callia – Понемножку about viską

Kitos dalys:

• Kinas nuo nebyliojo iki 4D (II dalis) – Ledinmetys 3D
• Kinas nuo nebyliojo iki 4D (III dalis) – 3D vasara ir kiti ateities planai

(Nuotrauka iš www.geeksaresexy.net)
Ižanga: iš pradžių norėjau parašyti apie Ledinmetį 3D, kurį teko pažiūrėti, tačiau truputi išsiplėčiau, ir nutariau padalinti įrašą į tris dalis. 3D-4D kino-technologijos sudomino mane jau gan seniai ir norėjau parašyti apie tai ir anksčiau, todėl minčių dėl to tikrai prisikaupė, o dabar išeinantys 3D filmai paskatino atsirasti dar daugiau minčių.

Nebylusis – bylusis – spalvotas – 3D – 4D – kas toliau? Kino raida iki 3D jau kaip ir aiški, iš dalies ir įgyvendinta. Tiesa, trimatis vaizdas nėra tokia jau naujovė ir nieko ypatingai revoliucinio 3D technologijose nėra – pirmieji filmai atsirado dar 20-tojo amžiaus viduryje, o populiariausias visų laikų trimatis filmas yra 1969-ų metų The Stewardesses. Kodėl gi 3D mirė tais metais, taip ir nespėjęs plačiai paplisti? Tiesiog tuometinė 3D realizacija nebuvo tobula – filmai buvo gana sunkiai žiūrimi ir stipriai pavargdavo akis. Dabar šie dalykai daugiau-mažiau išspręsti ir panašu, kad ateina naujasis 3D kino amžius.

Kas dėl 4D – tai šiokia tokia koncepcija jau taip pat yra. Kas galėtų būti ta ketvirtoji dimensija? Tarkim – pojūčiai. Vibruojančios-judančios kėdės, kvapo jausmas, vandens teškenimas kai veiksmas vyksta vandenyje, susilietimas su objektais iš ekrano ir panašiai. Tiesa pasakius, didesniam “dalyvavimo įspūdžiui” aš dar pridėčiau kokias nors erdvinio garso ausines – nes kino teatruose dėl jų didžio ir žmonių sėdinčių įvairiausiuose taškuose šiuo metu gan sunkiai jaučiamas būtent erdvinis garsas, sklindantis iš įvairių pusių, priklausomai nuo veiksmo scenos. Ar daug būtų norinčių lįsti į kažkokį tai skafandrą su akiniais, ausinėmis ir kitais gyvybę palaikančiomis funkcijomis vien dėl to, kad pamatyti filmą – čia kita kalba. Gal iš tikro reikia žinoti ir ribą.

Sekančiam kino industrijos raidos etapui galima dar būtų pasiūlyti pilną vaizdo valdymą žmogui – žmogus sėdi, sukioja galvą ir visas veiksmas vyksta aplink jį. Norint pažiūrėti sceną iš kito šono ar ilgiau pasigrožėti peizažais – užtenka tik pasukti galvą. Šiokia tokia virtuali realybė. Aišku, ar reikia dar didesnio interaktyvumo žiūrint filmus? Vis gi einam žiūrėti filmus, o ne vaidinti juose. Video žaidimai – čia jau kitas reikalas. Kaip ten bebūtų – tolimesniems raidos etapams jau minčių nebelabai yra, bent jau šiame laiko taške.

Užbėgus už akių – galiu pasakyti, kad šiam momentui geriausią įspūdi man paliko būtent 4D kinas, kurį žiūrėjau prieš metus Palangoje – nedidelėje juodoje konservų dėžutėje su skambiu pavadinimu 4D Kinoteatras (Palangoje, kiek supratau, kol kas dar stovi senesnė šios atrakcijos versija). Aišku, kinu tai nelabai būtų galima vadinti – greičiau kokiu nors atrakcionu (kaip pavyzdžiui kreivųjų veidrodžių kambarys ar tai ten, kur važiuoji tamsiu tuneliu ir ant tavęs lenda visokios pabaisos ). Tiesiog paliko įspūdi ta ketvirtoji dimensija – pojūčiai. Taip pat ir pats 3D buvo neblogas, jei šnekėti apie “objektų išlindimą iš ekrano” – šiam kino teatre yra naudojamas cilindrinis, išpustas ekranas. Tačiau pati filmukų grafika (kalbant kompiuteriniais terminais) nebuvo labai kokybiška, jei lyginti su tikraisiais filmais ar multikais. Tas mini 4D kino teatras skirtas patirti įspūdžius tiesiog iš pačios technologijos, o ne iš konkretaus filmo. Filmai ten buvo specialūs – tarsi kažkokios tai demo-versijos, skirtos susipažinti su technologija.

Tiek šiam kartui, o ryt-poryt-šiom-dienom parašysiu antrą dalį apie trimatį Ledinmetį ir kitokius abrikosus. ;)

Pasidalinti:

Panašūs įrašai:

1. Filmas “Avatar” (“Įsikūnijimas”) – subtitrus skaityti nebuvo kada
2. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
3. Kinas nuo nebyliojo iki 4D (III dalis) – 3D vasara ir kiti ateities planai
4. Kinas nuo nebyliojo iki 4D (II dalis) – “Ledinmetys 3D” (“Ice Age 3D”)
5. Mano žiūrėti filmai