklaraštis, kurį rašo “rusiškas lietuvis” – rusiškai apie lietuviškus (suprask “lietuviams aktualius”) įvykius. Rašo įdomia, lengvai ir maloniai skaitoma kalba (rusiškai). Kartais atrodo keista, kad čia taip mažai judesio (iš komentatorių pusės) – susidaro įspūdis, kad autorius didelio populiarumo ne ypatingai ir siekia, o rašo labiau dėl savęs. Taip kad, gal taip ir reikia, gal toks ir buvo sumanymas. ;)
• Dot Physics (RSS): šį smagiosios šizikos anglišką tinklaraštį jau esu aprašęs anksčiau. Kartais įdomu pasigilinti į tuos neaiškius mitus-nemitus, pasisemti faktų ir vietomis per daug protingų formulių.
• Vitalijaus “geras” (RSS): šiek tiek reklamos teisėmis – brolio tinklaraštis. Gan jaunas ir gan jauno studento tinklaraštis. Kartais apie nieką, kartais kiek profaniškas, tačiau visada nuoširdus ir atviras. Netingės ir nežiūrės lengvabūdiškai – pasieks daugiau. ;)
• Fotografas Denis Tabler (RSS): antro (daugiau jau nebus :P) brolio fotoblogas. Tinklaraštis dar naujas, bet susipažinimui su fotografu ten galima rasti ir senesnių darbų galerija, o ateityje bus daugiau įrašų ir pačiame tinklaraštyje – bus kuo pasigrožėti.
• You say I must be something before I’m thirty (kitaip žinomas, kaip shiny.lt) (RSS) – vienas žinomiausių lietuviškas tinklaraštis skirtas fšizikai. Šiek tiek pašėlęs ir “creepy”, nes rašomas “kairiarankės fizikės, prisiekusios geekės, science freakės, pingvinų ir vieno didelio žalio Dino Zauro fanės”. ;) Temos nuo smagiosios šizikos ir smagių nuotykių laboratorijose, iki kelionių ir ornitologijos (mokslas apie paukščius!).

Tikiuosi nieko neįžeidžiau. Taip pat, nors ir pavėluotai, būtų malonu, jei kas nors dar palaikytų iniciatyvą. Bet kokiu atveju tai nors pačiam bus ramu, kad tinkamai atžymėjau šią dieną. ;)

Pagaliau per ~10-15 metų kontuperinės patirties, ir man pirmą kartą teko susidurti su dabartine garantinio kompiuterių remonto sistema. Truputi pasiguosiu, padejuosiu, pasipiktinsiu dėl esamos sistemos – gal ir ne visiškai argumentuotai, o tiesiog iš pykčio. O gal ir kokių patarimų išgirsiu.

Ar turi žmogus kokias nors realias teises palengvinančias-paspartinančias garantinį remontą? Arba pardavėjas kokias nors pareigas – per kiek dienų privalo sutaisyti/pakeisti prekę? Pavyzdžiui, jei intensyviai apeliuoti į tai, kad darbai stovi, vaikai be žaidimų sėdi, žmona be supermamų – jūk gryni nuostoliai? Apie visokius gudrius įstatymus prisiskaitęs visokiuose delfiuose ir kitokiuose lietryčiuose, kad klientas visada teisus, kad gali be čekio, be nieko ateiti ir reikalauti naujos prekės vietoj sugedusios ir panašiai. Bet iki tokio lygio, kad per teismus ar kaip nors panašiai ginti savo teises į tas garantijas – tai gal geriau vis gi ramiai palauksiu.

O viskas buvo taip.. Išjungiau vakar kompą po sėkmingo dienos darbo, atsigulėm miegoti,  ir po kokių 10 minučių tik “bdžžžžž!” iš kito kambario – kažkas sprogo. Pagalvojom, kad gal musės kokią šluotą ant žemės numėtė – ir miegojom toliau ramiai. Ryte atsikeliu, bandau įjungti kompiuterio aparatą – nulis emocijų (visgi kompiuteris). Patikrinau laidus – ar iš tikro čiukča kompą prie elektros tinklo pajungė? Su liežuviu palaižiau – lyg ir tvarkoje viskas, 220V eina kaip niekad. Turbūt vis gi koks nors kondensatorius maitinimo bloke prinoko ir su fejerverkais iššovė – tą tikriausiai ir girdėjom.

Maitinimo blokas ir motininė plokštė pirktos visai neseniai – tai neilgai mastant nutempiau į garantinį. Po pusdienio paskambino iš garantinio ir pranešė, kad iš tikrųjų maitblokis atmetė kanopas. Toliau man maloniai buvo pranešta, kad “viskas čia tvarkoje, čia nieko tokio – po savaitės-dviejų paskambysim ir galėsit atsiimti klientą namo”. Nieko sau, galvoju, nepraeis ir pusmečio, o jau kompą atgausiu – greitai bičiukai dirba.

Kas keista pasirodė – kai paklausiau “kodėl, kai pirkau naujas dalis – jos buvo pristatytos per dieną?”, bet man kažką sumurmėjo, kad dabar atseit tokių maitinimo blokų nėra, reikia užsakyti ir laukti, kol atveš. Tačiau vėliau kažkodėl sugalvojo kitas priežastis – kad schema vis gi kitokia: iš vietinio garantinio dalys yra siunčiamos didmenininkui, kuris ir nusprendžia ką toliau veikti su tomis dalimis. Dėl tokių ilgų procedūrų viskas tiek ir užtrunka. Bet klausimas – ar turi nuo tokios schemos kentėti galutinis vartotojas? Kvepia gryna biurokratiją, kuri viską ir stabdo. Konkrečių pardavėjų čia nekaltinu, tikiu kad tokia situacija yra standartinė. Šiaip truputi pikta, ir atrodo nelogiška.

Neįkertu logikos. Vietiniai (iš mano garantinio) pažiūrėjo ir patys pamatė, kad tam tikra dalis yra tikrai sugedus. Toliau jie siunčia tą dalį didmenininkui, laukia kol dalis bus ten patikrinta ir gražintas pakaitalas (juk dažniausiai tai būna visiškai nauja dalis?). Bet kodėl negali man duoti kitos identiškos dalies iškart? Nors ir su užstatu. Jeigu didmenininko atsakymas bus neigiamas – t.y. kad gal dalis buvo sugadinta dėl mano kaltės ar dar dėl kažko, tai tegu jie pasilieka tą užstatą, nes vis vien šiaip ar taip tektų pirkti naują. Jei garantinė patikra praeina teigiamai – tai gražina pardavėjams tą dalį  ir parduoda kažkam kitam, arba atsikeičia vėl su manim, ir viskas. O dabar turi sėdėti ir laukti – kur logika?

Šiaip šį kartą dar pavyko susitarti, kad įdėtų laikiną maitinimo bloką, nors ir ne tokį galingą, bet iš esmės – kuriam laikui turėtų užtekti. Tačiau paleidus viską namie dar paaiškėjo, kad ir integruota tinklo plokštė liko “ne ryšio zonoj” – nei BIOS’e, nei prie Device’ų jos nebesimato. Taip kad, šį kartą į garantinį reikės siusti visą motininę, kurios laikiną pakaitalą kažin ar gausiu. Ir tada jau iš tikro laukia dvi savaitės prastovų.

Ar gal vis gi yra kokių teisininkų, ar šiaip rimčiau su tuo susidūrusių? Gal vis dėl to kažkiek įmanoma įrodyti, kad esi ne kupranugarius ir kad garantiniame paspartintų visą tą “taisymo” procesą? ;)

Opera vis intensyviau štampuoja Release Candidate’us (RC) – šią savaitę išėjo jau antrasis . Tokie tempai ne šiaip sau – rugsėjo 1d. Opera, kaip ir daugelis visokiausių kitų sričių atstovų, planuoja pradėti naują sezoną, išleisdama Opera 10 finalinė versija.

Kelias iki finalinės versijos nebuvo trumpas – Opera 10 Alpha 1 versija buvo išėjusi 2008-ų metų gruodį, o tam tikrų funkcijų kelias prasidėjo dar nuo Opera 9.5+. Praktiškai nuo to laiko ir tenka naudoti šią versiją – iš pradžių šiaip pabandžiau, o paskui atgal atsistatyti būtų buvę problematiška. Dėl ko taip ir laukiu kol išeis finalinė versija. ;) Tiesa, versijos nuo gan seniai stabiliai veikė ir lūžinėdavo ne dažniau nei įprastos stabilios (stable) versijos.

Kas naujo bus pristatyta Opera 10 – jei lyginti su Opera 9.5+, tai tiesa pasakius, man asmeniškai, kaip tikriausiai ir daug kam kitam, jau būtų sunku įvardinti. Nes visos tos naujovės jau kaip lyg ir ne naujovės – daugelis Operos vartotojų seniausiai išbandę ir sėkmingai naudoja gana stabilias Beta versijas (o kai kurie tas naujovės ir nuo Alpha versijų bandosi). Kaip pati Opera pristatinėja naujausias ir svarbiausias funkcijas galima susipažinti Opera 10 RC puslapyje.

Kaip nebūtų gaila, į Opera 10 finalinę versiją kol kas neįeis funkcija, kuri laikoma išties revoliucine – Opera Unite. Tiesa ši funkcija nebuvo įtraukiama ir į Beta versijas (buvo prieinama tik specialiose versijose). Todėl galima būtų numatyti, kad neįeis ir į finalinę. Labai jau netikėtai buvo pasirodžiusi ši funkcija – tai įvyko visai neseniai, ir kai Opera 10 buvo jau Beta stadijoje. Akivaizdu, kad reikia daugiau laiko, kad ištobulinti šią revoliucinę technologiją – ir, manau, čia Operai reikėtų paskubėti, nes iš to “revoliucingumo” gali nieko ir neišdegti (konkurentai nemiega).

Stengiames nestovėti vietoje, ir tą progą, paskui Microsoft Certified Technology Specialist sertifikatus, ant dienų pagaliau išlaikiau Microsoft Certified Profesional Developer (MCPD): ASP.NET Developer 3.5 sertifikatą. Turint daugiau noro, yra kur tobulėti ir toliau – .NET Framework 3.5 Windows Forms, Windows Presentation Foundation (WPF), ADO.NET ir panašiai. Tačiau nelabai už ilgo pasirodys .NET Framework 4.0, kas truputi atbaido norą taip skubiai tobulintis, nes, tikriausiai, atsiras nauji egzaminai – ir reikės arba laikyti naujus, arba atnaujinti (laikyti “upgrade”) senus.

Kas įdomu, tai pasirodo sertifikatų pristatymas jau yra už papildomą mokestį. Norint užsakyti sertifikatų pristatymą – microsoft.com siunčia į kažkokį tai “third-party” tinklapį, kur už pristatymą siūlo atsikratyti 9.95$ už vieną sertifikatą (ir po 0.99$ už kiekvieną papildomai). Anksčiau pristatymas ir visi kiti pribumbasai buvo įskaičiuoti į egzamino kainą ir Microsoft’as už tai neprašė nieko papildomai mokėti.

Tiesa dabar visus “popierius” galima tvarkytis elektroniniu būdu per MCP svetainę – atsisiųsti sertifikatus PDF/XPS formatu, atspausdinti, persiųsti darbdaviui ar kitiems partneriams, ir panašiai. Buvo tokia galimybė ir anksčiau, bet pagrindas kažkaip vis gi buvo “gyvi” sertifikatai, o el. paslaugos kaip priedas – o dabar atvirkščiai. Taip pat dar ne taip seniai elektroniniai sertifikatai nelabai atspindėjo tiesą (į rankas gavau kiek kitokius, nei buvo pasiekiami elektroniškai) – pavyzdžiui parašas vis dar buvo B. Gates’o, o ne S. Ballmer’io. Dabar jau viskas tvarkoje, ir galima apsieiti be popierinių variantų.

Į filmą ėjau daugmaž suvokiant kas laukia, ir kažko per daug nesitikėjau -- ir, tikriausiai, pavyko tinkamai nusistatyti, nes filmas tikrai patiko.

Tačiau įspūdžiai po filmo vis gi buvo dvejopi. Iš vienos pusės -- kažkas originalaus, įtraukiančio ir verto dėmesio, bet iš kitos pusės -- filmas sausokas, ir ne grynai pramogai. Kažkokių tai kontraversiškų idėjų jame ypatingai nėra, todėl aš pasakyčiau, kad filmas skatina ne protinį, o labiau emocinį suvokimą -- gebėjimą pergyventi, užjausti. Iš fantastinių veiksmo (sci-fi action) filmų, kaip jį poziocionoja IMDB (plius dar drama ir trileris), dauguma pripratę laukti arba gryną veiksmą, arba būtent intelektualinius vingius, o ne spaudimą ant sąžines -- “kokie žmonės žiaurus”. Gal dėl to šiek tiek ir yra tas nusivylimas.

Kitaip tariant, nors šį filmą ir pradėjo vadinti, kad jis taps būtent sci-fi klasika, bet aš išskirčiau labiau ne sci-fi dedamąją, bet dramos ar bent jau trilerio. Sci-fi dalykėliai -- ateiviai, energetiniai ginklai, erdvėlaiviai ir kita -- tai tik naujoviškos priemonės papasakoti apie tokius dalykus, kaip žmonių netolerancija, eilinio žmogaus nereikšmingumas, meilė galu gale ir panašiai. Nieko nesakau -- tos priemonės puikiai tiko ir padėjo perduoti tinkamą atmosferą, tačiau tai nekeičia filmo esmės -- “apie seną naujai ir kitu kampu”.

Filmą pagal tematiką būtų galima lyginti su Diena, kai sustojo Žemė. Tačiau filmo originalumas yra ne pačioje idėjoje ar siužete, bet pateikimo technikoje. Nelabai įprasta yra sėdėti kino teatre ir žiūrėti naujienų reportažą (iš kokio nors karšto taško Irake), kuris remtas realiais-fantastiniais įvykiais, kurių dar negalėjo būti, tačiau jie pateikiami kaip faktai. Tas pateikimas atrodo tikrai įtikinamai, ir rezultate tarsi įsilieji į tų įvykių atmosferą. Būtent tai ir yra stiprioji filmo dalis.

Filmo aktoriai taip pat nėra “žvaigždėti” -- daugmaž Lūšnynų Milijonieriaus lygio, pririnkti vos ne iš identiškų lūšnynų. Toks filmo kūrėjų žingsnis dėl aktorių yra pagerbtinas. Gal tai ir nesuteiks filmui papildomo reitingo ir “žiūromumo”, tačiau tai dar kartą pabrėžia, kad filmo esmė yra gilesnė, nei įprasta, kai tenka išpūtus akis žiūrėti į Brad’o Pitt’o fizionomiją, ar į Angelina Jolie formas. Mažai žinomi aktoriai suteikia filmui daugiau realistiškumo, “dokumentalisticizmo” -- kas ir yra režisieriaus Neill Blomkamp pagrindinis arkliukas.

Ir vis gi aš nepatarčiau prieš einant į filmą tikėtis kažko labai įspūdingo -- filmas tikrai vertas dėmesio, bet gali nuvilti, jei tikėsitės per daug. Jis tiesiog šiek tiek kitoks, iš serijos “filmai ne visiems”. Tačiau ko ko, o veiksmo mano akimis buvo tikrai pakankama -- antra filmo dalį pagal veiksmo kiekį galima nors ir su Transformeriais lyginti. Pradėjus žiūrėti šį filmą, geriau atmesti kažkokias pašalines mintis, atsipalaiduoti ir bandyti įsilieti į filmo įvykių atmosferą -- ką padaryti, filmo pateikimo technikos dėka, turėtų būti nesunku. Tuomet filmas pasibaigs nespėjus ir įkvėpti.

Įvertinimai:

• IMDB: 8,7.
• Rotten Tomatoes: kritikai 88%, vartotojai 89%.
• Obuolys.lt: kritikai 87%, vartotojai 82%.
• Mano (callia.lt): 8,5.

(Beje, įdomu kodėl ateivių veidai “užcenzuruoti”) ;)

Perskaičiau kolegės shiny pasidejavimus apie feisbuko išdaigas ir prisiminiau tokia vieną įdomią teoriją – gal panašią ir feisbukis remiasi? Aišku, kai jis randa tavo geriausią kiemo draugą, su kuriuo taip smagiai žaisdavai kareivėliais ir kitokiomis mašinkomis, kuris išvis su niekuo nesusijęs (tik užsiregistravo veidoknygoje), ir apie kurį tu pats seniausiai pamiršęs – tai pažiūri į dangų, nusišypsai ir pamojuoji ranka Brother’iui.

Ta teorija net ir pavadinimą savo turi – “Šešių rankos paspaudimų teorija” arba “Six degrees of separation“. Kodėl būtent šešių? Kiek supratau, tai yra nemoksliškai-statistiškai išvestas skaičius – kažkurio tai iš bandymų suvidurkintas dydis. Teorijos esmė paprasta – visi  jūs pažįstat Baraką Obamą, Maiklo Džordano žmoną (buvusią), Schumacherio vaikystes trenerį – ir kitas įžymybes. Nežinojot? ;) Žinoma, pažįstat ne asmeniškai – o per šešis tarpininkus. Juk ne tiek ir daug, tiesa.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek neįtikėtina, bet racijos ir logikos tame tikrai yra. Taip pat kažkiek įrodyta moksliškai ar šiaip savaime susiklosčiusiais faktais. Pavyzdžiui, paminėtame wikipedijos įraše net minima apie feisbuko aplikaciją, kuri remiasi šia teorija. Su šia aplikacija buvo paskaičiuota, kad ~5 milijonus vartotojų skiria vidutiniškai 5.7 tarpininkai – kas eilinį kartą patvirtina teoriją.

Nenoriu girtis savo neįspūdingais ryšiais ar panašiai, bet galiu pabandyti pateikti pavyzdį, įrodantį šią teoriją, pagal save. ;) Pavyzdžiui, aš tikrai tikiu, kad “pažįstų” Obamą:

1 laipsnis. Dirbu su Microsoft technologijom ir esu susitikęs su Microsoft atstovais Lietuvoje.

2 laipsnis. Tegul su tais, su kuo aš buvau susitikęs, patys nebuvo susitikę su microsoft’ininkais iš Amerikos, tačiau atstovybėje dauguma tarpusavyje yra pažįstami (nėra tokia didelė ta atstovybė).

3 laipsnis. Kažkas iš tos atstovybės tikrai matėsi su Amerikos microsoftininkais.

4 laipsnis. Kas nors iš šių amerikiečių tikrai matė Steve’ą Ballmer’į ar Bill’ą Gates’ą (per kokį nors korporatyvą, pristatymą ar dar per belekur).

5 laipsnis. Ballmer’is ir Gates’as, jei ne patys asmeniškai matėsi su Obama, tai su kuo nors iš administracijos – tai tikrai.

6 laipsnis. KasNors iš administracijos matėsi su prezidentu.

Daugmaž taip aš įsivaizduoju tą teoriją. Pasigilinus, tai grandinė gal net ir trumpesnė galėtų gautis.

Kas dėl visokių skeptiškų įvertinimų, kaip pavyzdžiui -  “jeigu įsivaizduoti, kad kokiose nors Afrikose džiunglėse vis dar egzistuoja neatrasta gentys – tai visa teorija dužta į šipulius”. Teorijos šalininkai į tai atsako paprastai – “išimtys tik įrodo taisyklę”. ;) Taip pat, kaip jau minėjau, tas skaičius – šeši – yra suvidurkintas. Grandinės gali būti ilgesnės, gali būti trumpesnės.

Kaip Microsoft’as moka reklamuoti savo produktus – visi žinom. “Internet Explorer 8″ – saugiausia naršyklė, naršyklių palyginimo lentelė, na ir XPS (Microsoftinis PDF’o konkurentas) žymiai geresnis už PDF’ą, savaime aišku. ;)

Šaltinis microsoft.com, MCP puslapis.

Čia yra iš esmės ištrauka iš anksčiau skelbto ilgo įrašo apie Windows 7 užduočių juostą. Tiesiog aš norėjau daugiau dėmesio į tai akcentuoti, bet šis patarimas truputi pasimėtė “ilgoje įžangoje”, todėl archyvavimo ir SEO tikslais šiek tiek pasikartosiu atskirame įraše.

Kaip ir minėjau, gan nuo seniai naudojau ir labai pripratau prie dviejų stipriai palengvinančių darbą programų – Taskbar Shuffle ir Taskix. Programos praktiškai atlieka analogišką darbą, tiesiog vienu metu Taskbar Shuffle nepalaikė 64bit operacinės sistemos, dėl ko teko ieškoti alternatyvos, ir radau – Taskix. Programos visiškai “lengvos”, minimalistinės ir beveik nerija resursų, o savo darbą atlieka puikiai. Šios programos suteikia galimybė stumdyti užduotis užduočių juostoje ir uždarinėti tas užduotis vienų viduriniu pelės mygtuko paspaudimu (kaip tai yra dabar įprasta naršyklėse)  - ir viskas.

Deja, su Windows 7 šios programos kol kas dar neveikia. Ir nežinia ar veiks. Pagalvojus – gi smulkmena, bet aš be to nebegaliu. ;) Visi, ką prie to pripratinau – irgi žliumbia krokodilo ašaromis. Nors po Windows 7 išleidimo su nauja užduočių juosta jie turi ką žaisti – bando prisipratinti prie naujos elgsenos be visų tų senų middle-click’ų (su mintim, kad gal vis gi iš tikro patogu) – tačiau man vis vien trūksta seno gero Taskbar Shuffle’o ar Taskix’o. Ypač kai dabar vidurinis mygtukas elgėsi visiškai priešingai, nei pripratau – vietoj uždarymo – atsidaro. ;)

Šiaip ne taip radau vieną laikiną (tikiuosi, kad laikiną) sprendimą, kaip būtų galima apeiti vidurinio mygtuko standartinę elgseną ant Windows 7 – tai Taskbar Overlord. Šis dalykas veikia macro principu (parašytu AutoHotkey pagalba) – kas nėra nei patikimą, nei aplamai nieko gero. Kaip ten bebūtų – tai nors kažkiek veikia. Ne visada, bet veikia. Šiam momentui nieko geresnio surasti nepavyko.

Taip pat su įjungtu Taskbar Overlord,  spaudžiant kairiuoju mygtuku ant sugrupuotų užduočių – atsidaro paskutinis naudojamas langas. Standartiškai Windows 7 šiuo atveju po pirmo paspaudimo atsiranda atidarytų langų thumbnail’ai (esant išjungtam Aero – matomas tik plikas sąrašas!), ir tik po antro paspaudimo galima atidaryti reikiamą langą – tikrai nelabai patogu. Tačiau su šiuo dalyku galima gyventi ir nekeičiant standartinės elgsenos, nes yra kita funkcija: laikant ctrl klavišą ir spaudžiant mygtuką (ctrl+click) – atsidaro paskutinis atidarytas langas, o jei spausti kelis kartus – langai keisis eilės tvarka. Nors aš padaryčiau atvirkščiai: be ctrl – atsidaro paskutinis atidarytas langas, su ctrl – tegul rodo tą sąrašą ar dar kam ko reikia.

P.S.  šiame įraše nebekeliu diskusijų apie tai kokia bloga ar gera Windows 7 užduočių juosta. Tiesiog pasidalinau kaip man buvo patogu dirbti iki Windows 7, prie ko labai pripratau ir ko man trūksta naujoje užduočių juostoje. Ir kiek žinau, panašiai pripratusiu tikrai ne aš vienas. ;)

Parašiau vieną iš pirmųjų įrašų apie sportą šiame tinklaraštyje, ir susimasčiau. Dar praktiškai nebuvo įrašų apie sportą, nors ir minėjau, kad tokie bus. Vasarą – ir nieko tokio globalesnio futbolo, krepšinio pasaulyje nevyksta. Tačiau kuo toliau, tuo labiau nežinau ar verta rašyti tokį mišrų tinklaraštį.

Pastaruoju metu apie tai kažkaip ir nemažai diskusijų vyksta lietuviškoje blogosferoje – kai kurie padalino savo veiklą į kelis projektus, kiti tiesiog reiškiasi įvairiuose šaltiniuose, kad savo asmeninį tinklaraštį atlaisvinti nuo “įrašų ne į temą” ir nuo “rašau ką matau”.  Aišku, į objektyvias ir grynai informatyvias apžvalgas daugelyje įrašų nepretenduoju – daugmaž visur vyrauja mano asmeninė nuomonė – todėl visas tas mišrias temas lygtais ir apjungia “asmeninio tinklaraščio” tema.

Kol kas, kaip ir buvo galima tikėtis, šiame tinklaraštyje vyrauja IT ir kompiuterija, kažkiek kino ir minčių. Kuo toliau, to labiau abejoju ar čia prisigyvens dar kitos, visiškos kitos krypties, temos. Žinoma, pats tinklaraštis irgi dar yra jaunas, ir konkrečios krypties gal tiesiog dar nesusiformavo.

Į griežtus rėmus save tikrai nežadu statyti, o ir į skirtingus projektus/šaltinius kol kas nėra ką skirstyti (nelabai ir tikslų tokių yra, šiuo metu). Tai gal laikas parodys – ir viskas gražiai “susikategarizuos”. Juolab, kad dar tik gyvenu ir mokaus to meno – “bloginti”. ;)

Ant dienų buvo paskelbta galutinė Ispanijos rinktinė, kurį vyks į Europos krepšinio čempionatą Lenkijoje. Nors savo šalies negalės atstovauti Berni Rodriguezas, Jose Manuelis Calderonas ir atsistatydinęs Carlosas Jimenezas, tačiau talentų Ispanijos rinktinėje tikrai netruks. Sudėtis:

Pau Gasolis, Marcas Gasolis, Rudy Fernandezas, Ricky Rubio, Juanas Carlosas Navarro, Victoras Claveras, Felipe Reyesas, Carlosas Cabezas, Raulis Lopezas, Sergio Llullas, , Alexas Mumbru, Jorge Garbajosa.

Tiesą pasakius, likau apakęs – ant atsarginių žaidėjų suolelio praktiškai nėra ką sodinti, praktiškai visi verti startinio penketo. Apie šios rinktinės galimus rezultatus nieko nesakau – rezultatus lemia ne vien žvaigždžių kiekis komandoje. Tačiau pagal individualius meistriškumus Ispanijos rinktinė – neabejotina favoritė.